Jau daugiau nei metus daugelis žmonių, pajutę įtartiną kutenimą gerklėje ar nosyje, pirmiausiai pagalvodavo: o jeigu tai COVID-19? Vyraujanti emocija dažniausiai būdavo baimė.
Tokį kutenimą derėtų vadinti perštėjimu ir priskirti prie galimų ligos simptomų. Tikrasis kutenimas yra visiškai nieko nekainuojanti, tačiau nepaprastai vertinga priemonė, teigiamai veikianti ne tik fizinę sveikatą, bet ir psichologinę būklę. Juk kutenti reiškia tam tikrais judesiais liesti jautrias kito asmens kūno vietas, o atsakas į tokį lietimą būna juokas. Tačiau graudi tiesa ta, jog nepaprastai ilgą laiko tarpą vyraujančios emocijos buvo ir daugeliui vis dar yra nerimas, baimė, liūdesys, pyktis... Jas reikia priimti ir tinkamai išgyventi, todėl kutentis ar šiaip juoktis noro nelabai yra. Aš siūlyčiau emocinį komfortą ir santykius su artimaisiais susigrąžinti mažais žingsneliais, pradedant nuo paprasto lytėjimo.
Kaip teisingai pastebėjote! Aš pati jau keletą kartų sapnuose stipriai stipriai apkabinu man brangius žmones ir labai sunkiai juos paleidžiu iš savo glėbio, nes apima nepaprastai malonus artumo jausmas.
Priverstinis atstumo laikymasis atvėrė daugybę bendravimo spragų. Vieni pasiilgo artimo ryšio, apsikabinimų, rankos paspaudimų, o kiti atvirkščiai – pradėjo to bijoti. Abiem atvejais, jei tik žmogus nori sugrįžti prie įprastinio elgesio modelio, gali tai daryti palaipsniui. Ir pradėti reikėtų nuo artimiausių savo aplinkos žmonių. Tai gali būti šeimos nariai, mylimieji, o vėliau ir draugai ar bendradarbiai. Nereikia nuvertinti apsikabinimų naudos. Tai yra ir psichologiškai svarbus momentas, nes du apsikabinę asmenys skleidžia informaciją apie tai, kad vienas šalia kito jaučiasi saugūs, gali pasitikėti, būti išgirsti, suprasti, užjausti... Vis daugiau vakciną gavusių asmenų kelia didesnį saugumo jausmą. Šias mažas, bet svarbias pozityvumo akimirkas galima išgyventi kuo dažniau liečiant ar apsikabinant šalia esantį artimąjį. Beje, lytėjimo pojūtis laikomas vienu seniausių, sudėtingiausių ir įvairiapusiškiausių pojūčių, kurio vienintelio negalima prarasti visiškai. Taip yra todėl, kad į lytėjimą reaguojantys receptoriai yra išsidėstę visame kūne.
Pagrindinis lytėjimo organas yra oda. Tačiau ne visi žmonės vienodai reaguoja į prisilietimą. Vieniems jis malonus, kitiems – ne. Tikriausiai tai priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų jautrumo lygio, asmeninės patirties?
Skirtingos kūno vietos turi nevienodą kiekį lytėjimo receptorių, todėl liečiant pojūčiai būna skirtingo stiprumo. Svarbu ir tai, jog liesdami aplinką suvokti galime dvejopai: pasyviai ir aktyviai. Pirmuoju atveju žmogus per odą suvokia temperatūrų skirtumą, malonumą, skausmą ar skirtingų tekstūrų prisilietimą. Antruoju atveju aplinka tiriama aktyviai naudojant pirštų galus, delnus, pėdas ir t. t. Toks jutimas vadinamas haptiniu. O sąmoningai liečiant vienam kitą, pavyzdžiui, apsikabinant, lytėjimo sistema apdoroja visą iš kūno bei aplinkos ateinančią informaciją. Sudėtingas procesas prasideda nuo odoje esančių nervų galūnėlių ir per neuronų tinklus keliauja į nugaros smegenis. Iš ten informacija patenka į galvos smegenų kamieną, gumburą ir į sensomotorinę smegenų žievės sritį. Taigi, kaip reaguoti į patiriamą jutimą, sprendžia galvos smegenys. Todėl be paties lytėjimo pojūčio dar svarbu ir tai, kas ir kaip mus liečia. Gali atgyti prisiminimai, kilti tam tikrų asociacijų, emocijų, jausmų.
Kutenimas juk irgi lytėjimas?
Tiesa. Kai liečiame jautrias kito asmens kūno vietas, mes jį paprastai kalbant kutename. Suprasti, ar tas kitas žmogus mūsų lytėjimą priima kaip kutenimą, galima iš juoko. Tai vienintelė nuoširdi ir nekontroliuojama reakcija į kutenimą, nes atsakas vyksta refleksiškai. Manau, jog kutenimasis yra abipusiškai naudinga, maloni ir labai sena veikla.
Ar tai reiškia, kad ir pirmieji žmonės linksminosi vienas kitą kutendami?
