Idealai nėra šiandienos išradimas, žmonės jų turėjo dar gerokai anksčiau, nei prasidėjo socialinių tinklų era. Tiesa, anksčiau idealai būdavo labiau kolektyviniai, vienam tikslui jungę didžiules žmonių grupes. Šiandien visuomenei fragmentuojantis, o skonių ir pažiūrų įvairovei vis plečiantis, viskas darosi sudėtingiau: žmonės išpažįsta ne tik bendresnius idealus – jie susikuria ir dalinius, asmeninius, skirtus ne tik visuomeniniam gyvenimui atliepti, bet ir kasdienėms problemoms spręsti. Atkreipkime dėmesį: jokio blaškymosi tarp individualių ir visuomeninių idealų nėra. Kiekvieno iš mūsų sąmonėje jie susipina į nedalomą visumą, kurioje sunku atskirti, ar svajonių namus ir mums deramiausias kūno formas susigalvojome patys, o gal juos pašnibždėjo aplinkiniai arba socialinių tinklų estetika. Keisčiausia tai, kad, nepaisant individualių ar socialinių mūsų išpažįstamųjų idealų šaknų, jų kūrimo ir veikimo mechanizmai panašūs.
Pradėkime nuo to, kad Vakarų visuomenės tvirtai tiki, jog nesame baigtiniai – neturime gyvenime nei aiškios paskirties, nei aiškaus tikslo. Mintis, kad kiekvienas yra savo laimės kalvis, mūsų nestebina. Kalvis, beje, tai ne vien tas, kas savo dirbinį kala, bet ir to dirbinio sumanytojas. Mūsų kalamas dirbinys neturi kito užsakovo – tai tik mes patys. Kitaip tariant, niekas nežino, kaip turite nugyventi, kuo privalote tapti. Kaip rašė prancūzų filosofas Jeanas-Paulis Sartre’as, gyvenimas yra projektas, o mes – jo kūrėjai.
Visa tai tarsi savaime suprantama. Bet kaipgi kuriame? J.-P. Sartre’o manymu, privalome tai daryti kuo labiau nevaržydami savęs, netgi kuo mažiau atsižvelgdami į išorines aplinkybes. Deja, tenka pripažinti, kad būti savarankiškam nėra lengva, gerokai lengviau pasiieškoti jau egzistuojančių pavyzdžių ir juos kopijuoti. Neskubėkite smerkti taip darančiųjų, juk tai nebūtinai blogai! Kai vaikai mokosi iš gero tėvų elgesio, manome, kad taip ir turėtų būti. Ilgus amžius nieko nestebino Kristų ir šventuosius mėgdžioję krikščionys, o ir šiaip nereta kultūra turi savus herojus, kuriuos jos nariai uoliai seka. Šiuo požiūriu net socialinių tinklų žvaigždės kai kuriose srityse gali tapti neblogu pavyzdžiu, juk jos sėkmingai rado savo kelią šiandieniame pasaulyje!
Vis dėlto kodėl kuriamės vienokius, o ne kitokius idealus, kodėl sekame vienais, o ne kitais herojais? Atsakymas, atrodytų, paprastas: juk nekuriame savęs iš nieko. Apie tai, kuo norėtume ir galėtume tapti, mąstome žvalgydamiesi po tam tikrą repertuarą, kurį vis rečiau siūlo vien tik gimtoji kultūra, tačiau teberiboja biologija. Kažin ar turite gyvenime tikslą išmokti skraidyti – nebent pilotuoti lėktuvą. Jei jums reikia pasilypėti ant kėdės, norint pasiekti lentynoje padėtą knygą, tikriausiai rimtai nesvajojate „dėti iš viršaus“ į krepšį, o jei jums nuobodu skaityti ir rašyti, vargu ar trokštate išmokti kinų kalbą.
Trumpai sakant, jūsų idealai yra apriboti jūsų pačių. Žvalgydamiesi po save randame tas savybes, kurias laikome geriausiomis. Ir būtent jomis remdamiesi konstruojame savo idealųjį „aš“. Tiek išorinį fizinį, tiek vidinį – dvasinį ar psichinį. Jei pažįstate tokį asmenį, kuris, jūsų manymu, išplėtojo savybes, panašias į jūsiškes, tikėtina, kad imsite ja ar juo žavėtis ir sekti. Šis asmuo taps jūsų idealo įsikūnijimu.
Tačiau paradoksalu, kad net jei jūsų idealas neturi atitikmens, vos suformuluotas jis ima savotiškai gyventi savo gyvenimą! Dar daugiau, jis imasi vadovauti jums. Idealas įgauna savotišką dievybės pavidalą. Nematomas ir nejaučiamas, bet visgi egzistuojantis, jis byloja sąžinės balsu. Idealas nustato mūsų kryptį, matuoja pažangą, leidžia džiaugtis – „apdovanoja“ už pasiekimus, bet ir „smerkia“ už nesėkmes. Nepasiekti idealai sukelia neviltį, net psichinių negalavimų. Nuo to vienodai kenčia ir besikremtanti dėl grožio standartų paauglė, ir užsibrėžto efektyvumo nepasiekiantis vadybininkas. Juk nesėkmės atveju pirmiausiai kyla mintis, kad nededame pakankamai pastangų, kad esame silpni ir bevaliai, o ne tokia, kad idealas prastas. Žinoma, būna, kad žmonės galiausiai numoja į idealus ranka ir gyvena toliau. Visgi neretas taip padaręs jaučiasi patyręs pralaimėjimą – nepasiektasis idealas smerkiančiai žvelgia iš savo tobulumo aukštumų.
Ankstesnieji kolektyviniai idealai nesėkmės atveju tarsi numatydavo visuomenės pasmerkimą – apie to pasmerkimo žiaurumą prirašyta galybė literatūros kūrinių. Tačiau tai, kad jie buvo kolektyvinai, taip pat reiškė, kad grupės nariai padėjo vieni kitiems jų siekti ir laikytis. O jei idealai asmeniniai, visa atsakomybė dorotis su jų spaudimu tenka jums patiems.
Darsyk atkreipsiu dėmesį: čia kalbame ne apie neapgalvotus idealus, ne apie kaprizą siekti ko nors, ko akivaizdžiai niekuomet nepasieksime, bet apie tai, kas atrodo įmanoma, tereikia tik labai panorėti ir gerokai pasistengti. Ir vis tiek nepasiseka...
Tad gal tikrai reikėtų mesti šį užsiėmimą ir nieko nebesikurti, pamiršti idealus ir mėgautis tokiu gyvenimu, koks jis yra? Tai galima išeitis. Bet galima ir kita – atidžiau juos kurti. Tiksliau, aiškiai suprasti, kad jūsų idealas tai jūs pati (pats), kad čia į aukštesnį ar net aukščiausią laipsnį pakylėjote būtent savo savybes. Ir nuolat stebėti, ar ta siekiamybė nepradėjo gyventi atskiro savo gyvenimo, nedaug ką bendro turinčio su jumis. Ar idealai kartais netapo pernelyg idealūs.
