Biblijoje nepatariama, kaip atsikratyti to nepakeliamo kaltės, gėdos jausmo, jei tave prievartavo tėvas, o motina, tai matydama, suko akis ir dėjosi nieko nežinanti. Biblijoje nerašoma, kaip elgtis, jei motina tavęs nemušė, tačiau smurtavo prieš tave verbaliai, kasdien išjuokdama tavo kūną, protą, būdą, pomėgius, vėliau – tavo vyrą, šeimą, darbą.
Per pastaruosius keletą metų man teko dirbti ir bendrauti su daugybe savo tėvų skriaudžiamų vaikų, tiesa, jau suaugusių. Daugumai jų – smarkiai per trisdešimt ar net keturiasdešimt, patys jau tėvai. Kai kurie skriaudžia savo vaikus, kaip darė ir jų pačių tėvai. Žinodami, tačiau nemokantys, nesugebantys pabėgti iš savo gyvenimo kalėjimo. Tiesa, kai kurie jų nori keistis, gyti, bet dar nežino kaip – juk mūsų visuomenėje apie tėvus galima kalbėti tik gerai.
O skriausti vaikai nori vieno – būti išgirsti. Jie tenori, kad kas nors jais patikėtų ir leistų liūdnai jų istorijai egzistuoti. Net jei ji labai žiauri ir sužalojo visam likusiam gyvenimui.
Nedaug tepraėjo nuo Naujųjų metų – jų naktį įprasta tikėtis stebuklo, o tiems, kurie seniai prarado viltį, tikėtis, kad Naujieji bent jau nebus prastesni, nei praėjusieji. Ir slapčia, tarsi vogčiomis vilsis – o gal? O gal būtent šiemet nors kruopelytė meilės ateis ir į mano širdį...
„Mane skriaudžia mama“
Mano archyvuose yra ne viena tragiška ar tiesiog labai liūdna istorija, kurią apie savo tėvus atvirai papasakojo suaugę vaikai. Dauguma jų nori būti mylimi bet kokia kaina ir jau seniai tėvams atleido. Kai kurie – tik pradedantys savo gijimo kelią. Kiti – praradę viltį, kad jų šeima galėtų kada nors susėsti prie bendro stalo, mat jie išdrįso nutraukti žlugdančius santykius su tėvais arba vienu iš jų. Dar kiti – tyliai ir iš paskutiniųjų kenčiantys, nes puikiausiai supranta, kad apie instituciją „tėvai“ blogai šnekėti negalima, o prabilusiuosius minia tuoj pat užmėtys akmenimis. Ypač jei kuris nors drįstų neigiamai prabilti apie mamą.
Žinau, ką jaučia tie suaugę vaikai, tos suaugusios dukros, per visas šventes, o ypač per Motinos dieną. Gėdą bei nepakeliamą kaltę ir kančią. Tos dukterys mano, kad su jomis „kažkas smarkiai ne taip“. Viso gyvenimo pastangas išpirkti neegzistuojančią kaltę, atiduoti menamas „skolas“ kad ir už sulūžusį trisdešimties metų fotelį, kurį esą dukra nudėvėjo „plačia savo subine brūžindama“, todėl dabar privalanti jį ir kitus „dėl jos kaltės“ nusidėvėjusius daiktus atpirkti. Visos šios istorijos tikros ir slepia labai daug neišsakyto, bet išjausto skausmo. Dėl to, kad buvo nereikalingos, dėl to, kad buvo nemylėtos, dėl to, kad tebuvo tarnaitės motinoms, seserims ar broliams, tik niekada – vaikai. Dėl to, kad niekada taip ir nesugebėjo pateisinti motinos ar tėvo lūkesčių ir vertė savo vargšę mamą „kentėti“.
Ir vis tik. Jau kurį laiką vis prisimenu vienos moters istoriją, kuri, lyginant su kitomis, – tarsi visai neįspūdinga. Kažkada moteris man parašė apie save, kreipdamasi pagalbos. Jos istorijoje buvo vienas dėmesį atkreipiantis sakinys: „Mane skriaudžia mama.“ Moteris, pati jau kelių vaikų motina, nesimėtė kaltinimais, dirbtinai nedramatizavo esamos ar buvusios situacijos. Prieš mane stojo maža mergaitė ir jos skausmas: „Mane skriaudžia mama.“ Skausmas, kuris net ir užaugus neišnyksta.
Moterys, ieškojusios meilės
Tačiau taip jos ir neradusios. Besitenkinusios meilės trupiniais nuo kitų stalų ar iš kitų lovų. Susitaikiusios su viskuo gyvenime. Susitaikiusios su tuo, jog, norint gauti nors kruopelytę meilės, reikia sumokėti savimi. Savo pinigais, laiku, nepaisyti savo interesų ir norų. Ir nepaisyti iki ribos, artimos susinaikinimui. Juk nemylėtos moterys vėliau gyvenime dažnai nemoka ne tik nustatyti kokių nors ribų, bet ir pasakyti paprasčiausio ne. O kaip joms tai mokėti?
