Prieš 30 metų iš neformalios moterų grupės gimė asociacija „Vilniaus moterų namai“. Kaip toji grupė susikūrė ir kodėl Jūs – Jungo analitinės krypties psichoterapeutė – ėmėtės jai vadovauti?
Tuo metu viskas vyko spontaniškai. Neformali grupė pradėjo rinktis 1990-ųjų rudenį. Visuomenei kintant visos norėjome suvokti, kokia ta nauja visuomenė, koks moterų vaidmuo šalies atgimimo procese. Tai buvo natūralus spontaniškas kolektyvinės sielos šauksmas – geresnės socialinės aplinkos poreikis. Pakilo geležinė uždanga, atvyko psichologų iš įvairių šalių. Viena jų, Ann Yomans, pasakė: „Noriu susitikti su moterų grupe.“ Vyrai juokėsi: „Kokių moterų jums reikia? Gal puolusių?“
Gyvenau M. K. Čiurlionio gatvėje, turėjau didesnę svetainę nei kitos daugiabučiuose, pas mane susirinko daugybė moterų. Su Ann mes meditavome. Kai pasakė, kad turime gražią Motiną Žemę, o joje pusė gyventojų vyrai ir pusė – moterys, mus visas prarovė – kaip svarbu buvo suvokti lygybę! Tai reiškia, kad visi vienodai turime puošti ir saugoti žemę. Nuo to vakaro moterys rinkosi degančiomis akimis, jautėsi didžiulis poreikis kalbėtis, papasakoti apie save. Mums tai buvo lyg universitetas. Kiek kalbų, ašarų, nuostabos, kad iki tol niekur nebuvo tokios erdvės, kur galėtume kalbėti apie save atvirai. Staiga suvokėme, kad asmenines mūsų patirtis, netobulumą lėmė kolektyvinė trauma. Kalbėti apie santykius su vyrais ruošėmės porą metų, o kai prabilome, prasidėjo raudojimas. Atsivėrėme ir patirto smurto tema – tėvų, brolių, mylimųjų, sutuoktinių. Nors visos moterys buvo išsilavinusios, užėmė vadovių pareigas... Supratome, kad visos esame tame pačiame laive.
1993 m. įregistravome organizaciją ir išsikėlėme tikslą teikti pagalbą smurtą ir prievartą patiriančioms moterims. Mus entuziastingai parėmė Šiaurės šalių moterys, už tai joms nuoširdžiai dėkoju. Vilniaus universitete tuo metu kūrėsi Moterų studijų centras, buvau viena jo kūrėjų ir pirmųjų lektorių. Daug žinių suteikė pas mus atvykstančios norvegės, švedės, danės ir kitų šalių moterys. Nuostabi Oslo universiteto profesorė Berit Ås, profesorė Suzanne Lee, kuri pranašiškai perspėjo: jei jūsų šalis kurs gerovės valstybę ir remsis žmogaus teisėmis, netruksite pasiekti Šiaurės šalių lygį. Jei pasirinksite šeimos rėmimo modelį, turėsite didėjančią atskirtį ir mokėsite didžiules pašalpas bei išmokas. Laikas parodė, jog ji buvo teisi!
Kitos nuostabios užsienio šalių feministės lagaminais vežė atšviestas knygas. Tą literatūrą skaitėme dienomis ir naktimis, mokėmės ir augome, žinias perteikdavau VU Moterų studijų centro studentėms.
Ar tiesa, kad moterų krizių centro idėją 1995 m. parsivežėte iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) IV pasaulinės konferencijos moterų klausimais Pekine?
Iš tos konferencijos grįžau kupina idėjų. 1996 m. rudenį įkūrėme Moterų krizių centrą ir pradėjome teikti pagalbą. Norėjome keisti moterų padėtį, savijautą ir kovoti dėl moterų teisių. Greitai priėjome prie advokacijos, politikos, įstatymų inicijavimo ir rengimo, kad moterų teisės būtų įtvirtinamos kaip visuotinės ir nedalomos žmogaus teisės.
Kai pirmą kartą apsilankiau Jūsų organizacijos buveinėje Vilniaus senamiestyje, radau besiglaudžiančią moterį su vaiku. Tais laikais sulaukdavote smurtaujančių vyrų grasinimų...
