Kaip vertinate tai, kas dabar vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, ir kaip, Jūsų nuomone, tai palietė mamas?

Gyvenimas akimirksniu ir drastiškai pasikeitė. Mūsų kasdienė tvarka, ateities planai, įprastas bendravimas, darbas, laisvalaikis apvirto aukštyn kojomis. Informacijos lauke dominuoja augantys susirgusių žmonių skaičiai, žinios apie mirtis ir apsaugos priemonių trūkumą. Net gimtadienio proga linkime vieni kitiems ne tik būti sveikiems ir laimingiems, bet ir rasti, kur įsigyti apsauginių kaukių bei dezinfekcinio rankų skysčio. Jeigu kas nors dar per anuos Naujuosius metus būtų išdrįsęs pafantazuoti, kad taip vos po kelių mėnesių atrodys mūsų gyvenimas, būtume prisiminę vaikystę ir pasukioję rodomąjį pirštą prie smilkinio.

Labai nelengva dalia tenka moterims. Sakoma, kad jos laiko net tris namų kampus iš keturių. Moterų atsakomybės našta tvirtovėmis tapusiuose namuose kaip niekada sunki. Vienos 24/7 dirba iš namų, namuose ir namams rizikuodamos perdegti nuo daugybės nepakeliamų pareigų. Kitos – dėl vyresnio amžiaus patenkančios į rizikos grupę – kenčia vienatvėje, netenka to, kas teikė prasmę gyventi ir psichologiškai palaikė. 

Rizikuodamos užsikrėsti gyvybes visame pasaulyje negailestingai šluojančiu virusu, jos bėga nuo vienatvės į parduotuves, vaistines ar bažnyčią. Net paslapčia nuo vaikų. 

Mūsu mamoms (ir žmonoms) dabar kaip niekada anksčiau labai reikia mūsų dėmesio. Kad tuo dėmesiu bent dalinai aprėptume jų rūpesčių ir atsakomybių lauką, turime kalbėti ir apie mus – šeimą, padedančius vieni kitiems apsisaugoti ir būti kartu (taip, šiandien mums reikia padėti vieni kitiems būti kartu).

Dar neseniai daugelis svajojo niekur iš namų nekelti kojos bent kelias dienas, o dabar ši svajonė išsipildė su kaupu, tačiau buvimas tarp keturių sienų ima slėgti. Kaip tai vertinate?

Yra toks visiems gerai žinomas posakis: „Mano namai – mano tvirtovė.“ Šiandien jis įgavo tiesioginę prasmę – tik užsibarikadavę namuose ir apsiginklavę būtinosiomis dezinfekavimo ir apsauginėmis priemonėmis išliksime saugūs ir sveiki. Tai panašu į grėsmingo nematomo priešo, kuris užklupo staiga, labai netikėtai, apgultį. 

Palikime išorinio priešo paveikslą piešti televizijų programų kūrėjams ir interneto platumų artojams, rekomendacijas ir patarimus ruošti – infektologams ir higienos specialistams. Ištikus krizei, labai svarbu ir tai, kad kiekvienas žmogus dirbtų savo darbus, atliktų savo pareigas – pagal galimybes ir kompetencijas. Ar esate medikė, kovojanti priešakinėse šio fronto linijose, ar namų šeimininkė, pareiga pasirūpinti savimi ir savo artimu išlieka.

Apsižvalgykime, įsiklausykime ir pamėginkime pasiaiškinti, kas vyksta su mumis, artimaisiais, savęs paklauskime, ką galime padaryti jau dabar, kad mūsų santykiai saviizoliacijos tvirtovėje netaptų didesne grėsme nei nematomas išorės priešas. 

Kas mums nutiko? Kas bendra daugeliui mūsų? 

Vien jau tai, kad neturime galimybės rinktis, sukuria aibę sunkumų. Atsidūrėme „nelaisvėje“, maža to, esame nežinioje. Tai – pati dėkingiausia terpė baimės ir pykčio virusams, nevilties ir konfliktų su savo artimaisiais, šeimos nariais infekcijai augti bei daugintis. Be kita ko, netekome, tegul ir laikinai, savo asmeninio gyvenimo akimirkų, padedančių atsigauti, atitrūkti, užsimiršti ar kaip tik – prisiminti ir labiau pajusti save, galų gale tiesiog pabūti savimi. Moterys, mamos nebegali susibėgti su draugėmis prie puodelio kavos, užsidarė kirpyklos, grožio salonai, net banaliai pasivaikščioti po parduotuvę dabar neįmanoma. O anksčiau visa tai veikė tarsi savotiška terapija.

