Ji kartu su žurnaliste Gintare Jankauskiene parašė knygą „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“. Knygoje, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, ne tik pasakojamos dešimties žmonių, susiduriančių su įvairiais iš pirmo žvilgsnio skirtingais psichologiniais sunkumais, istorijos, bet ir pateikiami profesionalūs specialistės komentarai, leidžiantys pamatyti ir suprasti, kad bendras problemų vardiklis – vaikystė su alkoholiu piktnaudžiavusiais tėvais. Knygoje apstu ir praktinių patarimų: ką daryti, kaip elgtis, kur ir kokios pagalbos tikėtis ir ieškoti.
Kaip kilo tokios knygos idėja, kodėl svarbu bei kaip galima išsivaduoti iš vaikystėje patirtų skaudžių išgyvenimų, – apie visa tai su knygos autorėmis susirašinėjo Lina Valantiejūtė.
Gintare, ar nesuklysiu pasakydama, kad mintis parašyti knygą apie problemas, su kuriomis susiduria alkoholį vartojusiose šeimose užaugę vaikai, kilo būtent jums? Kodėl? Kaip įžvelgėte šios temos aktualumą ir tokios knygos poreikį?
Gintarė Jankauskienė: Nuo 2007 m. rengiu straipsnius įvairiems spaudos leidiniams. Ir man visada įdomiausia kalbinti mažiau žinomus, kitaip mąstančius, jautrius ir vidumi turtingus žmones. Gal todėl, kad netobulųjų gyvenimuose įžvelgiu daugiau tikrumo nei pagražintuose portretuose, kurie puikuojasi ant populiarių žurnalų viršelių. Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų. Pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ man jau trečia. Joje skaitytojai ras skausmingai atviras dešimties žmonių, augusių alkoholizmo ligos paliestuose vaikystės namuose, istorijas.
Mano pašnekovai – 22–42 metų žmonės, dirbantys įdomius darbus, turintys gražias šeimas, sveikus vaikus, tačiau patiriantys smaugiantį tuštumos ir trapios savasties jausmą. Jie ryžosi kartu su psichoanalitike Agne Kirvaitiene pasigilinti į savo vaikystės patirtis ir atsikratyti gyvenimą nuodijančios vidinės painiavos.
O kaip nusprendėte, kad knyga bus tokia, kokia išėjo: ne vien dešimt jautrių istorijų, bet ir išsamūs psichoanalitikės komentarai bei atsakymai į labai konkrečius klausimus?
G. Jankauskienė: Nuo pat pirmųjų susitikimų su Agne Sapiegų parke, kuriuos lydėjo skambantys Vilniaus Išganytojo bažnyčios varpai, abi jautėme būsimos knygos svarbą įvairių stigmų, susijusių su mūsų psichikos sveikatos problemomis, sukaustytai visuomenei.
Supratome, kad norime atvirai kalbėti apie tai, kaip kartais tėvai, užuot skyrę vaikams besąlygišką meilę ir dėmesį, jaunų žmonių gyvenimą apkartina nebrandžiu, neatsakingu elgesiu, kritika, emociniu abejingumu, smurtu. Siūlome knygos skaitytojams pažinti slėpiningąjį pasąmonės pasaulį ir suvokti, kaip galingai dabarties gyvenimą veikia vaikystės patirtys.
Knygą pavadinote „Pasveikti nuo alkoholikų tėvų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“. Taip ir kyla klausimas: ar nuo to galima pasveikti, ar yra vilties?
Agnė Kirvaitienė: Sakau drąsų „taip“ – nuo sutrikusio santykių modelio, kuriamo tėvų alkoholikų, dramatiškų tėvų, nesančių tėvų, ypač – manipuliuojančių ir apsimetinėjančių tėvų, pasveikti įmanoma. Tačiau sveikdamas arba sveikdama imi suprasti, kad visą gyvenimą privalai kelti sau uždavinius ir toliau dirbti su savimi: analizuoti savo jausmines būsenas, savo norus, poreikius, troškimus bei nuolat kelti sau vis naujus tikslus.