Iš pradžių manėme, kad būsime nuo smurtaujančių vyrų pabėgusių moterų prieglauda. Tačiau tuo laiku sparčiai kito problemos sprendimo paradigma: moteris neturi bėgti, iškeldinti reikia smurtautoją, o valstybė turi užtikrinti moters ir vaikų saugumą namuose.
Viską sukūrėme pačios. Krizių centrui įkurti norvegai nupirko butą, pabandėme priimti moteris, bet pamatėme, kad negalime užtikrinti jų saugumo. Reikėjo galvoti, kaip teikti pagalbą, jei valstybei nerūpi nei mūsų moterys, nei prieglauda. Rėmėmės gausiu savanorių būriu, teikėme nemokamą informavimo, konsultavimo, palaikymo pagalbą telefonu visoms moterims. Nemokamos pagalbos linija veikė dvylika metų: fiksuoto ryšio telefonu mums skambindavo moterys iš visų šalies kampelių. Tuo metu atradome tai, kas geriausiai tiko būtent Lietuvai: nebūdami prieglauda visą energiją galėjome nukreipti į konsultavimą, atstovavimą moterų teisėms, tarpininkavimą institucijose. Turėjome ir daugiau erdvės advokacijai, reikalauti pokyčių visuomenėje, kad būtų priimti įstatymai, keistųsi institucijų veikla, būtų apsaugomos moterys ir vaikai, o valstybė prisiimtų atsakomybę. Lietuva grįžo į demokratinį pasaulį būtent tada, kai tame pasaulyje vyko intensyvūs pokyčiai moterų teisių apsaugos srityje.
1993 m. JTO Vienos konferencija žmogaus teisių klausimais priėmė deklaraciją, kad smurtas prieš moteris yra žmogaus teisių pažeidimas, o moterų teisės yra aktualioji šių teisių dalis. 1995 m. moterų klausimams skirta JTO konferencija Pekine priėmė deklaraciją, kurioje teigiama, kad smurtas prieš moteris šeimoje yra kraštutinė jų diskriminacijos forma, neigianti visas kitas moters, kaip žmogaus ir pilietės, teises, nes užkerta kelią jomis naudotis. Konkrečiai suformuluotas valstybės uždavinys prisiimti atsakomybę už moterų pažangą 12-oje kritinių visuomenės pažangos sričių, ir Lietuva, kuri pirmąkart dalyvo pasaulinėje JTO konferencijoje, tam pritarė.
Toliau siekėme, kad tai, kas įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose, atsirastų ir Lietuvos įstatymuose. Mums buvo be galo svarbu semtis patirties iš tarptautinės bendruomenės, bendrauti su kitų šalių moterimis. Iš pradžių su Šiaurės šalių, paskui ir su tinklo WAVE („Women Against Violence Europe“ – „Moterys prieš smurtą Europoje“). Asociacija „Vilniaus moterų namai“ yra įgaliota WAVE atstovė Lietuvoje nuo 2004 m. Mūsų istorija yra moterų judėjimo istorija. Dideliais žingsniais pasivijome senąsias Europos šalis.
Per 30 kovos už moterų teises metų tapote ir teisininke, nemažai esminių pataisų įnešėte rengdama ir koreguodama įstatymus, bet kovos aspektų nesumažėjo. Ar nesijaučiate lyg Sizifas, vis ritinantis akmenį į kalną? Šiandien tenka kovoti ir prieš institucijų smurtą, nukreiptą į moteris ir vaikus.
Įstatymai rašomi ne teisininkams, o visuomenei. Gal mes geras apsišvietusios visuomenės pavyzdys: skaitome įstatymus ir užduodame klausimus teisininkams bei politikams, reikalaujame, kad įstatymai būtų logiški ir atitiktų visuomenės poreikius? Mūsų atveju – deklaruojamą lyčių lygybę, politiką, kuri formuojama tarptautinėse organizacijose, būtent Europos Sąjungoje, Europos Taryboje ir JTO. Esame ratifikavę konvencijas ir priėmę direktyvas, kurių turime laikytis, bet nelabai laikomės, todėl pilietinių organizacijų prerogatyva yra aktyvi valstybės institucijų darbo stebėsena.