Ne viskas taip paprasta. Kutenimas apskritai gimė kaip priemonė apsisaugoti. Juk kai ant odos atsitupia ir bando įgelti koks nors vabzdys ar prisiliečia augalas, iš pradžių jaučiame kutenimą. Kitaip sakant, kutenama vieta signalizuoja, jog reikia pažiūrėti, kas ten vyksta ir kodėl. Juk kutenimas gali peraugti į skausmą ir įkyrų niežėjimą. Tokia apsauginė kutenimo forma vadinama knismezija. Ir tas švelnus ar lengvas prisilietimas prie odos beveik niekada nesukelia juoko, nes yra natūrali organizmo reakcija, skirta apsisaugoti nuo išorinių dirgiklių. Juoką sukelia kita kutenimo forma, vadinama gargalezija. Ji siejama su žaidimo elementais, malonumu ir sukeliama tikslingai liečiant tam tikras kito žmogaus kūno vietas.
Jeigu tai malonus ir žaismingas lytėjimas, kodėl kutenamas asmuo dažniausiai stengiasi jo išvengti?
Nes gargalezija taip pat yra apsauginė reakcija į lietimą. Juk labiausiai kutenamos tos kūno vietos, kurios yra gyvybiškai svarbios ir labiausiai pažeidžiamos. Tai yra kaklas, pažastys, šonai ir šonkauliai (juoko kauliukai), keliai ir riešai... Senovėje sužeisti vieną kurią iš šių zonų reikšdavo galimą mirtį ar luošumą. Todėl net ir dabar, kai vienas žmogus kutena kitą, kutenamasis ne tik juokiasi (patiriamo malonumo ženklas), bet ir stengiasi ištrūkti (apsauginė ir nekontroliuojama kūno reakcija). Šis mechanizmas formavosi iš kartos į kartą.
Nesijuokti kutenamam labai sunku... Reikia milžiniškos savitvardos.
Susilaikyti tikrai nereikia, nes būtent kutenimas ir pagimdė juoką. Dar primatai pastebėjo, jog tie keisti kutenimo metu skleidžiami garsai labai skyrėsi nuo girdimų medžioklės ar kovos metu. Neįprastas „gargaliavimas“ reiškė, jog pavojaus gyvybei nėra. Vystantis žmogui, kartu vystėsi ir kutenamojo leidžiami garsai, kol tapo tokiu juoku, kokį girdime šiandien.
Akivaizdu, jog kutenimo keliamas juokas gerina nuotaiką, gali sušvelninti konfliktines situacijas, sumažinti įtampą, padeda žaismingai praleisti laiką... Gal jis turi dar kokių ypatingų galių?
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog kutenimas yra ir viena iš ankstyviausių tėvų ir mažylio bendravimo formų. Kai kūdikis pradeda reikšti emocijas, būtent kutenimo sukeltas juokas tampa jo atsaku į saugų aplinkinį pasaulį. Tai yra ir tas signalas, kuris leidžia suprasti, jog kutenimą mažylis priima kaip malonų ir keliantį džiaugsmą lytėjimą. Augančiam vaikui kutenimas padeda stiprinti jo santykius su tėvais, broliais, seserimis, palengvina sugebėjimą adaptuotis supančiame pasaulyje, užmegzti ir stiprinti draugystę. Juk kutenti drįstame tik tuos, kuriuos laikome savo draugais, su kuriais jaučiamės saugūs, tiesa? Augančiam vaikui reikia paaiškinti ir tai, jog kutenamo draugo reakcija į tokį prisilietimą irgi yra labai svarbi. Jeigu draugas juokiasi, žaidimą galima tęsti. Jeigu stengiasi prisilietimo išvengti, tai yra ženklas, jog peržengtos asmeninės erdvės ribos ir kontaktą reikia nutraukti.
Viename interviu teko skaityti, jog lietuvių pianistas Justas Dvarionas garsųjį savo senelį dirigentą, kompozitorių ir pedagogą Balį Dvarioną vaikystėje vadino Kutiku ir labai jo laukdavo. Atėjęs aplankyti anūko, senelis sakydavo: kuti kuti kuti, o tada dar ir pakutendavo.
