Kiekvieną mėnesį tenka laimė susitikti su kūrybiškais pašnekovais. Matau, kad dievišką kibirkštėlę jie kursto kantriai dirbdami. Ir šio numerio herojų teiravausi, iš kur jų talentas. Klausydamas pasakojimų supranti, kad prie kiekvieno įkvėpimo lašo jiems tenka pridėti 99 prakaito lašus.
Vieno procento paslaptis
Nuo vaikystės girdžiu: „Talentas – tai 99 proc. nuoseklaus darbo.“ O kokia paslaptis glūdi to vieno procento erdvėje? Genetikos mokslininkai yra aptikę keliautojų geną kodiniu pavadinimu DRD4, tad gal jau rastas ir talento, geniaulumo genas, lemiantis itin aukštą intelekto koeficientą? Konsultuoti sutiko Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dekanas, Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vedėjas prof. Algirdas Utkus. „Atliekama įvairių tyrimų, rodančių, kad aptinkama tam tikrų genų įtaka tam tikram žmogaus ypatumui pasireikšti, – pasakoja jis. – Moteris rašytoja turi dukrą, tapusią žinoma noveliste. Nutukusių tėvų šeimoje auga nutukę vaikai. Vyras, kurio tėvas priklausomas nuo alkoholio, išgyvena panašią problemą. Ar rašymo talentas, nutukimas, priklausomybė nuo alkoholio paveldimi, ar tiesiog išmokti gyvenant socialinėje aplinkoje? Gal tai genetinių ir aplinkos veiksnių derinys? Taigi kalbėdami apie talentą, charakterio ypatumus turėtume kalbėti apie poligeninį daugiaveiksnį paveldėjimą. Tai daugelio genų seka, kombinacija, kartu ir socialinės aplinkos įtaka.
Yra tirti pasaulyje žinomi muzikantai, kurių klausa absoliuti. 40 proc. jų atsakė, kad muzikos mokytis pradėjo ketverių ar jaunesni, o tik 3 proc. – devynerių ir vėliau. Kuo anksčiau vaikai ėmė lavintis, tuo geresnių rezultatų pasiekė.
Bandoma ieškoti ir konkrečių genų, lemiančių absoliučią klausą arba polinkį muzikuoti. Gausūs genomo tyrimai, surinkti iš šeimų, leido identifikuoti 4 regionus chromosomose, siejamus su muzikine klausa. Nustatyta, kad 8-oje chromosomoje yra sritis, kurioje yra genas ADCY8, svarbus mokymuisi ir atminčiai. Šį geną turintys žmonės gali pasižymėti absoliučia muzikine klausa. Visgi svarbu ir tai, kada pradėta mokytis.
Kokia paveldimumo reikšmė intelektui? Studijos rodo, kad ji yra 0,5–0,8: kuo reikšmė arčiau vieneto, tuo didesnę įtaką turi genetiniai veiksniai, o kuo ji arčiau nulio, tuo didesnė aplinkos veiksnių įtaka.
Kalbant apie talentą svarbūs ir 73 genai, esantys 6-osios chromosomos ilgajame periode. Jie turi įtakos centrinės nervų sistemos (CNS) raidai. Vieni – pirmose CNS vystymosi stadijose, kiti – CNS funkcionuoti, t. y. signalams tarp ląstelių centrinėje nervų sistemoje perduoti. Tačiau vienareikšmiškai negalima sakyti, kad vien genetinis pagrindas lemia talentą. Didelės įtakos turi ir socialinė aplinka.“
VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė, dr. doc. Urtė Neniškytė Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Italijoje tyrinėjo ankstyvosios stadijos žmogaus smegenų vystymosi procesus. Mokslininkė teigia: „Negalime kalbėti apie paveldėjimą tokio sudėtingo dalyko kaip talentas. Paveldimi gebėjimai kuriuos nors dalykus daryti geriau. Pavyzdžiui, galime vertinti kognityvinius gebėjimus. Intelekto koeficientas iš dvynių studijų (tiriame vaikus, kurie turi genetiškai identišką medžiagą, ir lyginame su jų broliais bei seserimis, kurie nėra genetiškai identiški) rodo, kad intelektas paveldimas apie 70 procentų. Visgi turime suprasti, kad atliekant tokius tyrimus sunku atskirti tą įgimtą dalį nuo išugdytos. Vaikas, gimęs tam tikro intelektinio potencialo šeimoje, paveldi ne tik šį potencialą koduojančius genus, bet ir aplinką, kurioje augs ir bus ugdomas.“
Dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai sudėtingą vaikystę praleido su girtaujančiais tėvais, kai buvo svarbu išgyventi, susirasti maisto. Patekus į Alytaus vaikų globos namus ėmė ryškėti neeilinis brolių talentas piešti (piešia stulbinamai tikslius portretus), šokti breiką.