Tų įstatymų nėra tiek daug, bet jie labai svarbūs. Dalyvavau parengiant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą 1999 m., glaudžiai bendradarbiaujant su moterimis politikėmis, parengtas ir priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (ASAAĮ). Bet tokia nevyriausybininkų dalia – niekur oficialiai nefiksuota, kad visa tai kilo mūsų iniciatyva. Pamenu konferenciją Madride: tokio aukšto lygio konferencijos rengiamos šaliai pirmininkaujant ES, į jas kviečiami valstybių vadovai, ministrai ir pilietinės organizacijos. Susitikome su vienu mūsų šalies viceministru, jis nesiteikė manęs pažinti, bet kai pakalbėjau plenariniame posėdyje, o salė man paplojo, staiga atpažino, pradėjome kalbėtis. Pavyko susitarti, kad valdžios atstovai parengs Valstybinę smurto prieš moteris mažinimo strategiją ir į ją bus įrašytas reikalavimas parengti ir priimti minėtą ASAAĮ. O stebukle, šį įsipareigojimą Tėvynės sąjunga įsirašė į rinkiminę programą! Laimėję rinkimus subūrė darbo grupę, bet į ją nepakvietė NVO atstovų. Kaip ir buvo galima tikėtis, parengė prastą ir kritikuotiną projektą. Tačiau iniciatyva parodyta, tad atsirado proga mums prisistatyti su savo tekstu. Seimo narė, liberalė Dalia Kuodytė mumis patikėjo, sukūrė darbo grupę prie Seimo Žmogaus teisių komiteto ir pilietinės organizacijos kone padiktavo įstatymo tekstą – remtasi Austrijos modeliu, laikytu gerosios praktikos pavyzdžiu visai Europai. Įstatyme buvo įrašyta viskas, ko reikia geram teisiniam dokumentui.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įtvirtino nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, tad nukentėjusiems asmenims turi būti teikiama valstybės garantuojama specializuota kompleksinė pagalba. Pabrėžiu: ne bendra socialinė, o specializuota kompleksinė pagalba, kurios esminis bruožas yra pilietinis moterų įgalinimas, padedant pasinaudoti demokratinės visuomenės suteiktomis galimybėmis apsaugoti save ir vaikus. 2011 m. įstatymas buvo Seimo priimtas beveik vienbalsiai. Ir 2012 m. ne tik asociacija „Vilniaus moterų namai“, bet ir dar keliolika nevyriausybinių organizacijų gavo programinį valstybės finansavimą veiklai vykdyti – pradėjo veikti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų tinklas.
Šiuo metu siekiame, kad būtų priimtas specialus įstatymas, kriminalizuojantis persekiojimą. Kaip žinia, smurtas porai išsiskyrus dažnai nesibaigia. Moterys patiria sisteminį buvusio sutuoktinio ar partnerio persekiojimą ir bauginimą, ypač jei yra bendrų vaikų. Įstatymo projektą parengė LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, ačiū gerbiamai Viktorijai Čmilytei-Nielsen, geriausiai pilietinių moterų organizacijų sąjungininkei tuomečiame Žmogaus teisių komitete. Įstatymo projektas įstrigo anos kadencijos Seimo komitetuose, bet tikimės, jog naujasis Seimas įstatymą priims. Jaučiamės prisidėję kaip iniciatoriai ir bendraautoriai.
Norisi grįžti prie Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo bei sisteminių moterų ir vaikų teisių pažeidimų šio įstatymo reguliuojamoje srityje. Teigiate, kad šis įstatymas įtvirtina institucinį smurtą prieš moteris.
Matote, kai pašvieti į tamsą, ši smogia atgal. Tas įstatymas – pavyzdys naivaus seksizmo, nedrumsčiamo patriarchato įsitikinimo tuo, kad vyras yra vertinantis subjektas, o moteris – visada objektas. Ji, turinti nepilnamečių vaikų, pranešusi apie patiriamą smurtą, dėl šio įstatymo tampa įtariamąja, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistų stebėjimų bei poveikio objektu. Kitaip tariant, moteris priskiriama atskirties grupei, jai taikomas Socialinių paslaugų įstatymas, reglamentuojantis valstybės pareigą prisiimti dalinę globą asmenims, stokojantiems socialinių įgūdžių – išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų, valkataujantiems ir pan.
