Apie šį fenomeną prirašyta tūkstančiai knygų, steigiamos specialios mokyklos, pavieniai asmenys imasi rengti seminarus, konferencijas, mokymus. Tačiau ar tikrai kiekvienas turi siekti tapti lyderiu? Ar šis vajus būdingas tik XXI amžiui? Apie visai tai ir dar daugiau kalbamės su geštalto terapijos praktiku Mindaugu Karpuška.

Kodėl, Jūsų manymu, dabar taip populiaru kalbėti apie lyderystę? Kodėl tiek daug mokymų, knygų, vaizdo medžiagos apie tai sukuriama?

Kalbėti apie lyderystę yra gerai, tai padeda geriau pažinti save ir kitus, geriau suprasti tarpusavio santykius, žmonių svarbą vieni kitiems ir dar daug visko, bet atsakydamas į pateiktą klausimą noriu paminėti ir dar keletą galimų tokio „populiarumo“ priežasčių.

Lyderystė domina žmones daug amžių. Vieni pabrėžia įgimtų savybių svarbą (pavyzdžiui, išvaizda: ūgis ir patrauklumas), kiti akcentuoja elgesio reikšmę (pavyzdžiui, autokratiškas ar demokratiškas vadovas), dar minima situacijos, aplinkybių svarba ir įtaka ir t. t. Vienareikšmiško atsakymo, konkretaus apibrėžimo rasti beveik neįmanoma. Lyderio savybės dažnai susijusios su visuomenės madomis. O šiandien visuomenės madų vitrinose puikuojasi sėkmės istorijos, dauguma žmonių mano, kad išmokus būti lyderiu atsivers keliai į sėkmę. Trumpesni ir greitesni. Juolab kad vis labiau skubame gauti rezultatą, o procesas – dažnai tai tiesiog mūsų gyvenimas – pamirštamas ar net ignoruojamas.

Ir nors šiandieniniame pasaulyje žodis lyderis vartojamas daug dažniau, nei autoritetas, lyderiui mes labai dažnai priskiriam ir autoriteto savybių. Autoritetas žmogui svarbus ir reikalingas nuo pat kūdikystės – mama, tėtis – jis būna saugumo ir pasitikėjimo supančiu pasauliu formavimosi pagrindas. Žodis autoritetas kilęs iš lotynų kalbos žodžio auctor – rėmėjas. Autoritetas – mūsų atrama, saugumas. Saugumo poreikis trūkstant autoritetų gali tapti priežastimi ieškoti būdų, kaip tą trūkumą kompensuoti – išmoksiu būti lyderiu (tapsiu autoritetu) ir nereikės ieškoti, į ką atsiremti.

Dar viena galima „populiarumo“ priežastis. Mokytojas – tam tikra prasme lyderis, mokyti kitus – turėti sąlygas jaustis lyderiu (tribūna, auditorija). Mes visi (galim to nesuvokti, net neleisti sau suvokti) trokštam pripažinimo, norim dėmesio, būti svarbūs – žodžiu, pasijausti lyderiais. Galimybė mokyti kitus lyderystės tai tikrai suteikia. Svarbu, kad mokytojai tai suprastų.

Ar lyderystės galima išmokti?

Haroldas S. Geneenas yra pasakęs, kad lyderystės negalima išmokyti, galima tik išmokti.

Jei užduodate tokį klausimą, darau prielaidą, kad norite kažko išmokti, įgyti naujos patirties, turite siekių ir tikslų. Tad ir pradėkit, įvardinkit sau, ko siekiat. Tapti lyderiu? Darbo kolektyve? Komandoje? Šeimoje? Ar siekiate to, kad jūsų komanda, šeima sklandžiau funkcionuotų, pasiektų geresnių rezultatų, jaustųsi laimingesni, norite kitus žmones įkvėpti, paskatinti drąsiau siekti savo tikslų, labiau pasitikėti savimi? Ko jūs pats tuo siekiate? Ką jums reiškia lyderis? Būti lyderiu? Kokios tokio žmogaus savybės? Bruožai? Kas būdinga jums, ko trūksta? Ar galite to išmokti? Kaip galite to išmokti?

