EŽTT paskelbti duomenys už 2020 m. rodo, kad visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) šalių vidurkis, vedamas pagal 10 tūkst. gyventojų tenkančių perduotų nagrinėti peticijų skaičių, buvo 0,5 peticijos. Tuo tarpu Lietuvos rodiklis siekė 1,42.
„Į EŽTT šalies gyventojai ar verslai kreipiasi, kai jau būna išnaudotos visos nacionalinės priemonės. Perkeltine prasme šį teismą galima pavadinti „paskutine instancija“, į kurią kreipiasi fizinis ar juridinis asmuo, kuris neapsigina ir pralaimi savo šalyje. Puiku, kad mūsų teisinė sistema suteikia tokią teisę ir kad ja naudojamasi. Kuo daugiau bus teisiškai išprususių žmonių, tuo geriau visai visuomenei, kadangi tokias bylas pralaimėjusiai valstybei parodomos klaidos ir suteikiama proga jas ištaisyti, kad nesikartotų“, – kalba advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuotas teisininkas Edmundas Daunys.
7 atvejais iš 10 valstybė pralaimi
EŽTT duomenys rodo ir tai, kad dažniausiai šias bylas mūsų šalis pralaimi. Nuo 1995 m., kai Lietuva ratifikavo Konvenciją, gyventojai yra pateikę daugiau kaip 7 tūkst. peticijų. Didžiąją dalį jų atsisakyta priimti, nagrinėti ir priimti sprendimai daugiau kaip 200 atvejų, o iš jų 69 proc. atvejų buvo pripažintas bent vienas Konvencijos straipsnio pažeidimas. Palyginimui – bendras visų valstybių pralaimėjimų EŽTT bylose procentas yra 84 proc.
Kalbėdamas apie tipiškas bylų, kurios keliamos valstybei, kategorijas, E. Daunys sako, kad Lietuva ypatingai neišsiskiria. „Vienareikšmiškai pagrindinė bylų tiek prieš Lietuvą, tiek prieš kitas valstybes kategorija yra Konvencijos 6 str., kalbančio apie teisingą bylos nagrinėjimą, pažeidimai. Tai apima proceso trukmę, proceso teisingumą, teismų nepriklausomumą. Lietuvos atžvilgiu yra ir kitokių bylų, tarp jų nuosavybės apsauga ar privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas. Pakankamai nemažai skundžiamasi dėl nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio, čia patenka sulaikymo ir kalinimo sąlygos“, – komentuoja jis.
Teisininko teigimu, svarbu suprasti ir tai, kad nors į EŽTT paprastai kreipiamasi kaip į nešališką ir objektyvią instituciją, jo sprendimai gali būti kontraversiški. Kaip pavyzdį jis pateikia sprendimą, vos vieno balso persvara priimtą 2015 m. byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“.
„Tai buvo viena iš bylų, kurias nagrinėjo Didžioji Kolegija, kas Lietuvos atveju būna pakankamai retai. Asmuo Lietuvoje buvo nuteistas už genocidą, nes 1953 m., tarnaudamas LTSR valstybės saugumo ministerijoje (MGB), dalyvavo Lietuvos partizanų nužudyme. Lietuva tai prilygino genocidui, tuo tarpu EŽTT pasisakė, kad Lietuvos teisėje įtvirtinta genocido samprata neturėjo pagrindo tuometėje tarptautinėje teisėje, todėl pripažino Lietuvą pažeidus Konvencijos 7 str., įtvirtinantį principą „nėra bausmės be įstatymo“. Teisine prasme tai labai kontraversiškas ir kritikuotinas sprendimas“, – teigia E. Daunys.
Kur slypi pralaimėjimo šaknys
Anot E. Daunio, vis dėlto 7 iš 10 valstybės pralaimėjimai rodo esamas problemas. Pavyzdžiui, teisininką neigiama prasme stebina netinkamai motyvuojami nacionalinių teismų sprendimai. Teisėjų taryba dar 2016 m. yra parengusi detalias gaires, kaip tai turėtų būti daroma – sprendimas visų pirma turi būti surašytas, kad įtikintų pralaimėjusią šalį. Pašnekovo teigimu, rekomendacija yra logiška ir protinga, tik neretai jos nesilaikoma.