Dėl izoliacijos susiduriame vienas su kitu daug dažniau ir intensyviau, nei esame įpratę, net kai ar jei to nenorime. Kuo mažiau galimybių turime bent kuriam laikui pabėgti nuo santykių, tuo didesnė yra ir konfliktų tikimybė. Pastebėta, kad net po tokių švenčių kaip Naujieji metai daugiau porų nori skirtis. Beje, nemažai jų pasuka į skirtingas puses po kartu praleistų atostogų. Todėl labai svarbu, kiek leidžia kitų šeimos narių amžius, savarankiškumas, charakterių įvairovė, ypatumai, laikas ir nuotoliniam darbui būtina erdvė, aptarti ir nustatyti tarpusavio bendravimo ribas, taip pat – ir galimybę pabūti vienam. Jeigu trūksta ploto, galima sutartinai skirti erdvę, kur būtų galima emociškai pailsėti, atsiskirti, ir naudotis ja paeiliui.  

Kaip ir kur rasti jėgų tai atlaikyti, išgyventi?

Su vyru ir vaikais nustatykite namų taisykles – jos padės šeimai kartu išgyventi karantino ir izoliacijos laikotarpį. Laikykitės jų. Beje, tai gali tapti ir tolesnių santykių, bendravimo tradicija. 

Tokiomis sąlygomis labai svarbi yra dienotvarkė. Laikas, kaip ir viskas gyvenime, mėgsta tvarką. Dienotvarkė ir jos laikymasis daugeliui žmonių įvairiose situacijose padeda atgauti pusiausvyrą ir kasdienio gyvenimo ritmą, stabilumo pojūtį. O tai – gana veiksmingi vaistai nuo nežinios baimės ir streso. Būtinai numatykite konkrečius punktus ir laiką jiems įgyvendinti. Pradėkite nuo to, kas gyvybiškai būtina (valgis, miegas, poilsis), įtraukite bendrus namų ruošos darbus (tvarkos, švaros palaikymą, maisto gaminimą) ir baikite kitomis įmanomomis socialinėmis funkcijomis bei reikalais (nuotolinis darbas, nuotolinis mokymasis ir t. t.). Labai svarbu nepamiršti ir laiko sau. 

Kartu sudarinėjant dienotvarkę, atsiskleis, kuris šeimos narys gali ar nori būti atsakingas, kuris gali ar nori pasiūlyti užsiimti bendra veikla – pažiūrėti kartu filmą, pažaisti kokį nors žaidimą, o gal – paskaityti. Smagiu laiko praleidimu gali tapti pasakos kūrimas. Paskaitykite ar papasakokite jos pradžią ir paprašykite kitų šeimos narių pratęsti savaip. Tai gali būti ir gyvenimiškų istorijų pasakojimas. Galima nupiešti bendrą piešinį „Mūsų šeima šiandien“, „Mūsų šeima per karantiną“, „Mes kartu liekame namuose“ ar pan. 

Planuodami bendrus namų ruošos darbus – maisto ruošimą, buto tvarkymą, švarinimą ir kt., pasidalinkite ir atsakomybe: kas tą dieną ruošia pusryčius ar pietus, plauna indus, valo grindis, skalbia drabužius ir t. t. Pasiskirstykite, kas ir kam prireikus padeda, pavaduoja, jei kitas pavargsta ar atsiranda svarbių išorinių ar darbinių reikalų. Galite sutarti, kuris iš tėvų su kuriuo vaiku ruošia pamokas arba kuris iš tėvų kokias padeda ruošti. Tardamiesi ieškokite kompromisų, kalbėkite, kaip padėti sau ir kitiems šeimos nariams būti kartu. Taip pat, net jeigu anksčiau to nedarėte, sutarkite dėl galimybės ir teisės leisti sau pasakyti partneriui ar vaikams, kaip jaučiatės, kokia jūsų nuotaika, galų gale kad norite pabūti su savimi.

Dabar neveikia jokios ugdymo įstaigos, tad vaikai visą laiką yra namie. Dėl to juk irgi kyla papildomų sunkumų? 