Pasitaiko – dažniausiai tai atsinešam iš vaikystės patirčių, kai mus nuvertindavo (autoritetai – lyderiai – suaugusieji), nes mes maži ir nieko nemokam, nesuprantam, gal net sakydavo: užaugsi, tada būsi vertas), – kad jaučiamės nevisaverčiai. Manome ir jaučiamės taip, kad supantys žmonės mūsų nevertina, tik mumis naudojasi ir pan. Kai buvom vaikai, manėm, užaugsiu didelis, tada parodysiu. Išmoksiu būti lyderiu, tada nebegalėsit manęs stumdyt. Vaikystės traumų lyderių mokykloje užgydyti greičiausiai nepavyks...

Lyderystės galima išmokti.

Pateiksiu pavyzdį, pasidalinsiu keletu punktų, savybių, kurios aptariamos ir ugdomos vadovų lyderystės mokymuose:

- disciplina – punktualumas, žodžio laikymasis;

- girdėti kitus – leisti kitiems turėti savo nuomonę, nesutikti su jumis;

- kurti komandą – motyvuoti ir įkvėpti komandos narius, laiku paskatinti, pagirti kitus;

- mokytis – nenustoti mokytis. Mokytis ko nors naujo;

- pasitikėti – pasitikėti kitais, skatinti jų savarankiškumą, leisti konfliktams kolektyve atsirasti ir juos išspręsti patiems konfliktavusiesiems;

- dėmesingumas – būti dėmesingiems visiems ir visų pasiūlymams, idėjoms, patarimams. Parodyti, kad visa tai išgirsta.

Kai kalbam apie lyderystę, visada turim mintyse santykius su kitais žmonėmis. Universali taisyklė: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

Kai kalbama apie lyderystę, neretai sakoma, kad reikia nebijoti iššūkių, juos kasdien sau kelti, lipti per save, išlipti iš komforto zonos ir panašiai. Ar tai iš tiesų veiksminga? Užgrūdina? O gal atvirkščiai – taip juntama nuolatinė įtampa ir ilgainiui tikėtinas perdegimas?

Apskritai gyvenime svarbu saikas, pusiausvyra. Mes visi pirmiausia žmonės. Tada yra tam tikri socialiniai vaidmenys, profesiniai pasiekimai, asmeninės savybės, charakteris, elgesio modeliai ir dar daug dedamųjų. Ir, pirmiausia, jūs esat atsakingas už save, savo gyvenimą.

Dar įdomu išgirsti, kas jums tuos dalykus sako. Kas siūlo ar net liepia lipti per save? Kiek jums svarbu, ką sako kiti? Ar tai pagrindinis jūsų žinojimo, ar teisingai pasielgėte, šaltinis? Ar girdit save? Gyvenat taip, kaip norite būtent jūs? Elgiatės taip, kaip norite būtent jūs? Kiek? Tai klausimai pamąstymui, ieškant atsakymų į užduotą platų klausimą. Kaip norit gyventi, kuo ar koks norite būti?

Ar galit pagalvoti, kad net kokio pasaulio rekordininko ar olimpinio čempiono treniruočių, ruošiantis lemiamam startui, grafike nebūtų laiko poilsiui?

Klausime išsakytus teiginius girdime ne tik tada, kai kalbama apie lyderystę. Net ir be skubėjimo tapti lyderiu mūsų gyvenime tiek daug sudėtingų iššūkių, kad lėtinio nuovargio sindromas, perdegimas ir panašūs dalykai jau tampa artimais ir nuolatiniais palydovais. Ką galime padaryti? Pateiksiu kelis pasiūlymus-pavyzdžius.

Pasakykite sau, prisiminkite ir kartokite:

- aš pats esu Savo Gyvenimo Šeimininkas;

- aš noriu ir galiu būti laimingas.