Tuomet, kai kiti vaikai augo, tvirtėjo, ieškojo savo ribų ir jas nustatinėjo, joms tokios prabangos nebuvo leista turėti. Ne viena yra pasakojusi, jog nesvarbu, kokios smulkmenos gyvenime būtų paprašiusi, iškart būdavo gėdinama ar baudžiama už beribį „savanaudiškumą“ ar nepadorų nepaklusnumą, tėvų negerbimą. Toms moterims nebūdavo leista būti, norėti, niekada neleista turėti. Ne viena jų „dėl atsargos“ visada renkasi taip, kaip nori kiti – pirmiausia kaip mama, vėliau kaip vyras, kaip šeima. Ne viena jų nemoka norėti. Nemoka. „Aš nemoku norėti“, – pasakojo veik penkiasdešimtmetė moteris, pavadinkime ją Agne. – Aš tiesiog nemoku norėti, nes nuo mažumės įpratau, kad nenorėti yra saugiau, mat bet koks, net ir menkiausias, noras sukeldavo pasipiktinimų bangą.“ Kita moteris, Morta, kuri galėtų pasidžiaugti nebloga karjera, restoranuose ir kavinėse vis dar užsisako tą patį, ką ir kiti. „Per giliai manyje įaugęs nesaugumo jausmas, kad, užsisakius to, ko išties norėčiau, iš manęs vėl bus tyčiojamasi ir viešai juokiamasi: na, jūs tik pažiūrėkite, kokia ta mūsų Mortelė juokdarė, juk tu neketini valgyti ŠITO?!“
Nieko nenorėti tėra nepramušama apsauga, kuria moterys įprato naudotis. Ir slėptis po ja – juk niekada nežinai, iš kurios pusės teks dar vienas niuksas į paširdžius ar atlėks visa išdraskanti patyčių strėlė. O jos nori. Žino, kad nėra vertos, bet paslapčia – tikisi.
Jūs esate verta. Jūs esate verta meilės. Nesvarbu, kas ir ką gyvenime jums sakė ar kaip jūs pati šiandien jaučiatės. Jūs esate verta meilės, girdite: JŪS ESATE VERTA MEILĖS!
Baimė būti „išaiškintai“: jūs ne tokia šauni, kaip kiti mano
Jei motinos niekintai ar žlugdytai dukrai kada ir pasiseks ko nors gyvenime pasiekti, tą pasiekimą dažnai lydės baimės jausmas, kad aplinkiniai vis tiek ankščiau ar vėliau išsiaiškins, jog ji ne tokia, kokia ją laiko. Kad ji tėra nevykėlė, kuriai „netyčia“, „kažkaip“ pasisekė: juk jai visą gyvenimą buvo pamokslaujama, kokia netikša yra ir kaip nieko nesugeba.
Kažkada buvau pakviesta į vieną radijo laidą, į diskusiją, kurioje turėjo dalyvauti ir du kiti pašnekovai. Tema – kariuomenė ir gynyba. Mane apėmusią euforiją greitai pakeitė visą paralyžiuojantis siaubas, ar apskritai sugebėsiu kompetentingai apie tai kalbėti. Staiga pradėjau karštligiškai sukti galvą, kas galėtų mane toje laidoje pakeisti, na, jūs suprantate, – kas būtų „tinkamesnis“ nei aš. Ir tik dukters dėka – ji griežtai nukirto, jog užteks galimybes atidavinėti kitiems – neperleidau tos progos dalyvavimo kitiems. Laiko pasiruošti turėjau pakankamai, ir manau, jog pasiruošusi buvau tikrai puikiai.
„TAVEEEEEEE?“ – mano mama ne tik nustebo, bet, ko gero, ir savotiškai pasipiktino išgirdusi apie mano ketinimą dalyvauti kito ryto nacionalinio radijo laidoje. „Tikrai pakvietė tave?“ Ji negalėjo liautis to kartoti ir stebėtis, kaip taip galėjo nutikti, kad kažkas staiga imtų ir pakviestų mane. „O ką tu ten apskritai gali pasakyti?“ – lyg ir nekaltas klausimas, ar ne? Suprantama, toje laidoje išties nelabai sublizgėjau: išsakytas neskundžiamas nuosprendis tikrai neaugina pasitikėjimo savimi, juolab jei ir pats jautiesi šiek tiek nejaukiai. Viskas, ką sugebėjau, tebuvo desperatiškas bandymas nesusimauti ir klaikiai nenusišnekėti. Ar esu iki tol kur nors klaikiai nusišnekėjusi? Ne. Bet tai ne visada gelbsti.