Vaikai – gyvenimo džiaugsmas, bet ilgai būti visiems kartu ribotoje erdvėje tikrai yra rimtas išbandymas. Prisiminkite savo motinystės (ar tėvystės) atostogas, kai auginote ir prižiūrėjote naujagimį. Tai juk irgi buvo tam tikrų išbandymų laikotarpis – daug kas staiga pasikeitė, daug ko nežinojote ir nemokėjote. Kaip tvarkėtės tada? Kaip dalijotės atsakomybe, prašėte vienas kito pagalbos? Ar tada buvo svarbios taisyklės? Ar padėjo dienotvarkė? Ta patirtis šiuo metu taip pat gali būti naudinga.

Anksčiau tikrai pagalvodavome, kad kai ateis savaitgalis, turėsime daugiau laisvo laiko, tad skirsime vaikams daugiau dėmesio. Dabar būtų labai naudinga tai prisiminti, nes atsirado laiko pabūti kartu. Vaikai itin jautriai reaguoja į suaugusiųjų nuotaikas. Tad kodėl nepamėginus padėti jiems ir sau įveikti nerimą fantazuojant? Pažaiskite, pavyzdžiui, kad esate kosminio laivo, skrendančio į Marsą, įgula. Ta kelionė ilga, ir kosmonautai negali palikti kosminio laivo kada panorėję. Siūlykit vieni kitiems variantus, kuo laivo įgula galėtų užsiimti. Arba įsivaizduokite, kad jūs – alpinistai ar medžiotojai, užklupti pūgos mažoje trobelėje. Teks laukti, kol pūga nurims. Kaip paįvairintumėte laukimą?

Bendraujant su vaikais tikrai reikia kantrybės ir išminties. Šeima kaip funkcionali sistema „mes“ galima, kai ją sudaro atskiros, sąmoningos, nepriklausomos ir viena kitą gerbiančios asmenybės. Jei vaikai yra ikimokyklinio amžiaus ar pradinukai, psichologai siūlo vadovautis tokia taisykle – elkimės su vaiku kaip su lygiaverčiu suaugusiu žmogumi, bet nesitikėkime, kad jis elgsis kaip suaugusysis. Ir jokiu būdu nepriimkime vienokio ar kitokio vaiko poelgio asmeniškai.

Kiek vyresnių vaikų galima paprašyti paieškoti informacijos apie tas šalis, kuriose stipriau plinta koronavirusas, tik kalbėkite ne apie viruso grėsmes, o apie žymias tų šalių vietas, istoriją ar tradicinius valgius. Nebijokite eksperimentuoti, bet kartu ir nereikalaukite iš savęs neįmanomų dalykų. 

Su paaugliais yra sudėtingiausia, nes jiems būti uždarytiems namuose, atsisakyti, kad ir laikinai, susitikimų su draugais – tikra kančia. Tokiu atveju turiu vienintelį pasiūlymą – palikite juos ramybėje. Bent jau tol, kol patys ateis pasikalbėti su jumis. 

Esame įpratę, kad mumis rūpinasi tėvai – teiraujasi, ar viskas gerai, kaip sekasi darbai, kaip vaikai, šeima, ar pavalgėme, ar tinkamai apsirengėme. Ir mums, suaugusiems jų vaikams, juk ne mažiau rūpi, kaip laikosi jie. 

Nemažai vyresnių tėvų dėl pandemijos keliamos grėsmės liko įkalinti namuose vieni, prarado svarbų gyvą kontaktą su išoriniu pasauliu. Norėdami apsaugoti, negalime užeiti pas juos į svečius, atvežti pasimatyti ar ilgesniam laikui palikti anūkų.

Kiekvieno atvejis individualus, bet yra ir tam tikrų daugumai vyresnio amžiaus žmonių būdingų elgesio ypatumų ir priežasčių. Išėję į pensiją, mūsų tėvai patiria tam tikrą socialinę izoliaciją. Tada jie stengiasi palaikyti aktyvumą eidami pasivaikščioti, kad ir į parduotuvę. Pažinojau pagyvenusią moterį, kuri buvo sveika, bet eidavo į polikliniką ir tiesiog sėdėdavo prie kurio nors kabineto su laukiančiaisiais eilėje, kad galėtų pabendrauti. Tokiems kaip ji užsidarymas namuose reiškia paskutinio svarbaus dalyko, kurį buvo atradę savo savarankiškumui ar pilietiškumui palaikyti, netekimą. Noriu atkreipti dėmesį į vieną galimą vyresnio amžiaus žmonių reakciją. Dažnai kartojant, kad jie priklauso rizikos grupei dėl senyvo amžiaus, kad užsikrėtę virusu gali lengviau susirgti ir greičiau numirti, efektas gali būti priešingas, nei tikimės. 