„Dėl to paskutiniuoju metu turime du valstybės pralaimėjimus bylose, kai vienu atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kitu – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinių sprendimų: pirmasis – kodėl neatleidžia asmens nuo žyminio mokesčio, antrasis – kodėl nereikia kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Du aukščiausi teismai, formuojantys praktiką ir nubrėžiantys gaires žemesnės instancijos teismams, kaip reikia motyvuoti sprendimus, patys to nepadarė“, – tikina ekspertas.
Jo teigimu, nacionaliniuose teismuose pasitaiko ir bylų, kuriose teismas ir valstybės institucijos tarsi stoja į vieną pusę arba jos būna stipriai politizuojamos. Nenuostabu, kad patekusios į EŽTT jos išsprendžiamos valstybės nenaudai.
„Kaip apgailėtiną pavyzdį galima paminėti prieš keliolika metų Lietuvoje plačiai nuskambėjusį atvejį, kai moteris su dukra iš Vokietijos atvyko į Lietuvą ir atsisakė dukrą grąžinti tėvui, turėjusiam visas globos teises. Lietuvoje išties vyko labai politizuotas procesas. Galiausiai bylai „Rinau prieš Lietuvą“ pasiekus EŽTT, šis teismas nustatė, kad Lietuva pažeidė Konvencijoje garantuojamas tėvo ir dukters teises, delsdama grąžinti vaiką į Vokietiją, o asmenims priteisė 30 tūkst. eurų neturtinės žalos ir daugiau kaip 92 tūkst. bylinėjimosi išlaidų, kas Lietuvos atveju yra didelė suma“, – pasakoja E. Daunys.
Jis sako, kad prireikus apsiginti nuo valstybės priimamų galbūt netinkamų teisės aktų galima kreiptis ir į Konstitucinį Teismą, pasinaudojant nuo 2019 m. veikiančiu individualaus konstitucinio skundo institutu. Jei anksčiau dėl tam tikrų teisės aktų panaikinimo galėdavo kreiptis tik Seimas, Vyriausybė, Prezidentas ir teismai, dabar tai gali daryti kiekvienas asmuo. Advokato teigimu, jau turimas atvejis, kai Konstitucinis Teismas pripažino teisės akto prieštaravimą Konstitucijai pagal individualų skundą, o tai rodo, kad šis papildomas įrankis bylinėtis prieš valstybę veikia.
Vieni sprendimai įgyvendinami, kiti ignoruojami
Pralaimėjusi bylą EŽTT valstybė ne tik privalo atlyginti fiziniam ar juridiniam asmeniui priteistą turtinę ar neturtinę žalą, bet ir užtikrinti, kad nustatyti pažeidimai nepasikartotų. Pasak advokato, ši dalis yra labai svarbi.
„Pavyzdžiui, reaguojant į EŽTT sprendimus Lietuvoje keitėsi sulaikymo ir kalinimo sąlygos, dėl kurių ankstesniais metais kildavo nemažai skundų ir problemų. EŽTT sprendimai turėjo įtakos ir teismų nešališkumo didinimui, taip pat smurto artimoje aplinkoje klausimams, pagreitinant šių veikų tyrimą ir suteikiant realią apsaugą nukentėjusiam asmeniui. EŽTT apskundus pernelyg ilgai vykstančius ikiteisminius tyrimus atsirado norma, nustatanti konkrečią jų trukmę“, – pavyzdžius vardija jis.
Pasak E. Daunio, ar EŽTT priimti sprendimai yra įgyvendinami visada – kitas klausimas. „Mes kaip valstybė turime keletą reikšmingų sprendimų, kurie priimti prieš keliolika metų ir yra nevisiškai neįgyvendinti iki šios dienos. Dėl jų Ministrų Komitetas jau skiria sustiprintą dėmesį. Vienas iš jų – R. Pakso byla, kuri yra pralaimėta, bet nuo 2011 m. klausimas neišspręstas.
Taip pat turime garsiąją bylą „L. prieš Lietuvą“, kilusią iš to, jog LR Civiliniame kodekse yra nuostata, jog asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, o lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką turi nustatyti įstatymai, tačiau jie nepriimti. Nors galutinis sprendimas šiuo klausimu EŽTT buvo priimtas 2007 m., įstatymų po šiai dienai vis dar neturime ir, atsižvelgiant į aktualijas, nepanašu, jog greitu metu turėsime“, – svarsto teisininkas.
Jo teigimu, valstybėms, nekeičiančioms normų po pralaimėtų bylų, visų pirma gresia suprastėjusi reputacija, tad Lietuva, saugodama savąją, neturėtų delsti tinkamai reaguoti į EŽTT sprendimus.