Genijaus šviesa ir tamsumos
Istorija ir garsių žmonių biografijos rodo, kad tarp genialumo ir psichinės ligos – trapi riba. Neretai tai pasakytina apie tuos, kurie serga šizofrenija, autizmu arba turi autizmo spektro sutrikimo Aspergerio sindromą. Ar šios ligos nulemtos genų? A. Utkus: „Šizofrenija nėra liga, nulemta vieno geno pakitimo. Randama sąsajų su įvairiais genais, turinčiais įtakos tiek CNS raidai, tiek signalams į CNS perduoti. Viena vertus, genetiniai ypatumai gali turėti įtakos asmens genialumui, kita vertus, visada yra pavojus, kad tie ypatumai ir padidina riziką susirgti tam tikra psichikos liga. Ir genealoginė analizė rodo: jei giminėje yra nepaprastų gebėjimų turinčių narių, yra ir psichikos sutrikimo atvejų.“
Pasak U. Neniškytės, įdomu pažvelgti į gebėjimus, kai kalbame apie autizmo spektro sutrikimą. „Tokie žmonės gali turėti emocinio intelekto ar kt. trūkumų, bet pasižymėti ir puikiais matematiniais, klasifikavimo gebėjimais, puikia atmintimi ar turėti savantizmo bruožų. Autizmo spektro sutrikimo atveju stebimos pakitusios smegenų struktūros – daugiau nei įprastai neuronų jungčių, vadinamų sinapsėmis. Tai trikdo vienas smegenų funkcijas, bet gali sustiprinti kitas.“
Savantas Kimas Peekas (pagal jo biografiją sukurtas kino filmas „Lietaus žmogus“) mintinai mokėjo 12 tūkst. per gyvenimą perskaitytų knygų. Vienu metu galėjo skaityti abu atverstus knygos puslapius...
Genialumas – žmogiškos būtybės sugebėjimas tam tikromis akimirkomis pavirsti užburta lazdele. Tačiau už savo pergales meno ar kitų sričių meistrai neretai sumoka savo, kaip žmonių, pralaimėjimais.
Psichologė ir psichoterapeutė Rūta Bačiulytė sako, kad itin apdovanoti asmenys, susitelkę į neeilinį gebėjimą, apleidžia savo asmenybę. „Rezultatas – neišsivysčiusi arba sutrikusi asmenybė. Kad galėtume savo genialumą sveikai realizuoti, reikia turėti stiprią asmenybę. Gebėti įveikti sunkumus, frustraciją, pakentėti, prisitaikyti prie aplinkos, kitų, pajausti save. Bet neretai genialumas kokioje nors srityje taip stipriai užvaldo, jog nebegirdima, kad kūnas jau išsekęs, pilvas gurgia ir t. t. Ypač skaudu, kai beatodairiškai išnaudojamas prigimtinis vaikų talentas. Toks žmogus vėliau gali netekti psichinės pusiausvyros.
Pasaulyje yra garsių mokslininkų, profesorių, nemokančių apmokėti sąskaitų. Jie sutriktų, jei reiktų nunešti kostiumą į valyklą, ir yra visiškai nepajėgūs gyventi be žmogaus, kuris viską už juos daro.“
Paprastai tokia dalia tenka antrosioms pusėms.
Genijų žmonos
Kompozitorius Wolfgangas Amadeusas Mozartas, anot jo biografų, visiškai neturėjo patirties, kaip tvarkyti reikalus. Dėl to, kad buvo visai nepraktiškas, kaltas griežtas tėvas. Leopoldas Mozartas sūnų laikė toli nuo kasdienybės, viską iki smulkmenų apdairiai tvarkė pats. Vėliau perdavė į rankas žmonai Constanze’ai.