Psichika nerimą ir baimę mažina neigdama arba menkindama grėsmes, todėl senukai nepaisys rekomendacijų, nepaklus vaikų prašymui likti namie. Nors ir paradoksalu, tačiau tai yra jų būdas išgyventi, todėl būkime supratingi. Daug prasmingiau kalbėtis ne apie grėsmę ar didelę riziką, o apie tai, kad likti namie rekomenduojama siekiant apsaugoti ne tik save, bet ir kitus, nes pernešti virusą galime patys ir nesusirgę, kad atsakingas elgesys – tai rūpinimasis kitais. 

Kartu palaikykime ryšį su savo tėvais telefonu ar per kokią pokalbių programą, papasakokime, kaip tvarkomės patys, kas vyksta mūsų namuose. Paaiškinkime, jog laikydamiesi izoliacijos padedame suvaldyti pandemiją, stabdome viruso plitimą. Viena mano pažįstama savo tėveliui, kuris gyvena kitame mieste ir kurį po mamos mirties aplankydavo kiekvieną savaitgalį, ėmė dažniau skambinti ir dalytis prisiminimais, kaip vaikystėje žiemą, bėgdama su draugais žaisti, nenorėdavo dėtis kepurės, mautis pirštinių ar rištis šaliko. Kaip tėvai tada jaudindavosi ir netgi bardavosi...

Jeigu gyvenate kartu su tėvais, galite paprašyti jų atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, palaikyti ir prižiūrėti tvarką namuose, informuoti visus šeimos narius apie įvykius šalyje ar pasaulyje, nušviesti viruso plitimo situaciją. Paklauskite, ką jie apie tai mano, parodykite, kad laikote juos autoritetu. Ir svarbiausia – kad jie jums rūpi. Pasakykite tai. 

Nepykite, nebarkite savo mamų, tėvų, senelių ir močiučių. Dar kartą pasakykite, kad jų sveikata jums yra pati didžiausia vertybė, tad norite juos apsaugoti. Ir leiskite patiems pasirinkti, kaip elgtis, nes jie tikrai turi tam teisę. Kad ir koks pasirinkimas būtų, gerbkite jį. Prisiminkite, kad nesilaikymas visų rekomendacijų ar jūsų draudimų – ne užgaida, o tiesiog būdas ir jų pastangos išsaugoti savarankiškumą sudėtingame saulėlydžiu vadinamame gyvenimo etape. Palyginti su juo, gal net ir tas koronavirusas pagyvenusiems žmonėms neatrodo toks jau didelis baubas.

Akivaizdu, kad su pandemija susijusių aplinkybių nepakeisime. Lieka prisitaikyti. Ką patartumėte?

Jei negalime pakeisti aplinkybių, pamėginkime pažvelgti į jas kitaip. Kartais psichoterapeutas per seansą klientui sako: „Pabūk su tuo.“ Su ta mintimi, ta emocija, kūno pojūčiais, galų gale ta situacija. Tad ir mes paieškokime, kaip galėtume pabūti su tuo, ką turime, ką gavome; palikime už durų tai, ką praradome ar ko laikinai netekome. Juk gavome laiko pabūti drauge, artimiau pažinti ir geriau suprasti savo vaikus, sutuoktinius, partnerius. Daugiau sužinoti, kaip ir kuo jie gyvena, kaip jaučiasi, ką veikia būdami namie (neretas manydavome, kad buvimas namie – tai labiau poilsis, nieko neveikimas). Maža to, gavome išskirtinę galimybę išmokti prašyti, klausytis, dalytis.

Puikiai suvokiu, kad visa tai – supaprastintas dabartinės mūsų situacijos paveikslas, tik keletas bendrų ir universalių pamąstymų. Žinau, kad yra ir daug individualesnių, sudėtingesnių situacijų. Pavyzdžiui, kai šeimoje gyvena ligotas ar negalią turintis žmogus, individualios raidos vaikas. O kur dar baimė netekti darbo, likti be pajamų. Net vestuvės ar laidotuvės tapo opia organizacine problema. O ir tokios mūsų gyvenimo rykštės kaip smurtas artimoje aplinkoje ar priklausomybė dabar yra kaip niekada pavojingos.