Neeikvokite jėgų ir laiko:

- tiems dalykams, kurių negalite pakeisti;

- pastangoms patikti ar įtikti visiems aplinkiniams;

- gailėdamiesi savęs. Ieškodami kaltų.

Pasiryžkite išmokti:

- džiaugtis kitų pasiekimais;

- rizikuoti. Nebijoti permainų ir pokyčių;

- vadovautis savo vertybėmis ir nuostatomis, jausti savo jausmus, girdėti savo nuomonę.

Kaip manote, ar jaunas žmogus visada nori ir siekia būti lyderiu? Ar lyderystės siekis nuo amžiaus nepriklauso?

Pirmiausia, ar siekis būti lyderiu labiau būdingas jauniems žmonėms? Pažiūrėkit artimiausią žinių laidą ar paskaitykit kokio naujienų portalo straipsnius...

Manau, kiekvienam žmogui, kad ir koks jo amžius, lytis, išsilavinimas, socialinis statusas bei kiti dalykai, svarbu būti reikalingam, jausti kitų pagarbą, dėmesį. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo ypatumų. O ką, jei paklausčiau, ar vienatvė, vienišumas kelia sunkumų tik tam tikros amžiaus grupės asmenims? Jauniems ar pagyvenusiems žmonėms sunkiau išgyventi vienatvę? Apie jauną žmogų dažniau sakom, kad ieško savęs. Tame gyvenimo laikotarpyje svarbu išbandyti save, įgyti įvairesnės patirties. Klausimo formuluotėje matau vieną svarbų momentą – „nori ir siekia“. Ar siekia to, ko nori pats? Esu tikras, kad rasti savo vietą, būti su kitais jaunam žmogui sunkumų kyla daugiau dėl jo ankstesnės, vaikystės patirties. Kuo dažniau vaikas buvo vertinamas lyginant su kitais (pavyzdžiui, kiti vaikai geri, nes gauna gerus pažymius; kiti vaikai geri, nes neišmėto žaislų), kuo rečiau girdėjo, kad yra brangus, svarbus, mylimas jis pats, o ne jo pasiekimai ar kitų pagyrimai, tuo sunkiau jam bus ateityje. Gali taip nutikti, kad toks žmogus sieks lyderystės norėdamas įrodyti, kad yra vertas meilės. Tiesa, tai gali trukti ir visą gyvenimą. Tai ir išskyriau žodžius. Kai žmogus ko nors siekia, svarbu, kieno tai noras.

Žmonės yra socialinės būtybės. Lyderystė taip pat socialinis fenomenas. Leisiu sau teigti, kad tai net ne individo, o grupės žmonių poreikių sąveikos išvestinė. Lyderio reikia grupei, be grupės net tokia sąvoka negalima.

Nuo ko priklauso, ar žmogus nori, siekia būti lyderiu? O gal visi nori, tik kai kurie nedrįsta ar nemano, kad pavyks, ir nė nemėgina? Kaip manote, ar gebėjimas būti lyderiu priklauso nuo asmenybės tipo, žmogaus charakterio? Štai kad ir ekstravertai – jie gerai jaučiasi žmonių būryje, komunikacija jų nevargina. O introvertai – uždaresni, jiems priimtinesnė vienuma. Ar pastarieji negali būti lyderiais? O gal kiekvienas gali būti lyderiu?

Istorikai, mokslininkai, daug metų tyrinėję garsių, iškilių asmenybių gyvenimus, daro išvadas, kad garsių, istorijoje palikusių savo vardus lyderių atsiradimą lėmė ir vieta bei laikas. Galim daryti prielaidą, kad jei tada ir ten tai nebūtų įvykę, to lyderio, kurio vardas istorijos vadovėliuose įrašytas, taip pat nebūtų. Nuo susiklosčiusių aplinkybių priklauso, kad tuo metu atsirado tas ar kitas lyderis. Sausio 13 d. minime Laisvės gynėjų dieną. Kiek žmonių prieš 30 metų buvo tapę lyderiais? Ar daug kas iš jų apie lyderystę kada nors gyvenime galvojo? Susiklostė situacija, žmonės prisiėmė atsakomybę už mūsų visų laisvę ir stojo su trispalve prieš tanką... Atsakykit: nuo ko priklauso?..