Genijų moterys atsižadėjo savo gyvenimo būdo, svajonių ir poreikių, o gyvenimo užduotimi laikė padėti ar nekliudyti sutuoktiniui dirbti, tempė nematomą naštą triūsdamos namų šeimininkėmis, sekretorėmis, atsisakė menininkių ar mokslininkių karjeros. Christiane Vulpius – Goethės žmona šalino vyrui iš kelio kasdienio gyvenimo rūpesčius. Mileva Maric, pirmoji Alberto Einsteino žmona, gabi matematikė, atsisakė mokslininkės karjeros, tenkinosi namų šeimininkės ir motinos pareigomis. Cosima Bülow, Richardo Wagnerio žmona, klusniai tenkino vyro užgaidas ir visiškai susitapatino su jo kūriniais. Genijų žmonų dalia tokia, kad joms tenka be galo aukotis.
Instinktas žaisti
Carlas Gustavas Jungas teigė, kad „nauja sukuria ne intelektas, o instinktas žaisti, skatinamas vidinės būtinybės. Kūrybinis protas žaidžia su tuo, ką mėgsta“.
Sigitas Geda rašė: „Žmogus neturi leisti, kad jame mirtų... vaikas. Nauji džiaugsmai atsiranda stebint pasaulį. Čia yra ta savybė – kaita nekintamybėje.“ S. Geda žaidė ir žodžiais, ir vaizdiniais. Šikšnosparniai jam buvo „maži inteligentėliai plačiais lietpalčiukais“, kurmis susidėjęs rankeles meldėsi jį apakinusiai saulei, o varnėnas buvo klebonas juoda sutana, laikantis mišias senovinėj Veisūnų gyvenvietėj. Marmaliavo grabaliodamas pernykštį šaltekšnio rožančių... „Man tai pačios gražiausios pasaulyje mišios“, rašė poetas. Ir dar: „Mažas pasiguodimas: aš esu kempinė. Man reikia prisitraukti vandens. Aš esu duburys. Man reikia vandens. Tada ir kitus galėsiu nuprausti arba pagirdyti. Iš beržų šitaip teka sula. Iš manęs taip išsisunkia žodžiai.“
Kurti – kitaip matyti tai, kas egzistuoja ir dar neegzistuoja. Kūryba yra žaidimas. Kartu ir mūšis su viskuo, kas pasenę.
Knygos „Kūrėjo kelias. Praktinės kūrybingumo pamokos“ autorė Julia Cameron teigia, kad kūrybingumas yra dvasinė patirtis, kūryba – natūrali gyvenimo tvarka. Gyvenimas yra gryna kūrybinė energija. Rašytoja padeda suvokti, kad kūryba – ne tik aukštesniųjų jėgų duotos galios, bet ir kasdienės pratybos, tam tikras susitarimas su vidiniu „aš“.
Dirbti, dirbti, dirbti
Psichologijos profesorius Deanas Keithas Simontonas, knygos „Genijaus kilmė“ autorius nagrinėjo žinomų mokslininkų biografijas ir pastebėjo, kad kuo žinomesnis autorius, tuo daugiau publikacijų jis parašęs. Čarlzas Darvinas, Ivanas Pavlovas kasdien po kelias valandas rašydavo, nuolat skirdavo laiko mąstyti ir savo mintims struktūruoti. Tai gal pasiekti laimėjimų moksle jiems padėjo ne įgimti gabumai, o nuoseklus metodiškas darbas?
Lukas Geniušas fortepijonu skambina nuo penkerių. „Moters“ žurnalui sakė, kad močiutė, garsi fortepijono pedagogė Vera Gornostajeva, ėmėsi ne tik jį ugdyti, bet ir tvarkė asmeninį gyvenimą. „Tam tikra prasme mūsų santykiai buvo patologiniai, jie turėjo įtakos ir kaip griaunantys mano asmenybę, ir kaip praturtinantys. Pirmiausia – praturtinantys, nes aš, kaip muzikantas, iš jos gavau viską. Močiutė buvo didelio pedagoginio talento ir patirties asmenybė. Jos darbo metodai buvo drastiški, ji, žiauri maksimalistė, išsunkdavo mane iki paskutinio kraujo lašo.“ Nuosekliai dirbdamas Lukas tapo virtuozu.