Prieš kalbėdami, gerai pagalvokite
Lietuvoje apie tėvus kalbėti atvirai vis dar labai sudėtinga, todėl iš anksto gerai apgalvokite, su kuo tai darysite. Nesulaukus aplinkoje supratimo dėl jūsų likimo ar nuoskaudų, o dažnai net atvirkščiai – sulaukus daugybės kaltinimų dėl to, kokia esate nedėkinga, bloga dukra, gėda savo motinai, gali apimti visiškas nusivylimas ir tik dar stipresni kaltės ir gėdos jausmai.
Kartais moterys man pasakoja apie palengva atėjusį suvokimą, kokį gyvenimą jos iki šiol gyveno, kokių skriaudų patyrė ir kaip bandė apie tai pasišnekėti su mama. Dauguma tų moterų patyrė ne mažesnes traumas, nei iki tol. „Ką čia pasakoji?“, „koks velnias tave apsėdo?“, „tai štai koks tavo dėkingumas už viską, ką tau gyvenime daviau“, „nedėkingoji“, „kekšė“, „besarmatė“, „motiną turbūt į kapus nuvaryti nori“ – tai tik keletas reakcijų į dukterų bandymus sulaukti nors šiek tiek supratimo ar palaikymo iš jas skriaudusių mamų. Kita gana dažnai pastebėta reakcija – atviros patyčios, dukterų išjuokimas.
„Dieve, na, gal ir pliaukštelėjau kokį kartą kitą, o ji, žiūrėk, tragediją iš to daro“, – neretai pasigirsta, bet dar didesnę gėdą patiria dukros, iš kurių šaipomasi viešai, į pokalbį (ar situaciją) įtraukiant vyrą, kitus vaikus, drauges ar kaimynus. Beje, apie „pliaukštelėjimus“ kalba tos motinos, kurios dukras daužė bet kuo, kas pasitaikydavo po ranka, – lygintuvais, diržais, kabeliais ar laidais. Žinau atvejų, kuomet tokios motinos darbe kolegėms didžiuodamosi pasakodavo apie savo „auklėjimo“ metodus, detalizuodamos viską iki smulkmenų ir sulaukdamos uolaus bendradarbių pritarimo: „nuo vieno pliaukštelėjimo dar nė vienas vaikas nemirė“, „viskas tik jos (ar jo) naudai, užaugs – supras“. Ne, nesupras. Skausmas auga kartu su vaiku.
„Neatsimenu – tikrai taip nebuvo ir nesuprantu, kodėl tau reikia tokias nesąmones išsigalvoti.“ Neretas atvejis, kai motinos „pamiršta“ ir staiga tampa aukomis. Jos, ne jų dukros. Tai, kad skriausta moteris ilgainiui gali pradėti galvoti, jog viską tikrai išsigalvojo, o jei kas ir buvo, tai tikrai nebuvo taip baisu, – nėra toks retas atvejis. Suaugusiai dukrai ištverti pažeminimus iš naujo yra daug sunkiau, nei atvirai sau pripažinti: taip, visa tai buvo. Ne, aš nieko neišsigalvoju, neperdedu, nedramatizuoju. Visa tai mano gyvenime vyko ir viskas buvo dar blogiau, nei išties prisimenu. „Tokią šliundrą kaip tu išvis reikėjo užmušti“ – intelektualios ir visuomenėje gerbiamos moters atsakymas, dukteriai bandant šnekėtis apie ją iki sąmonės netekimo vaikystėje daužiusį tėvą.
Smurto, verbalinis ar fizinis jis būtų, atvejų pasitaiko ne tik asocialiose šeimose. Labai dažnai suaugę vaikai – vaikai, nes po truputį ir vyrai ryžtasi prabilti apie vaikystėje namuose patirtą šantažą, smurtą, neteisybę – savo pasakojimą pradeda tarsi susitarę, tais pačiais žodžiais: „Mano šeima buvo labai gerbiama, tėvai intelektualai. Mano mama gydytoja, profesorė, architektė, o mane prievartavęs tėvas buvo ypač mėgstamas ir labai fainas didelės įmonės direktorius.“
Kodėl jūsų partneris bus toks, kokia buvo mama?
Tai ypač būdinga meilės vaikystėje nepatyrusioms mergaitėms, vėliau – moterims. Augant su nemylinčia, atstumiančia, o neretai ir sadiste motina, ilgainiui toks gyvenimo būdas tampa tam tikra komforto zona. Suaugusi tokia moteris rinksis partnerį, atkartojantį motinos elgesį, tai yra galimybę ir vėl atsidurti jau puikiai pažįstamoje „komforto zonoje“, kurioje ir vėl bus žeminama, daužoma, niekinama. Savaime suprantama, reta moteris daro tai sąmoningai, tačiau iš dalies vis tiek suvokdama, jog partneris skaudins ją taip pat, kaip skaudindavo motina.
