Tiesą sakant, tokiu tiesmuku šeimos santykių natūralumu nesunku tiek patikėti, tiek ir suabejoti. Pavyzdžiui, stebint gyvūnus. Štai mudu su vienu bičiuliu vaikystėje auginome jūrų kiaulytes. Jos susilaukdavo palikuonių: tai labai nesunku, jei vienas turi patiną, kitas – patelę. Įdomiausia tai, kad vos prakutę jauni patinėliai pradėdavo gana aktyviai „domėtis“, kaip ir jiems susilaukti palikuonių. Su motina ir seserimis. Pastarųjų, žinoma, toks noras netrikdė, tačiau mudviem tai neatrodė taip savaime suprantama. Gal net priešingai...
Tikiu, kad mano pavyzdys, papasakotas iš vaiko perspektyvos, gali pasirodyti keistokas. Jūrų kiaulytės, sakysite, nelabai protingi gyvūnėliai, kažin, ar daug jie gali mus pamokyti. Antra vertus, argi galima gyvūnus, net ir prijaukintus, taip lengvabūdiškai vertinti taikant žmogiškus kriterijus?
Nors moksliniuose tyrimuose jūrų kiaulytės naudojamos gana seniai, dėl jų, kaip ne itin vykusio socialinio gyvenimo pavyzdžio, su jumis nesiginčysiu. Bet štai istorija iš žmonių gyvenimo. V a. pr. m. e. graikų istorikas Herodotas pasakoja apie Persijos – milžiniškos daugiatautės imperijos – valdovą Darijų. Šis domėjęsis savo valdinių papročiais. Pasikvietęs savo armijoje tarnavusius graikus, Darijus paklausė, už kokius pinigus šie sutiktų suvalgyti savo mirusius tėvus. Jie pasipiktinę atsakė, kad nė už jokius pinigus to nepadarytų. Tada karalius pasikvietė kalatėjus, Indijoje gyvenusius, manoma, ne indoeuropiečių genties atstovus, kurie kaip tik valgo savo mirusius tėvus, ir graikų akivaizdoje per vertėjus paklausė, už kokius pinigus jie sutiktų savo mirusius tėvus sudeginti ant laužo. Šie pasipiktinę pareikalavo, kad karalius liautųsi piktžodžiauti. Nors graikų reakcijos į tokį pareiškimą Herodotas ir neaprašo, ją nesunku numanyti.
Šią istoriją galima interpretuoti įvairiai. Pavyzdžiui, galima nuspręsti, kad joje veikiantys žmonės buvo laukiniai, menkai civilizuoti, neišmanė, kaip dera rodyti pagarbą tėvams. Tačiau tokiu pasipiktinimu paneigtume tai, ką mums tarsi norėtųsi įrodyti: necivilizuoti reiškia natūralūs. Vadinasi, tiek graikai, tiek kalatėjai Herodoto pasakojime yra natūralesni (t. y. artimesni gamtai) nei mes. Tačiau būtent natūralesnis jų elgesys mums ir nepatinka.
Galima pažvelgti ir kiek kitaip: tarti, kad ši istorija yra puikus liudijimas, kaip laikui bėgant mes daromės vis rafinuotesni, tolstame nuo laukinių mūsų protėvių papročių. Kad civilizacija mus daro kilnesnius. Tuomet lyg ir atsiranda pagrindo kultūroms lyginti: graikai atrodo geresni nei kalatėjai. Bet jei gerai pagalvotume, graikų „gerumas“ slepia tai, kad iš jų kildiname savąją kultūrą ir jų reakcijose labiau atpažįstame save. O tai, sutikite, vargu, ar pakankamai objektyvus matas kieno nors kultūriniams privalumams įvertinti.
Galiausiai, galima šią istoriją vertinti kaip argumentą už kultūrinį reliatyvizmą: kas kaip moka, tas taip šoka, ir niekas neturi teisės aiškinti kitiems, kad jų kultūra yra menkesnė. Graikai – vienaip, kalatėjai – kitaip, o mes – irgi savaip. Visgi atkreipsiu dėmesį į vieną svarbią detalę: abi Herodoto pasakojime nesutariančios pusės nesiginčija dėl vieno – tėvus reikia gerbti.
Antropologai dar ir šiandien nesutaria, ar yra tokių visai žmonijai bendrų socialinių ir kultūrinių nuostatų. Herodoto pavyzdys siūlo kandidatę į šią poziciją – pagarbą tėvams. Juk graikų istoriko ne tik nestebina tai, kad tokios tolimos kultūros šiuo klausimu sutaria. Jis net nemato reikalo atkreipti dėmesio į šią detalę!
Šeima, kartais sakoma, yra visuomenės pagrindas. Tačiau Herodotas leidžia manyti, kad viskas gerokai sudėtingiau. Priežastinius santykius – kas ko pagrindas – atsekti sunkoka, tačiau veikiausiai nebus per drąsu tvirtinti, kad šeimos santykiai yra koncentruotas platesnių socialinių santykių atspindys, visuomenės struktūros ir joje priimtinų normų išraiška. Paprasčiau tariant, hierarchiškesnėse visuomenėse tėvai nuo vaikų yra labiau nutolę, laikomi veikiau autoritetais, nei draugais, dažnai tai akivaizdu net ir žodyno lygmeniu – į tėvus kreipiamasi daugiskaita. O štai demokratiškose, labiau egalitarinėse visuomenėse tėvai ir vaikai žvelgia vieni į kitus per bendradarbiavimo, partnerystės prizmę, akcentuodami pasitikėjimą, o ne paklusnumą ir kreipdamiesi vieni į kitus tik vienaskaita.
Taip žvelgiant į tėvų ir vaikų santykius akivaizdu, kad natūralumo čia nedaug – viskas galiausiai susiveda į tam tikrus anaiptol ne gamtinius, o neabejotinai kultūrinius kodus bei išraiškas. Ir natūraliais juos galima vadinti nebent perkeltine – gimtosios kultūros – reikšme.
Ar čia galima klausti, o koks santykių su tėvais modelis yra geresnis? Galbūt ir galima, tik prieš įninkant į tokius svarstymus neblogai būtų prisiminti tame pat kontekste pasirodančią Herodoto pastabą: „Jei kas nors duotų žmonėms išsirinkti iš visų papročių geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas susipažinęs su jais pasirinktų savuosius: visi laiko savus papročius geriausiais ir gražiausiais.“ Ir taip nuo seno.
Tad pagerbiant tėvus, o tai (vėlgi kultūriškai) ypač aktualu pavasario ir vasaros sandūros mėnesiais, bene geriausia laikytis konkrečioje vietoje įprastų kultūrinių scenarijų. Jie ne tik siūlo tam tikras jau paruoštas priemones ir veiksmus tai pagarbiai išreikšti, bet ir atitinka tų, kuriuos norime pagerbti, lūkesčius. Savo ruožtu, šis atitikimas gal net svarbesnis nei pagerbiančiųjų nuostatos.
O Herodoto papasakota dviejų su puse tūkstantmečio senumo istorija ragina nepamiršti, kad papročių įvairovė visgi niekur nedingo. Gal net priešingai: šiandien, gyvenant visais požiūriais tankesniame pasaulyje, ji yra gerokai aktualesnė nei bet kada.