Vaizduotės galia
A. Einsteinas buvo įsitikinęs, kad vaizduotė svarbesnė už žinias. Tikrovė turi ribas, o vaizduotė beribė.
Vaikystėje nebuvo matyti jokių jo būsimo talento ženklų. Iki trejų Albertas nekalbėjo. Pirmas bandymas įstoti į koledžą buvo nesėkmingas. Dirbdamas šveicarų patentų biure jis paskelbė energijos lygtį, kurioje energija (E) lygi masei (m), padaugintai iš šviesos greičio (c) kvadratu. Padarė šias išvadas vien mąstydamas, niekieno nepadedamas ir nepaisydamas kitų nuomonių.
Pasakojama, kad poetui Pauliui Valéry Eintsteino paklausus, ar šis turi užrašus, kuriuose fiksuotų savo mintis, Einsteinas pažvelgė nustebęs: „O kam? Juk man į galvą taip retai kokia nors mintis ateina.“ Yra duomenų, kad neeilinis jo protas buvo nulemtas autizmo spektro sutrikimo.
Talentingus žmones įkvepia ne naujos idėjos, o tikėjimas, kad to, kas jau pasakyta, nepakanka.
Nemažai dėmesio vaizduotės filosofijai skiriantis prof. Kristupas Sabolius sako, kad „didžiosios mokslo asmenybės ne kartą pripažino, jog vaizduotė yra būtina, jei norime atrasti, o kartu ir interpretuoti gaunamas žinias. Be kūrybiško požiūrio neįmanomas nei analitinis, nei kritinis mąstymas. Tai galioja tiek literatūrai, tiek fizikai, tiek algebrai. Tarkime, galime prisiminti, kad Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ yra slaptas matematikos veikalas, o muzikinės paralelės leidžia suvokti tai, kas vyksta šiuolaikinėje fizikoje.“
Ne visi vaikai gabūs
R. Bačiulytė nesutinka su nuomone, kad visi vaikai gabūs. „Pastaruoju metu apie talentą, gabumus daug šnekame todėl, kad mūsų visuomenė tapo narciziška. Daugėja žmonių, kurie nori išsiskirti, būti ypatingi, – tiesiog gyventi dorai jiems nepakanka. Kai kurie savo gebėjimų nerealizavę tėvai lūkesčius projektuoja į vaikus. Bendra opinija skatina kalbėti apie talentą, ypatingą pašaukimą, o tiesa tokia: gebėjimai populiacijoje pasiskirstę Gauso kreivės principu. Tik nedidelis procentas žmonių yra talentingi ir gabūs, o didžioji dalis – vidutinių gebėjimų. Bet narciziškai visuomenei tai sunku priimti. Juk visi turime spindėti, būti ypatingi. Sukurta daina būtinai turi būti hitas, knyga – bestseleris ir t. t.“
Kūrybiškumas
„Kūrybiškumas remiasi prigimtiniu smalsumu, – sako R. Bačiulytė. – Vaikų raida vyksta dėl įgimto smalsumo. Tėvai, švietimo sistema tą smalsumą gali greitai užgniaužti. Sveikas vaikiukas viską nori tyrinėti, jam įdomu šluota, puodai, elektros lizdai, kruopas išbarstyti. Per tą pažinimo procesą jis ir į burną ką nors įsikiša, ir įkasti kam nors nori. Tėvai ima riboti vaiko smalsumą ir tai teisinga, nes kitaip jis neprisitaikys gyventi sociume. Tik nereiktų perlenkti lazdos, užgniaužti jo smalsumo, prikiši mažojo galvelės dogmų, nuostatų ir stereotipų. Parodykite būdą, kaip sutarti su aplinka, kitais žmonėmis. Jei tėvams pavyksta šią užduotį atlikti gerai, galime tikėtis kūrybingos asmenybės. Kokiu būdu ir kokia forma ji kurs, lems prigimtinės savybės – gabumai arba gebėjimai. Gebėti – tai galėti, o gabumas – aukštesnio laipsnio išskirtinumas. Nebūtinai turime būti talentingi, bet tikrai visi turime vidinį potencialą, kurį atsinešame gimdami ir kuris suteikia galimybes prisitaikyti šioje žemėje.“
U. Neniškytė pabrėžia, kad vaikai ugdosi skirtingomis aplinkybėmis. „Dalis vaikų, jei atsisakytume formaliojo ugdymo, iki dešimties dvylikos metų puikiausiai įgytų reikiamų įgūdžių šeimoje. Iki trejų geriausiai mokomasi iš tėvų, tad labai svarbu stiprus ir gyvas vaiko ir tėvų ryšys, laikas kartu. Vaikai gali neturėti tokios galimybės, tad valstybė prisiima pareigą – ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas suvienodina aplinką visiems. Remiantis tuo, kai kuriose šalyse į darželius mažyliai priimami nuo dvejų trejų metų. Mat vaikai, kurių aplinka nepalanki jų įgimtiems gebėjimams ugdyti, negali išnaudoti savo potencialo.
