Nustebau psichologinėje literatūroje perskaičiusi, jog nuomonė, esą tikra meilė aplanko vos kartą, yra tik patriarchalinės kultūros liekana – tos kultūros, kur žmona buvo laikoma vyro nuosavybe ir visą gyvenimą priklausė tik jam.

Aš linkusi atsakomybę dėl tokio požiūrio į meilę krauti romantinių poemų, dramų kūrėjams, visokiems kitokiems meilės dainiams. Kaip regio karaliaus Bobo Marley užrašytose mintyse apie meilę: „Tik kartą gyvenime – nuoširdžiai tuo tikiu – randi žmogų, kuris visiškai apverčia tavo pasaulį. Jam gali pasakoti dalykus, kuriais niekada nesidalinai su jokia kita siela. Jis sugers visa, ką sakai, ir net norės išgirsti daugiau.“

Tačiau jei į šį reiškinį pažvelgtum blaiviai, be rožinių akinių, suprastum: tik kartą aplankanti tikroji meilė yra visiškas mitas. Tai tau patvirtintų net psichologai, ne tik tokie garsūs skeptikai kaip, tarkim, rašytojas Oscaras Wilde'as. Jis sakė: „Žmonės, kurie myli vieną kartą, iš tiesų yra lėkšti. Tai, ką jie vadina pastovumu ir ištikimybe, aš vadinu įpročio letargu ir vaizduotės trūkumu. Ištikimybė jausmų srityje – tolygu pastovumui intelekto srityje: tiktai nesėkmės pripažinimas. Ištikimybė! Joje slypi nuosavybės troškimas.“

Psichoterapeutės I.Chamitovos aiškinimu, kiekvienas jaučia poreikį mylėti, būti šalia ko nors, dalyvauti kieno nors gyvenime, dalytis bendrais interesais. Tačiau mes esame ir biologiniai padarai, kuriems būtinas ne tik emocinis, bet ir seksualinis artumas. Be to, mums gali būti įdomūs įvairūs žmonės. Štai kodėl per visą gyvenimą galime daugybę kartų atiduoti ir savo kūną, ir sielą skirtingiems žmonėms.

Biologija prieš romantiką

Garsi JAV antropologė Helen Fisher net 30 metų tyrinėjo meilės prigimtį ir padarė itin įdomių išvadų. Tarkim, ji išsiaiškino, kad stipriai įsimylėjus į mūsų kraują plūsteli tikras hormonų kokteilis: laimės pojūtį sukeliantis dopaminas, už susijaudinimą atsakingas feniletilaminas, emocijų pakilimą išlaikantis serotoninas, visagališkumo jausmą žadinantis noradrenalinas. Tačiau išaiškėjo ir dar vienas dalykas, papiktinsiantis visus pasaulio romantikus bei monogamijos šalininkus. Pasirodo, mes pajėgūs išgyventi visas šias būsenas ir atskirai, ir sykiu. Kitaip tariant, galime puoselėti švelnumą bei prieraišumą nuolatiniam partneriui ar sutuoktiniui ir tuo pat metu kaisti apimti seksualinio potraukio į kokį nors vieną ar net kelis (!) žmones. „Tai rodo, kad pati žmogaus prigimtis yra poligaminė, – daro prielaidą Helen Fisher. – Tokiu būdu ji suteikia mums galimybę paįvairinti genofondą, neleisti jam išnykti.“

Maža to, kai kurių mokslininkų teigimu, meilė trunka tik metus ar trejus. Su šiuo teiginiu kategoriškai nesutinkame ne tik mes, bet ir optimistiškesni proto bokštai, laimė, įrodę, jog šią Beigbederio teoriją galima prikergti ne visiems – tik nuo dopamino priklausomiems žmonėms, gyvenantiems pagal schemą aistra–atšalimas–skyrybos. Antra vertus, faktas lieka faktas: žmonės sukurti giminei pratęsti, bet ne susikibus rankutėmis romantiškai vaikštinėti mėnesienoje.

Vienintelė, nes kritinė?

Kurį laiką galime nuoširdžiai tikėti: tikroji meilė aplanko tik kartą. Šitaip klaidingai būname įsitikinę dažniausia jaunystėje, kai dar esame nepatyrę, kai labiausiai keičiasi ir mūsų išorė, ir vidus. Mes bręstame, transformuojame požiūrį į save ir tuos, kurie mus supa. Deja, kaip tik šią akimirką pagaliau pirmą kartą iš tiesų suvokiame: gyvenimas bėga. Ir mes šiame pasaulyje nesame amžini. Žodžiu, gal vieniems jaunystė – kvailystė, tačiau kaip tik šiuo metu patiriame daugybę stiprių emocijų. Ir per patį jų piką, kai mūsų vidinio pasaulio reljefą formuoja tektoniniai sielos lūžiai, įsimylėjimas atrodo šimtą, ne – tūkstantį kartų stipresnis nei tas, kuris patiriamas gerokai ramesniu vidinės raidos periodu.

