JOS VIENIŠOS.
Nejaugi taip būna santuokoje? - paklausi tu. Deja, santuokoje dar ir ne to būna. Pareina iš darbo ištekėjusi vienišė vėlai, nes darbe visada yra ką veikti. Ypatingai po 18 val. Tarp šių moterų - didžioji dalis priverstinių darboholikių. O priežasčių tai begalė: asilas viršininkas, niekam tikę pavaldiniai, viską pačiai tenka padaryti. Bijo prisipažinti pačios sau, kas jas iš tiesų baugina. Kurtinanti namų tuštuma. Beskonis maistas. Priverstinis „kaip sekasi“ ir vyras, nepakeliantis akių nuo monitoriaus. Kai kurie jau ir to „kaip sekasi“ nebeišspaudžia, tik be žodžių laukia, kol bus paduotas maistas. Taip irgi būna. Bet labiausiai baugina savaitgaliai - nuo pat pabudimo akimirkos tu susiduri su realybe ir po darbų gausa nepasislėpsi.
Kaip taip nutinka, kad tau brangus ir artimas virsta tolimu ir svetimu? Tai nutinka palaipsniui ar vienu piršto spragtelėjimu? Gal buvo galima to išvengti? Visa tai visai nesvarbu.
Žmonės keičiasi ir tai viskas, ką apie juos turi žinoti. Kaip upė teka ir tu niekada nebegalėsi įlipti į tą patį vandenį, kaip pražydusi gėlė nugyvens savo ir nuvys, kaip nusipirktas saldus persikas anksčiau ar vėliau suges. Žmonės lygiai taip pat pasikeičia, kartais neatitaisomai. Ir tuomet mums su jais tiesiog ne pakeliui.
Kartais sudūžta puodeliai ir nėra priežasties stengtis juos suklijuoti. Sulūžta sulčiaspaudė. Dešimtą kartą kvieti meistrą skalbyklei taisyti, kol galiausiai pasiduodi ir internetu užsisakai naują. Suplyšta mėgstamiausias paltas. Baigiasi kosmetikos galiojimas. Taip jau būna ir kai tai nutinka, su daiktais tiesiog atsisveikiname.
Niekas mums nesako: reikėjo atidžiau rinktis kosmetiką, tuomet jos galiojimo data nesibaigtų. Reikėjo labiau saugoti puodelį ir jis nebūtų sudužęs. Reikėjo mažiau skalbti ir skalbimo mašina nesugestų. Kodėl tuomet apie santuoką ir apskritai apie santykius tai kartojama nuolatos? Kodėl žmonės smerkia ir ieško priežasčių? Kodėl dažnai gąsdina, kad kitaip nebus ir turi tenkintis sudužusiu, sugedusiu, pasibaigusio galiojimo?
Mes suprantame - daiktai turi savo galiojimo laiką. Jokios tragedijos. Apie santykius to paties mes nenorime žinoti. Stengiamės save įtikinti, kad jie amžini. Sėdim ant išdžiuvusios mumijos ir įtikinėjame save, kad ji gyva.
Įsivaizduok situacijos baisumą, kuomet tu skubi namo, o ten - kažkoks neaiškus vyras. Pjausto duoną tavo peiliu. Purvina tavo tualetą. Palieka vandens pėdsakus išeidamas iš dušo. Sėdi išsidrėbęs ant sofos ir perjunginėja tavo televizoriaus kanalus. Ir niekur nesiruošia išeiti! Negana to, šitas vyras dar ir turi teisę reikalauti iš tavęs ataskaitos kur buvai ir ką veikei. Jis netgi gali pareikalauti iš tavęs intymaus artumo ar pasakyti „ne“, kai nori savaitei išvažiuoti kuo toliau. Jis tau svetimas, bet tuo pačiu vaidina labai svarbų vaidmenį tavo gyvenime.
Ištekėjusios vienišės, jei tik yra galimybė, stengiasi kuo ilgiau užtrukti darbe, nuolatos ieško kompanijos pasivaikščiojimui po parduotuves ar kavutės išgėrimui kavinėje. Kartais jos mėgaujasi kito vyro glamonėmis, bet vis tiek atsargiai žvilgčioja į telefoną stebėdamos, ar neskambino tas nepažįstamas vyras, šeimininkaujantis jų namuose. Vėliau jos skuba namo ir pačios negali suprasti, kodėl išmainė karštus bučinius į dar vieną ne itin įdomaus serialo seriją namuose. Ir jos taip laukia, kol pagaliau užmigs ir atsimerkusios supras, kad atėjo nauja diena. Vėl eis į darbą, o po darbo - kur nors, tik ne namo. Jos pačios nenori pripažinti, kodėl taip daro. Bet mes visi puikiai suprantame - jos bijo. Bijo likti vienos.
Jos dažo lūpas, dėvi nėriniuotus apatinius ir stengiasi šypsotis nepripažindamos vieno - jos JAU yra vienišos. Baisiausias jų košmaras seniai tapo realybe.