Kartais, apie lyderystę skaitant ar diskutuojant, susidaro įspūdis, kad mes gerokai iškraipėm ir pačią sąvoką, ir reikšmę bei prasmę. Paieškojau, ką kiti apie tai kalba, keletu man patikusių minčių, kurias interneto platybėse aptikau, pasidalinsiu:

„Lyderiais ne gimstama, lyderiais tampama. Kiekvienas gali tapti lyderiu, jei tobulins savo charakterį, dorybes ir elgseną. Lyderystė – tai gyvenimo tikslas, tai buvimas savimi“, – teigė Aleksandras Havardas (knygos „Dora lyderystė“ autorius bei instituto tokiu pat pavadinimu įkūrėjas).

„Lyderystė – tai ne daiktavardis, tai veiksmažodis. Tai – įtaka. Taip visada buvo ir visada bus. Ir geroji žinia yra ta, kad kiekvienas turi jėgos ir galios daryti įtaką (ir ją nuolat didinti). Blogoji, arba sudėtingoji žinia, – kad nėra vieningo ir aiškaus atsakymo „kaip?“ (vienas žymiausių lyderystės ekspertų Johnas Calvinas Maxwellas)

„Šiandien kalbėjausi su vienu džiazo žinovu. Iškilo klausimas, ar yra toks dalykas kaip lietuviškas džiazas. Jis sako: „Mano nuomone, nėra. Džiazas negali būti nei lietuviškas, nei amerikietiškas, jis yra labai asmeniškas. Jį kuria ir groja konkretus atlikėjas.“ Lyderystė yra panaši į džiazą, mano požiūriu. Sunku pasiteisinti, ar kultūra padeda lyderystei, ar trukdo. Tai velniškai susiję su asmenybe, individu.“ (Ignas Staškevičius)

Mūsų senelių ir prosenelių laikais apie lyderystę buvo kalbama, kad tikroji lyderystė – tai altruistinių vertybių puoselėjimas bei pastangos, kad kiti žmonės suprastų, jog tai gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų. Lyderis tai toks žmogus, kuris gali būti autoritetu kitiems ir padėti siekti žmonijai gerovės. Ką dar galėčiau jums pasakyti?

O gal žmonės siekia būti lyderiais tik dėl visuomenės ar artimiausios aplinkos daromo spaudimo? Ką patartumėte, kaip tokiam spaudimui atsispirti? Ar žmonės, kurie nenori tapti lyderiais ar kuriems nepavyksta to pasiekti, nesijaučia nevisaverčiai, prastesni, nepateisinantys lūkesčių? Ką daryti, kaip su tomis neigiamomis emocijomis ir mintimis susitvarkyti?

Dažnai atsitinka, kad tai, kas mums tikrai svarbu, mes išbarstom po visą pasaulį. Jei tokį (vieną iš šių) klausimą bendraujant užduotų konkretus žmogus, teiraučiausi, mėginčiau sužinoti, ar jis taip pat vienas tokių žmonių. Ar jis jaučia, patiria spaudimą? Ar jis jaučiasi prastesnis? Nepateisinantis lūkesčių? Ir dar būtų svarbu išsiaiškinti, kieno tie lūkesčiai. Kas tie žmonės, apie kuriuos, užduodamas klausimą, nori, kad tau atsakyčiau? Darau prielaidą, kad už tų žmonių stovi pasislėpęs tu pats. Pakviesčiau žengt žingsnį į priekį, tapti matomam. Tada bus galima su tokiu žmogumi pasikalbėti.

Gal čia tiktų prisiminti Biblijos žinią – pradžioje buvo žodis. Dar pasikartosiu, svarbu tavo norai, ko nori tu. Kai prisikasi iki savo norų, kai tikslai, kurių sieki, bus tavo, tada rasis resursų spaudimui atlaikyt ir su nuosavomis emocijomis ir mintimis gyventi.