Tačiau visais gyvenimo etapais gausu permąstymo akimirkų – išgyvenant vis kito artimo žmogaus netektį. Jei nauja meilė aplanko kaip tik tokiu periodu, ištikus naujai vidinei krizei, ji tampa pačia ryškiausia, nuostabiausia, svaigiausia. Juk suvokti savo laikinumą (mirtingumą) galima įvairiausiais gyvenimo etapais – ir žalioje jaunystėje, ir įsimetus žilei.

Kritiniais momentais aplankę jausmai sieloje palieka itin gilių pėdsakų. Vėliau tokia meilė prisimenama kaip ta vienintelė, pati tikriausioji. Taip, tokia ji ir yra. Iki naujos krizės, naujo lemtingo susitikimo – su nauju žmogumi.

Kita vertus, tik sulaukę trisdešimties suvokiame savo tikrąjį gebėjimą mylėti. Tai jau kitoks pojūtis nei tas, kurį patyrėme dvidešimties. Dabar galime kontroliuoti savo jausmus, tarsi juos reguliuoti. Tiesa, rezultatas kiek netikėtas – taip patys sudarome sąlygas mylėti ne vieną, bet kelis.

Savo jausmus suvokiantis žmogus nepuls aiškinti, esą mylėti galima vienintelį kartą. Jis jau žino: tokia nuostata – tik legenda, graži romantiška istorija, kurią malonu pasakoti kitiems. Meilė nebetenka unikalumo, nebėra vienintelė.

Geriau viena nei įskaudinta

Vis dėlto kad ir ką kalbėtų mokslininkai, šioje planetoje nestinga atkaklių romantikų, kurie priešinasi visoms teorijoms apie prigimtinį žmogaus polinkį nuolat įsimylėti. Deja, toks aklas užsispyrimas kartais slepia toli gražu ne romantiškus dalykus, – pavyzdžiui, kūdikystėje patirtą psichologinę traumą: sunku patikėti, tačiau nuo mamos atskirtas vaikas suaugęs visomis keturiomis gali įsikibti į mitą apie vienintelę meilę. Kaip į gelbėjimosi ratą, nes nenori dar kartą patirti praradimo skausmo.

Įsivaizduok: išsiskyrei su mylimuoju, jis jau daugiau kaip metus laimingai leidžia laiką naujos moters glėbyje, tačiau tu to niekaip nenori pripažinti. Iki šiol tiki: judviejų išsiskyrimas laikinas. Dar šiek tiek, dar truputį, ir eksas parbėgs supratęs, kad visus tuos metus vis tiek mylėjo tik tave. Šį jausmų chaosą nepamiršti pakurstyti prisiminimais, susijusiais su gražiausiomis judviejų santykių akimirkomis. Kitaip tariant, viduje tu vis dar nesi pasirengusi pripažinti fakto, jog šio žmogaus netekai visam laikui. Jokių santykių tarp judviejų nebebus. Juk tai reikštų priimti liūdną tiesą: esi nemylima, nes jis pasirinko kitą.

Tiems, kuriems vaikystėje teko patirti skausmingą išsiskyrimą su mama ar tėčiu, tai yra tiesiog neištveriama. Kiekviena netektis, kiekvienas išsiskyrimas tokiems žmonėms sukelia itin stiprų skausmą. Norėdami išvengti sunkių išgyvenimų ir tokiais atvejais beveik visada patiriamos depresijos, jie mieliau linkę užsimerkti ir nebematyti tikrovės. Jie pasineria į savo iliuzijų pasaulį, labai dažnai taip pasmerkdami save vienatvei visam likusiam gyvenimui. Gaila.

Ką iš tiesų tu myli?

Toli gražu ne visada stiprūs išgyvenimai, kuriuos mes vadiname meile, išties yra šis nuostabus jausmas. Apakimo tarpsniu žmogus nesugeba matyti tikro savo mylimojo, jo iš tiesų pažinti. Žvelgdamas į jį jis greičiau įžvelgs save. Kitaip tariant, pamilstame ne žmogų, bet savo įsivaizdavimą, koks jis turėtų būti. Tai, kaip matome mylimąjį, dažnai būna suformuota priešingos lyties gimdytojo įvaizdžio, ypač tai būdinga paaugliams: merginos labai dažnai ieško tėvo bruožų, kurių jų aistros objektas gali visai ir neturėti, vaikinai – mamos.

Ilgainiui nuo tėvų modelio vis dėlto atitolstame. Moterims iš šios projekcijos susiformuoja vyriškoji sielos dalis, kurią Carlas Gustavas Jungas vadino animu (vyrų animas – moteriškasis sielos pradas). Šią dalį veikia ir visuomenėje vyraujantys idealai bei stereotipai.

Tai kas gi yra meilė? Tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, gebančių suprasti ir priimti vienas kitą tokius, kokie jie yra realybėje. Kalbėdami apie tikrą meilę turime omeny, jog partneris regi ir mylimojo pliusų, ir minusų, kasdien atranda kokią nors naują jo savybę bei pats sušvyti naujomis spalvomis. Tokie žmonės tobulėja – kaip ir jų santykiai.