Sakoma, žydai pastebi, kokį talentą vaikas turi, ir tą talentą vysto. Taip išugdysime žmogų, kuris maksimaliai išnaudos tą gebėjimą, kuriam genetiškai turėjo didžiausią polinkį. Kitas požiūris – lavinti visapusišką asmenybę. Lavinti įgimtus gebėjimus ir tuos, kurių matomas trūkumas. Man regis, ikimokykliniame amžiuje turime universaliai ugdyti emocinius, fizinius, kalbinius, pasaulio pažinimo, matematinius ir kitus gebėjimus, kad vaikai galėtų rinktis. Vėliau natūraliai ugdymo sritis siaurėja, kol galiausiai žmogus pasirenka specialybę ar gyvenimo aistrą.“
R. Bačiulytė: „Raidos psichologo H. Gardnerio daugialypio intelekto teorija išskiria 8 intelekto tipus. Tarkim, Arvydas Sabonis apdovanotas ypač aukštu kinestetiniu intelektu. Vieną mano pacientę, kai ji dar mokėsi mokykloje, norėjo palikti antriems metams, nes jai nesisekė matematika. Mergaitė patyrė patyčių. Dabar ji – puiki rašytoja, dvi jos knygos įvertintos premijomis. Tai buvo gabus humanitarinį talentą turintis vaikas, tik reikėjo tai pastebėti.
Nemažai metų teko dirbti psichologe ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Stebi dviejų ketverių metų vaikiukus, matai: vienas labai nori piešti, kitas nuolat šokinėja, dar kitas labai mėgsta dainuoti, ketvirtas – šokti, o penktas labai mėgsta bendrauti. Šie dalykai matomi ankstyvame amžiuje, reikia tai stebėti ir paskatinti vaiką daryti tai, kas geriausiai sekasi.
Dabar tėvai, norėdami atskleisti vaiko talentą ar gabumą, grūda jį į visus įmanomus būrelius. Jei mažajam kur nors nesiseka, jis save nuvertina, praranda pasitikėjimą savimi, o tada tampa sunku realizuoti save ten, kur sekasi gerai.
Anksčiau manyta, kad vaikas – tabula rasa: ką tėvai ar pedagogai įrašys, toks jis ir bus. Bet nesame švari lenta, ateiname į šį pasaulį su prigimtinėmis duotybėmis. Jos gali būti paveldėtos iš tėvų, senelių ar prosenelių. Vaikas, gimęs muzikų šeimoje, gali neturėti tokių pat gabumų. Vienas sportiškas mano bičiulis gimus sūnui džiūgavo, kad abu kartu sportuos, o paaiškėjo, kad sūnus – visiškas menininkas, jis nenori su tėčiu bėgti kroso, vos išmokęs rašyti ėmė kurti poemas. Svarbu suprasti, kad mano vaikas nėra mano tęsinys. Tai kita asmenybė.“
Talentas, paslėptas tamsoje
Daugelis žinome biblinį pasakojimą apie tarną, užkasusį šeimininko jam patikėtą pasaugoti talentą (talentas Jėzaus laikais buvo ne pinigas, o svorio matas, maždaug 39 kg sidabro luitas). Kiti du tarnai pono talentus investavo ir pagausino jo turtą, o pirmasis išsigando, paslėpė tamsoje. Pastarąjį sukaustė baimė, atėmusi spontaniškumą ir kūrybos džiaugsmą. Graži paralelė: žmogus neretai išsigąsta savo talento, bijo atsiskleisti ir kankinasi, pats nežinodamas, kodėl. Arba kūrybinius planus atideda laikui, kai nebereikės dirbti biure. Tačiau tas laikas tolsta it horizontas.