Laimei, daugelis senelių mielai kutena savo anūkus. Tai ne tik malonus žaidimas, bet ir labai svarbi veikla, kuri reiškia, jog vyrauja abipusis pasitikėjimas ir vaikas jaučiasi saugus. Atkreipkite dėmesį, jog apsikabinti gali ir mažai pažįstami žmonės, o kutentis pavyksta tik su itin artimais asmenimis. Tai ypač intymi erdvė, į kurią įleidžiami tik patys patikimiausi. Nuo mažens kutenamas vaikas jaučia, jog yra mylimas, jam skiriamas dėmesys yra malonus, aplinkiniai jį priima tokį, koks yra iš tikrųjų, o tai suteikia saugumo jausmą. Padujos universitete net buvo atlikti specialūs tyrimai, kai viena grupė naujagimių buvo reguliariai kutenami, o kiti – ne. Vėliau paaiškėjo, jog kutenti mažyliai augo ramesni, sparčiau vystėsi sensoriniai jų sugebėjimai. Todėl visiems vaikų turintiems tėvams nuoširdžiai patariu nors keletą kartų per dieną švelniai pakutenti savo atžalas bei vienas kitą. Tai ne tik gerina nuotaiką, bet ir stiprina visos šeimos santykius, formuoja augančių mažylių humoro jausmą. O pokštus tinkamai priimantis ir mokantis į juos atsakyti vaikas auga protingesnis, komunikabilesnis, labiau savimi pasitikintis ir kūrybingesnis. Tokios savybės nepaprastai svarbios sudėtingose gyvenimo situacijose, kai reikia spręsti netikėtai iškilusias problemas.
Klausantis jūsų gali pasirodyti, jog kutenimas yra vos ne kaip vaistas.
Manau, jog tai yra universali, nieko nekainuojanti, bet nepaprastai vertinga ir lengvai prieinama priemonė, skirta visiems šeimos nariams. Juk liečiami ir kutenami kūdikiai jaučia, kad jais rūpinasi ir juos myli, vaikai ir paaugliai gali atsipalaiduoti ir suvokti, jog yra saugūs ir priimami tokie, kokie yra. O suaugusieji švelniai liesdami ir kutendami vienas kitą ne tik sujungia visus išvardintus potyrius, bet ir sutvirtina savo santykius bei lengviau įžiebia aistrą.
Nepamirškite ir sveikatą stiprinančios juoko galios. Nuoširdžiai ir garsiai juokiantis išsivalo plaučiai, gerėja kraujotaka, stimuliuojama daugelio organų veikla, tvirtėja raumenys. O kai juokas būna ypač intensyvus, netgi deginamos kalorijos.
Teko girdėti apie amerikietį Normaną Cousinsą, kuris juoku net išsigydė sunkią ligą...
Normanas Cousinsas yra gelotologijos (gr. gelos – juokas) mokslo pradininkas. Šios srities specialistai tyrinėja juoko poveikį fizinei ir psichinei mūsų sveikatai. Jau seniai ištirta, jog juokiantis išsiskiria laimės hormonai endorfinai, todėl natūraliai sumažėja įtampa, baimė ir net fizinis skausmas. Juokas palankiai veikia ir imuninę sistemą. Smagiai besijuokiantis žmogus vienu metu ir ilsisi, ir aktyviai prisideda prie bendros savo sveikatos gerinimo. Atkreipkite dėmesį, kad tuo metu, kai juokiatės, apie nieką negalvojate! Tai tarsi savotiška meditacijos būsena, kai neapibrėžtam laikui mąstymas tarsi išsijungia. Kaip kutenantis negalima sulaikyti juoko, taip juokiantis negalima apie nieką galvoti.
O ką daryti vienišiems žmonėms? Juk savęs nepasikutensi. Kodėl taip yra?
Žmogaus smegenys skirtingai reaguoja į laukiamus ir netikėtus prisilietimus. Savęs neapgausi, todėl kai norime pakutenti patys save, smegenys tam pasiruošia iš anksto ir dingsta netikėtumo momentas. Dar viena priežastis ta, jog nuolat susiduriame su daugybe iš aplinkos gaunamų dirgiklių, todėl smegenys ir vėl turi atsirinkti, į ką ir kaip reaguoti. Savęs pakutenti tikrai nepavyks, tačiau juoktis galima išmokti ir būnant vieniems.
Kai užsitęsusi pandemija ir išblukęs ateities vaizdas, juoktis norisi mažiausiai...
Tačiau tai nesumenkina paties juoko vertės ir jo naudos sveikatai. Jei nėra priežasties gedėti, liūdėti ir tiesiog išgyventi nemalonų periodą, juoktis kasdien yra lygiai taip pat būtina, kaip ir valytis dantis, sveikai maitintis, grūdintis, mankštintis ar vartoti vitaminus. Todėl net ir tomis dienomis, kai nėra linksma, reikia priversti save šypsotis kad ir dirbtinai – net ir priverstinė šypsena primena veido raumenims gerąsias emocijas ir perduoda tą informaciją smegenims. Palaipsniui blogą nuotaiką ima keisti geresnė.
Beje, yra net specialus būdas, kaip sukelti ir be vargo išlaikyti tokią dirbtinę šypseną. Reikia įsikąsti pieštuką tarp dantų taip, kad atrodytų, jog šypsotės visa burna. Jeigu toks metodas jums netinka, žiūrėkite komedijas, vartykite komiksų knygeles, skaitykite anekdotus ir visokias juokingas istorijas, prisiminkite linksmus momentus ir jais dalinkitės, dalyvaukite juoko jogoje, kutenkitės. Yra tiek daug būdų, jog tikrai rasite labiausiai jums tinkantį. O jau tada... juokitės. Juokitės į sveikatą!