„Aš lieku namie!“ – dabar aktualus, dažnai skambantis šūkis. Kad įgyvendinti jį būtų kuo mažesnis iššūkis, reikėtų papildyti: „Aš lieku namie, bet nesu vienas.“ Tik kaip nelikti vienam, kai esi izoliuotas?

Lietuvoje turime gerai išplėtotą mobilųjį ryšį ir prieigą prie interneto. Yra daug telefono linijų, kuriomis galime skambinti ištikti įvairių sunkumų. Tačiau dažnai vis dar tenka išgirsti jau ir taip sutrikusio, nusivylusio žmogaus pasiteisinimą nesiryžtant skambinti: „Vis tiek niekas man nepadės.“ Tiesa ta, kad padėti ir negalės, jei nieko nedarysime patys. Žinoma, galbūt negausime to, ko norėtume, bet galime bent jau būti išklausyti, galime pasidalyti skausmu, nerimu, problemomis ir sulaukti palaikymo. 

Pirmas žingsnis į pokytį dažniausiai ir būna, kai išdrįstame pasikalbėti. Internetas – neišsemiamų galimybių erdvė. Galbūt turėjote tradiciją savaitgaliais susitikti su draugais bendrų pietų? Galite pažvelgti kūrybiškai ir tą tradiciją išlaikyti – tuo pačiu metu susėdę prie stalo bendraukite per skaipą. Tai tik pavyzdys, kaip likę namie galime nebūti, nesijausti vieni.

Ką dar norėtumėte pridurti?

Visa tai – karantinas, izoliacija, pandemija – baigsis. Tai nesitęs amžinai, – dabar pat pabūkite su šia mintimi.

Izoliacija, karantinas gali atrodyti lengviau pakeliami, jei gyvenate vienas ar su partneriu be vaikų, esate brandūs, punktualūs, tvarkingi ir atsakingi žmonės, turite geras buitines sąlygas, savo atskirą kambarį, vietą, kur galite pabūti vieni, dirbti ar pailsėti. Vis dėlto net šiuo idealiu atveju tai yra rimtas išbandymas psichikai.

Gali būti, kad daug metų bambėjote, kaip nusibodo darbas, kaip gera būtų pasilikti namie, niekur neiti, kaip nusibodo susitikimai su tais pačiais senais draugais ar draugėmis ir daug kartų girdėtos jų istorijos, kaip erzina besikartojantys mamos kvietimai atvažiuoti pietų. Tik atsidūrę izoliacijos tvirtovėje suprantame, kad ankstesnis mūsų gyvenimo būdas turėjo daug privalumų. Dabar tai įvertiname ir norime susigrąžinti.

Kiekvienas mūsų turime ar turėjome mamą. Turėjome besąlygiškos meilės pavyzdį ir pirmas saugumo, jaukumo, nusiraminimo patirtis. Sveikinkime savo mamą dažniau, nepasididžiuokime dar kartą jai pasakyti, kad mylime, kad ji mums brangi, svarbi ir labai reikalinga. Ir prisiminkime žodžius, kuriuos taip dažnai sakydavo mums vaikystėje: „Vaikeli, saugok save!“

Dar norėčiau pacituoti prancūzų filosofo Blaise‘o Pascalio posakį: „Visas žmonių nelaimingumas kyla iš vienintelio fakto – jie nepajėgia ramiai pabūti kambaryje.“

Keletas patarimų

• Internetinėse bendraminčių grupėse neskleiskite ir neieškokite informacijos apie viruso plitimą, pandemijos mastą. 

• Rūpimą informaciją skaitykite tik oficialiuose šaltiniuose (pavyzdžiui, Pasaulio Sveikatos Organizacijos, Lietuvos Vyriausybės tinklalapiuose). 

• Žinių laidas žiūrėkite ar klausykite du kartus per dieną – to tikrai pakaks.

• Gerą valandą, iki eisite miegoti, taip pat bent valandą atsibudę nesinaudokite internetinių žinių portalais ir nežiūrėkite žinių per televiziją.

• Jeigu jūsų giminės ir artimieji, gyvenantys atskirai, ne visiškai paiso karantino rekomendacijų, negirdi prašymo saugoti save ir kitus, turite su tuo susitaikyti, net jei tai ir labai sunku. Nei vienas nesame atsakingas už kitų žmonių, kad ir labai brangių, požiūrį ir elgesį, negalime priversti jų elgtis taip, kaip manome esant teisinga. Kiekvienas mūsų pirmiausia esame atsakingas pats už save.