Kaip išsivaduoti iš senų programų ir atrasti gyvenimo džiaugsmą, o gal net nemirtingumą? Kodėl žmogus pamiršo savo prigimtį ir svajonių išsipildymą priskiria kažkieno valiai, sėkmei ar dar kažkam? Šios ir dar daug kitų opių temų aptariamos knygoje „Baltoji knyga“ Ramtha (leidykla „Mijalba“).

Ar galėtumėte patikėti, kad prieš daug amžių žmogus pats atmetė nemirtingumą?

Dauguma mūsų turbūt šią idėją pavadintų keista ir neįmanoma, tačiau vis daugiau atsiveriant paslapčių apie žmogaus sąmonės ir minties galią, prieš kategoriškai apmastydami, sudvejotume. O kokios iš tiesų mūsų galimybės ir kaip mes kuriame šį gyvenimą? Minėtoje knygoje galima rasti protą šokiruojančias mintis:

Jūs bijote karo ir gandų apie karą. Bijote ligų. Bijote būti nepripažinti. Baiminatės pažvelgti kitam į akis, bet alkstate kitų palankumo, vadinamo meile. Abejojate kiekvienu geru dalyku, kuris jums nutinka, ir nerimaujate, kad daugiau tai nepasikartos.

Savo mintimis nukreipiate save į neviltį. Susigalvojote, kad esate nieko verti. Išsigalvojote nesėkmę. Mintimis nukeliavote pats į ligą, į mirtį. Visus šiuos dalykus sukūrėte, nes ugningas kūrėjas jumyse – tas, kuris turi galią mintimis kurti visatas ir amžiams įžiebti žvaigždes danguje, pateko į įsitikinimų ir dogmų, į maldų ir tradicijų spąstus, žingsnis po žingsnio, viena mintis po kitos.

Per dešimt su puse milijonų metų iš nepriklausomų ir galingų esybių tapote savo pačių sukurtų dogmų, įstatymų, madų ir tradicijų vergais, visiškai paklydote materijoje, susiskaldėte pagal tikėjimą, rasę, lytį ir šalį, pasidavėte pavydui, kaltei ir baimei. Susitapatinę su savo kūnais, pakliuvote į išlikimo spąstus ir pamiršote savo tikrąją nematomą esenciją, Dievą jumyse, kuris leidžia kurti bet kokias svajones, kad ir ką pasirinktumėte. Jūs atvirai atmetėte nemirtingumą, todėl čia mirštate ir vėl sugrįžtate, kad numirtumėte. Todėl ir dabar, po dešimties su puse milijonų metų, vėl esate čia, vis dar įsikibę savo netikėjimo. (p. 78-79)

O kas, jeigu tai tiesa? Jei atidžiau stebėtume savo mintis ir emocijas, gana greitai pajustume, kaip nebyliai kuriame įvairiausius scenarijus – nuo baisiausio iki džiugiausio. Ir kuo daugiau dėmesio į juos sutelkiame, tuo didesnė tikimybė, kad jie pavirs tikrove.

Kiek kartų per gyvenimą tampame pranašais ir kaip su yla bedame brangiam žmogui pabrėždami: „o ar aš tau nesakiau, kad taip bus?!“ Taip kuriame vieni kitiems scenarijus savo lūkesčiais, baimėmis ir įsitikinimais, bei įsitraukiame į nesibaigiantį žaidimą – vadinamą iliuzija.

Kas lemia žmogaus gyvenimą – žvaigždės, karma ar jis pats?

Kiekvienam iš mūsų suteikta laisva valia rinktis. Galime eiti kokiu tik norime keliu ir realizuoti savo talentus bei svajones. Tai dovana žmogui, kuris savo prigimtimi yra toks pats kūrėjas iš kurio gimė. Tik kažkas amžių vingiuose susipainiojo ir žmogus tapo priklausomas nuo išorinių sąlygų, pamindamas savo neribotą išraišką šioje realybėje. Dingo tikėjimas savimi, pasitikėjimas kitu žmogumi ir žinojimas, kad kūrybinei išraiškai nėra ribų.