O smurtautojui nenutinka nieko. Atvirkščiai, jis įgauna daugiau galių moterį toliau kontroliuoti pasinaudodamas minėtomis institucijomis. Pamenu visai sutrikdytą ketverių metų vaikiuką. Pamatęs tą žvėrį, nuo kurio motina sulaužytomis galūnėmis bėgdavo slėptis su vaiku ant rankų, jis iš baimės imdavo drebėti, prarasdavo kalbos dovaną ir apsišlapindavo. Nepaisant to, socialinės darbuotojos mūsų klientę įtikinėjo, kad tas asmuo yra vaiko tėvas, o jos atsakomybė išmokyti vaiką „mylėti tėvelį“ ir reguliariai su juo bendrauti. Tokie atvejai rodo, kad valstybė smurtauja prieš vaikus. Turime nustoti veidmainiauti ir suprasti, kad vaiko siela ne baltas popieriaus lapas, į kurį galima įrašyti, ką panorėjus, ir ne mokyklos lenta, nuo kurios galima nutrinti buvusias patirtis. Vaikai taip pat turi savo kaip asmenų teises jaustis saugiai, jų negalima užprogramuoti jaustis taip, kaip nusprendė valstybė.
Kita panaši problema yra privalomoji mediacija – demokratinėje valstybėje privaloma socialinė paslauga yra oksimoronas. Žmogaus teisės ir laisvas pasirinkimas turi absoliutų pirmumą prieš bet kokį valstybės kišimąsi į privatų asmens gyvenimą.
Visuomenei buvo teigiama, kad Mediacijos institutas padės teismams išvengti krūvio, susidarančio dėl santuokų nutraukimo bylų. Bet institutas vilkina skyrybų procesą, moterys verčiamos taikytis su smurtautojais, susitikinėti, išmokyti vaikus gražiai su jais bendrauti...
Abu įstatymai nukreipti į vadinamosios tradicinės šeimos išsaugojimą, bet jie ir kompromituoja pačią termino sampratą. Jie atgraso moteris siekti savarankiško gyvenimo ir išsilaisvinti iš smurtinės santuokos.
Pamenu, kaip džiaugėtės, kad Jūsų vadovaujamai organizacijai pavyko susidraugauti su policija ir pareigūnai stojo ginti Apsaugos nuo smurto orderio instituto.
Turiu pagirti policiją. Darbo grupė prie Vyriausybės kanceliarijos, suburta parengti naują ASAAĮ redakciją, papildė šį įstatymą Apsaugos nuo smurto orderio institutu. Policininkas, atvykęs į namus ir užfiksavęs smurto faktus, galės tuoj pat iškeldinti smurtautoją, ir tai nebus susieta su būtinybe pradėti (arba nepradėti!) ikiteisminį tyrimą. Pernai kreiptasi per 53 tūkst. kartų, o pradėta tik 9 tūkst. ikiteisminių tyrimų. Dėl to ilgai kovojome, kad teisiškai būtų įtvirtintas
Apsaugos nuo smurto orderis. Policijos pareigūnai suprato, kad jiems tai didelis palengvinimas ir pasitikėjimo jais išraiška. Pareigūnas gali tuojau pat apsaugoti auką. Apsaugos nuo smurto orderio institutas įtrauktas į naująjį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje įstatymo projektą. VRM atstovai, pateikdami pasiūlymą, atsižvelgė į mūsų rekomendacijas.
„Vilniaus moterų namai“ vykdo Vilniaus miesto specializuotos kompleksinės pagalbos centro veiklą. Nors daug metų sėkmingai dirbate, esate sukaupusios daug žinių ir patirties, asociacija negauna finansavimo, specialistai dirba savanoriškai. Kodėl taip yra?