Margaret Young teigia: „Dažnai žmonės ima gyventi atvirkščiai: iš pradžių siekia turėti kuo daugiau daiktų ir pinigų, kad galėtų dažniau ir ilgiau užsiimti tuo, kas patinka ir daro juos laimingesnius. Tačiau pirmiausia reikia būti tuo, kuo iš tikrųjų esi, tada daryti tai, ką turi padaryti, kad turėtum tai, ko nori.“
Kurti – tai daryti ką nors iš nieko. Nebijoti rizikuoti. Kartais nesiseka ne dėl to, kad neturi gabumų, o dėl to, kad esi įsitikinęs jų neturįs.
Paskui pašaukimą
Klausyti širdies ir eiti vedamam pašaukimo – drąsu. Kartais meniški vaikų siekiai būna ignoruojami arba užgniaužiami, prašoma liautis fantazavus, esą nieko nepasieksi, jei skrajosi padebesiais. Atžalos skatinamos apie meną mąstyti kaip apie hobį. Daugumai šeimų menininko karjera egzistuoja už socialinės ir ekonominės tikrovės ribų, neva menu sąskaitų neapmokėsi. Skatinamieji rinktis „apčiuopiamą“ profesiją pasuka ne tuo keliu, bet svarbu, kad pašaukimas pakviestų grįžti, kol per toli nenueita.
Poetas Marcelijus Martinaitis baigė Kauno politechnikumą, kurį laiką dirbo ryšių techniku. Filosofas Arvydas Šliogeris studijavo Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete. Viena ryškiausių šių dienų naiviojo meno kūrėjų Nijolė Dirvianskytė tapyti pradėjo sulaukusi 36-erių. Dirbo Mokslų akademijos institute su naujomis biologiškai aktyviomis medžiagomis. Mokslininkė tiki, kad meninė raiška yra jos genuose, o tapydama jaučia malonumą, dvasinį komfortą.
Poetas ir eseistas Eugenijus Ališanka į literatūrą atėjo iš matematikos. „Dabar aiškiai matau, kad ne veiklos sritis, ne profesija išlaisvina ar įkalina žmogų (...). Ar tapau laisvesnis? Ir taip, ir ne. Universiteto rektorius, sužinojęs apie mano orientacijos pokyčius, ironiškai burbtelėjo: „Jam pritrūko vaizduotės matematikai.“ Bet aš jau buvau įsimylėjęs kitą, ne mažiau abstraktų kūną, perfrazuojant „Giesmių giesmę“ – su dvasinga figūra, filosofijos lūpomis, poezijos akimis. (...) Ar padaugėjo nežinomųjų pradėjus dėlioti žodžius? Netrūko jų ir matematikoje. Ir nesakyčiau, kad nežinojimas matematikui yra nepakeliamas, būtent jis ir yra varomoji jėga, vaizduotės perpetuum mobile“ (Gediminas Kajėnas, „33 portretai. Pokalbiai su menininkais“).
Taigi, visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, tik ne visi vienodai įmina pėdas.
Post scriptum
Ar genetikai, taikydami genomo redagavimo būdus, genų terapijos metodus, galėtų sukurti tobulą žmogų – sveiką, talentingą, intelektualų? A. Utkus šypsosi: „Teoriškai galima tai padaryti atliekant genomo korekcijas po pagalbinio apvaisinimo, iškarpyti nereikalingus genus ir įtraukti tuos, kurie turi įtakos tam tikriems gebėjimams, sukurti tokį žmogų, kaip bandė daktaras Moras, knygos „Daktaro Moro sala“ herojus. Idėja sukurti antžmogį nuolat iškyla, apie tai diskutuojama. Teoriškai tai galima padaryti, bet mums neleistų etinės ir moralinės nuostatos.“
U. Neniškytė: „Dauguma gebėjimų nėra monogeniniai, tad negalime pakeisti vieno geno, kad sukurtume išskirtinį talentą. Gebėjimas yra genų derinių rezultatas. Kol kas nežinome, nei kokius genus keisti, nei kaip. Ir nežinome, kokį šalutinį poveikį tai gali turėti. Tokių tyrimų su žmonėmis neatliekama.
Be to, smegenims vystytis būtinas ne tik tobulas genų rinkinys, bet ir optimali fizinė ir biologinė aplinka. Nepalanku organizme kylantys uždegimai, svarbu mityba, fizinis aktyvumas. Smegenys vystosi ilgai – iki 20 ar net 25 metų. Būtent sukurdami sąlygas smegenims sklandžiai vystytis iki gimimo ir po jo, galime tikėtis geriausio rezultato.“