Nedavusios nieko, reikalaujančios visko
Nelabai seniai teko kalbėtis su vienos slaugos ligoninės gydytoja. Kalbėjomės apie daug ką: apie tai, kas slaugo sergančius, senus tėvus, kodėl tėvų (ir uošvių) slaugymas vis dar yra dažniausiai moterims tenkanti neapmokama prievolė, apie dukterų kaltės ir pareigos jausmus, apie tai, jog labai dažnai pasitaiko motinų, neauginusių savo dukterų, o atsidūrus sunkioje situacijoje, iš šių reikalaujančių dėmesio, rūpesčio ir globos. Ir apie dukras, genamas kaltės jausmo ir galiausiai atiduodančias visą save. „Nelankyti motinos, kuri jumis niekada nesirūpino ar jus skriaudė, yra normalu“, – tada pokalbyje drąsiai pasakė kompetentinga gydytoja, o man nugara perbėgo šiurpas. „Nesirūpinti tuo, kuris niekada nesirūpino jumis, yra normalu. Taip pat kaip normalu bandyti gyventi SAVO gyvenimą, nelydimą jokio kaltės jausmo“, – o, kad šios gydytojos žodžiai šiandien pasiektų tas dukras, kurioms to labiausiai reikia.
Mes dar labai sunkiai kalbame tokiomis jautriomis temomis, juo labiau nė vienai pusei nekaltinant kitos. Mus išmokė, kad visuomet turime būti dėkingi: „Jei jau neturi už ką būti dėkinga, būk dėkinga bent jau už tai, kad mama tave pagimdė ar nenužudė, įmesdama į konteinerį.“ Tai – vis dar gaji lietuviška nuostata. Visuomenė, aplinka reikalauja besąlygiškos meilės motinai, nesusimąstydama, jog ne kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką (ar kelis), savaime tampa motina. Dauguma jų visą gyvenimą taip ir lieka tiesiog moterimis, gimdžiusiomis vaikus.
Jei jau atvirai, juk ir jums neabejotinai yra tekę girdėti skaudžių istorijų, kai motinos visą gyvenimą kaltino vaikus sužlugdžius jų karjerą, santuoką ar ir patį gyvenimą. Istorijų apie kaltinančias ir keršijančias motinas. Už nenusisekusį gyvenimą, suniokotą jų figūrą. Prikaišiojančias pirmiausia dukterims, kokios nevykėlės šios yra: per storos, ne tokios inteligentiškos, nepakankamai gražios, ištekėjusios už didžiausių slunkių ir panašiai. Reikalaujančias nesibaigiančios padėkos ir besąlygiško atsidavimo joms bei tarnystės. Dar gerai, jei tai tėra jums papasakotos kitų istorijos, o ne jūsų pačios gyvenimas.
Ką daryti, jei nujaučiate, kad santykiuose su motina ne viskas gerai? Pirmiausia ieškokite bendraminčių ir skaitykite. Pastaruoju metu išleista labai daug ir tikrai kokybiškų knygų apie santykius su tėvais. Ieškokite atsakymų, bet svarbiausia – apgaubkite save šiluma. Ir duokite sau laiko. Suvokimas, jog jūsų gyvenime kažkas yra smarkiai ne taip, ko gero, ves prie veiksmų, pokyčių, kartais – net prie labai drastiškų. Dažna moteris kartu suvoks, kad jos partneris yra blogesnė motinos kopija ir kad bėgdama nuo blogybių pasirinko tik dar didesnę. Kitos staiga pajaus, jog jas supanti aplinka yra ne ta, kurioje gera būti, jog jos gyvena nemylimos tik todėl, kad kitaip nemoka.
Šis straipsnis nėra prieš kažką nukreiptas. Jis nėra prieš tėvus, juo labiau prieš motinas. Šis straipsnis yra už jus, kiekvieną iš jūsų. Už tą, kuri jau gali savimi tikėti, ir už tą, kuri neįsivaizduoja, kad kada nors galės savimi patikėti. Bet juk neseniai prasidėjo naujieji metai, vis dar galima tikėtis stebuklų. Tik nei jie, nei pokyčiai nenutiks savaime, be jūsų pastangų. Kuo daugiau sugebėsite teikti sau šilumos, tuo didesni stebuklai pradės vykti aplink.
Aš tikiu kiekvienu jūsų žodžiu. Aš tikiu jumis. Dabar belieka tik jums pačiai patikėti savimi.