Tikrai esame pirmasis NVO sukurtas ir valdomas specializuotos kompleksinės pagalbos centras smurtą ir prievartą patiriančioms moterims visose trijose Baltijos šalyse. Esame ir metodinis centras, iš mūsų veiklos kilo ir specializuotos kompleksinės pagalbos sąvoka. Turime tarptautinio eksperto statusą, pirmieji atnešėme gerąją pasaulio praktiką, bet 2020 m. negauname nei valstybės, nei Vilniaus miesto savivaldybės finansavimo.
Neįtikėtina, jog net neperspėjus mūsų parengta sąmata Vilniaus miesto specializuotos kompleksinės pagalbos centrui finansuoti neįtrauka į bendrą visų SKPC Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai teikiamą paraišką. Vilniaus miestui skirtas finansavimas išblaškytas po atokiausius Lietuvos kampelius, o pagalbą miesto gyventojoms teikia panašūs Anykščių, Raseinių ir kitų miestų centrai, kurių patirtis neprilygsta „Vilniaus moterų namų“ kompetencijai ir patirčiai. Nepaisant to, kad per pandemiją kreipimųsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje skaičius išaugo 20 proc., o nužudymų per pirmąjį karantiną – 120 proc., ir nepaisant valstybės pasiskolintų 8 mlrd. nebuvo rasta galimybės padidinti specializuotos pagalbos prieinamumą, atvirkščiai – jis sumažintas. Ir tai įvyko nepaisant nuolatinių mūsų raštų, siunčiamų ministerijai prašant problemą spręsti. Blogiausia, kad ministerija pasirinko klaidinti pagalbos ieškančias moteris, išimdama iš savo tinklalapio „Vilniaus moterų namų“ kontaktus. Juk jokia biurokratinė institucija negali panaikinti NVO vykdomos veiklos. Šią veiklą vykdome ir vykdėme gerokai anksčiau, nei paveiksle atsirado pati ministerija.
Pažymėtina, jog 2019 metais pagalbą suteikėme 1075 nuo smurto nukentėjusiems asmenims. Smurtas yra ilgalaikis ciklinis reiškinys, tad būtina tęstinė pagalba. Daugumai moterų padėjome pradėti ikiteisminius tyrimus, skyrybų procesus dėl sutuoktinio kaltės, rengėme įvairias pažymas, tarpininkavome institucijose, turime didžiulę duomenų bazę, kurios niekam negalime perduoti.
Galima suprasti konkuruojančias organizacijas – valstybė tikrai nepakankamai finansuoja šią sritį. Visgi ką galvoja ir kaip jaučiasi buvęs SAD ministras, priėmęs sprendimą ignoruoti problemą ir nepaisęs viešojo intereso ir smurtą bei prievartą patiriančių moterų poreikių? Šiai ministerijai visada buvome resursas, kuriuo ji naudojosi. Buvome pagrindinis ASAAĮ iniciatorius ir bendraautoris, SADM užsakymu parengėme Metodines rekomendacijas ir daug mokymų programų. Dalyvavome darbo grupės veikloje rengiant naująjį papildytą ASAAĮ projektą, teikėme išsamias ekspertų rekomendacijas, siūlymus su nuorodomis, cituodami tarptautinius įstatymus, kitų šalių praktikas ir tyrimus. Galime pasakyti, jog esame „geroje“ kompanijoje. Su pandemija susijusi krizė tiesiog nuplėšė maloniai besišypsančią patriarchato kaukę ir apnuogino visuomenės problemas. Kaip nesirūpinama kitomis moterų dominuojamomis ir pirmaeilės svarbos visuomenės gyvenimui sritimis, tokiomis kaip sveikatos priežiūra, švietimas ir kt. (kai kurios iškilios damos net suverčia kaltę moterims dėl to, kad šiose srityse „nėra gerų rezultatų“), taip ir mūsų patirtis 2020 m. laikytina diagnostiniu visuomenės sveikatos rodikliu.