Žmogų sukaustė religinės dogmos, bausmės baimė ir sukurtas griežto Dievo įvaizdis, o kur dar iš savo gniaužtų nepaleidžiantis karmos ratas.

Likome tarsi be atminties, pažeidžiami ir priklausomi, net nuo savo pačių įsitikinimų, proto galios bei ego puikybės. Bet juk viskas galėtų būti kitaip...

Kas, jūsų manymu, sukuria jūsų likimą? Daugelis tiki, kad tai daro visavaldis, kuris visais manipuliuoja ir yra už viską atsakingas. Žmonės tuo tiki, nes tai leidžia jiems nusimesti nuo savo pečių atsakomybę už savo likimą. Tačiau jūs valdote savo lemtį. Jūs kuriate kiekvieną gyvenimo akimirką savo mintimis ir jausmais. Jums reikia suvokti, kad ši akimirka, ši Dabartis, iš tiesų yra amžinybė ir ji nesibaigia. ir šioje Dabarties tąsoje kiekviena akimirka yra visiškai nauja.(...) Tai yra Dabartis, kurią sukūrėte, kad rytoj susapnuotumėte ją realybėje; todėl esate laisvi šią akimirką daryti viską, ką norite. Tokia yra Tėvo meilė jums: jis suteikė jums laisvę ir galią iš naujo kurti kiekvieną akimirką.

Praeitis nevaldo nė vieno iš jūsų. Kad ir ką padarėte prieš akimirką ar prieš tūkstantį metų, niekada nereikės už tai sumokėti. (p. 181)

Jei pasirinksite tikėti karma, atsidursite savo kūrinio galioje, nes jūs suteikiate galios tokiam įsitikinimui. Tokiu atveju karmos dėsniai iš tiesų galios jūsų gyvenime, ir jūs nuolatos sugrįšite, kad ištaisytumėte praeito gyvenimo klaidas ir gautumėte atpildą už gerus darbus. (p. 180)

Taigi nėra kito baudėjo, tik pats žmogus, tikintis, kad už klaidas reikia bausti, o už nuopelnus – apdovanoti. Rojus ir pragaras, karma ir dharma. Kol laikysimės įsikibę į šias programas, tol suksimės tame pačiame rate.

O kaip tapti laimingu ir tuo, kuo esame po daugybe kaukių?

Viskas taip paprasta, kad atrodo nerealu ir neįmanoma. Juk esame įpratę taip sunkiai kurti savo gerovę. Pagalvokime, ar reikia atlikti sąmoningai kokius nors veiksmus, kad kraujas tekėtų gyslomis, plaktų širdis, vyktų kvėpavimas, kasdien pakiltų saulė, pūstų vėjas ir tiesiog būtume. Ne, nereikia. Tai būtų logiška, kad Kūrėjas, padalindamas save į nesuskaičiuojamą galybę sąmoningų dalelyčių nekėlė joms kažkokių sąlygų. Priešingai, suteikė visišką laisvę realizuoti idėjas.

Dėl to patiriame save įvairiose rolėse ir situacijose, tik nebeprisimename, kad patys esame už jas atsakingi. Tai mūsų kūryba, mūsų kaukės ir vaidmenys. Atmetę viską, ką kuriame – vaidmenis, įsitikinimus, emocijas ir mintis – rastume pulsuojantį gyvenimą. Rastume save.

O jei norite mintį, troškimą paversti tikrove, „reikia tik aiškiai pajusti, ko trokštate, ir šis jausmas bus pasiųstas atgal į Tėvą, kad jūsų troškimas išsipildytų. Tik tiek. Pernelyg paprasta? Ar norėtumėte, kad viskas būtų sudėtingiau?“ (p. 238). Sakote, kad nesipildo? Taip, nesipildo, nes pirma stovi įsitikinimai, kad reikia įdėti dideles pastangas ar laukti likimo malonės.

Kaip matome, „Baltoji knyga“ atskleidžia tai, ką daugybę amžių nuo savęs laikome paslėpę. Joje pristatomos svarbiausios įžvalgos ir mintys, kodėl viskas yra, kaip yra ir kaip iš viso to galima išeiti.