Visose probleminėse visuomenės gyvenimo srityse takoskyra matyti tarp dviejų didžiųjų socialinių grupių – moterų ir vyrų. Pinigai ir galia plūsta ir laikosi ten, kur dominuoja vyrai. Likučiais finansuojamos tos sritys, kuriose dominuoja moterys. Taigi, kuriant gerovės valstybę paprasčiausias būdas struktūriniams pokyčiams visuomenės gyvenime pasiekti – priimti lyčiai jautrų biudžetą (angl. gender sensitive budget), o tada, lyg burtininko lazdele mostelėjus, atsities būtent tos tarsi užkeiktos visuomenės gyvenimo sritys – sveikatos apsauga, švietimas, socialinės atskirties mažinimas, smurto prieš moteris ir visų diskriminacijos formų panaikinimas, – kurias gelbėti žadėjo visos nepriklausomos Lietuvos valdžios. Žinoma, daugiau moterų nebūtinai reiškia daugiau feminizmo, bet iš naujos Vyriausybės, pirmą kartą Lietuvos istorijoje subalansuotos lyties požiūriu, tikimės būtent tokių sprendimų.
Kaip tuos metus išsilaikėte?
2020 metais praradome septynis kvalifikuotus specialistus, mūsų advokatai ir psichologė konsultuoja nemokamai. Yra geraširdžių, kurie į mūsų sąskaitą kartais perveda lėšų, tad galime susimokėti mokesčius, bet algų mokėti nebuvo iš ko. Mūsų organizacija praėjusiais metais laikėsi ant savanorių pečių. Aš įdarbinta vieną valandą per savaitę. Kasdien einu į darbą ir neretai išeinu apie 20 valandą.
Viliamės, kad nauja SAD ministrė mūsų rūpesčius pastebės ir priims adekvatesnius, viešojo intereso tenkinimu grindžiamus sprendimus. Visus metus rašėme Vilniaus miesto savivaldybei. Net du nacionaliniai įstatymai įpareigoja savivaldybes vykdyti specialias programas, skirtas smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir pagalbai nukentėjusiems asmenims plėtoti. Meras nesiteikė atsakyti į laiškus, bet metų pabaigoje pavyko pasikalbėti su administracijos direktoriaus pavaduotoja. Kol kas tiek, bet vilties neprarandame: Laisvės partija savo programoje įsipareigojusi suteikti pagalbą visiems smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims.
Lilija, ar kartais nepagalvojate: viską mesčiau, dirbčiau sau psichoterapeute ir galvos neskaudėtų?
Jaučiu atsakomybę už smurtą ir prievartą patiriančias moteris. O kas joms padės? Reikia prisiminti, kad buvau C. G. Jungo analitinės psichologijos draugijos Lietuvoje įkūrėja ir prezidentė, 1993–1995 m. koordinavau tarptautinę mokymo programą, kurią per draugus iš Maskvos pavyko įdiegti ir Lietuvoje. Geležinei uždangai nukritus 1992 m. Maskvoje gilinausi į pirmąją Jungo analitinės psichologijos mokymo programą, ją koordinavo du analitikai iš Londono Tavistoko klinikos. Įdiegus programą Lietuvoje koordinavome ją kartu su šviesios atminties Tomu Kapčinsku – išeivijos atstovu iš Čikagos. Tai buvo pirmoji Lietuvoje tarptautinė mokymo programa psichoterapeutams, profesūra atskrisdavo iš Europos šalių, JAV ir dirbdavo nemokamai. Jautėmės pagerbti: kolegos iš Vakarų vienbalsiai teigė, jog rado mus jau susiformavusius profesionalus, bet ir jų suteiktos žinios buvo neįkainojamos.
Prasidėjus „Vilniaus moterų namų“ veiklai, intensyvus Moterų Krizių centro kūrimo darbas ilgus dešimtmečius pareikalavo visų mano jėgų ir dėmesio. Intensyvios ankstesnės visuomenės transformacijos reikalavo aktyvios moterų bendruomenės pozicijos ir įsijungimo į demokratinės valstybės kūrimą. Žinia, lyčių demokratija yra bet kokios demokratinės visuomenės pagrindas. Džiaugiuosi tuo, ko jau pasiekta, visgi davėme pradžią, padėjome pagrindus moterų lygybei įtvirtinti. Nors kiekviena moterų karta turi pradėti iš naujo, malonu pastebėti, kad jaunoji karta jau stovi ant mūsų, pirmųjų Lietuvos feminisčių, pečių.