Mes visi gyvename santykių, jausmų, emocinių būsenų, minčių matricoje arba savotiškame tinkle, kuris mus supa ir jungia vieną su kitu. Todėl psichika, arba siela, man atrodo panaši į medį: ji po truputėlį auga ir šakojasi, sudėtingėja ir visą gyvenimą formuojasi. Struktūros pagrindas – mūsų santykiai su tėvais, ypač su mama. Ryšys su ja – tarsi šio medžio kamienas ar pamatas, remiantis visus vėlesnius santykius. Jei pamatas kreivas arba, dar blogiau, sutrūkinėjęs, fragmentuotas – visų likusių santykių likimas pakimba ore.
Daug kas klausia baiminasi ir nuogąstauja: ar visi esami ir būsimi santykiai irgi bus iškreipti? Aš nuoširdžiai manau, kad nebūtinai. Ryšys su psichoterapeutu, tuo labiau su psichoanalitiku – tai vaistas, priešnuodis, padedantis nuo šio iškraipymo. Jame iš tiesų įmanoma atvirai ir sąžiningai pažvelgti į save ir kitus, – būtent tai ir padeda pasveikti.
Ar gali būti taip, kad, augdamas su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, ateityje jokių pasekmių nepatirsi? O gal tiesiog reikia pripažinti, įsisąmoninti ir susitaikyti su tuo, kad, jei tik iš vaikystės atsimename geriančius tėvus, mums gali reikėti pagalbos? Viena jos formų – ir ši knyga.
A. Kirvaitienė: Tikrai nemanau, kad užaugus su geriančiais tėvais įmanoma nejausti jokių pasekmių. Su šiuo teiginiu iš principo nesutinku. Geriantis žmogus aplink save formuoja labai iškreiptą emocinę realybę ir joje užaugęs vaikas žalos pėdsakus jaus visą gyvenimą. Tik nuo žmogaus priklauso, kaip konkrečiai pasireikš ši žala.
Didelė problemos dalis – įsijungiantis psichikos mechanizmas, vadinamasis neigimas, gaubiantis visą priklausomybių problematiką. Dėl jo savo problemas neigia ne tik pats alkoholikas, neretai esantis ir smurtautojas: su tokiu žmogumi gyvenantys žmonės irgi išmoksta jas neigti, apsimetinėti, kad jos iš viso neegzistuoja. Taip visą skausmingą ir žalojantį santykių turinį priprantama tarsi „pašluoti po kilimu“ – laikyti užspaudus, paslėpus.
Tyla, neįsisąmoninti ir neišreikšti jausmai gaubia psichiką lyg kokonas, lyg savotiškas šarvas, saugantis nuo skausmingų išgyvenimų, tačiau ir slegiantis, tarsi įkalinantis psichiką savotiškame subjektyvių įsitikinimų kalėjime, – jie neleidžia žmogui vystytis ir augti.
Mūsų knygos herojai – labai drąsūs žmonės. Jie pasiryžo nutraukti tylą, įžodinti savo patyrimą ir atvirai leidosi ieškoti tiesos – tiek vidinės, tiek ir išoriniame gyvenime. Labai jais žaviuosi ir žemai lenkiu galvą.
Pats įvardijimas, pripažinimas, kad augai disfunkcinėje šeimoje – dėl alkoholio ar dėl kitų priežasčių, – jau reiškia, kad pradėjai žengti sveikimo keliu.
Ši knyga leidžia suvokti, kad nėra gėdinga kalbėti apie tai, kas nutiko tavo šeimoje. Atvirkščiai: pasidalintas skausmas tampa mažesnis. Leisti sąmonės šviesai iš šešėlių ištraukti juose glūdinčius pavidalus – labai drąsus žingsnis. Viliuosi, kad „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ gali paskatinti daugelį žmonių šį žingsnį žengti.
Įspūdį daro pateikiamų istorijų įvairovė ir problemos, su kuriomis susiduria ir kurias sprendžia jų herojai. Regis, neįmanoma likti abejingam tam, apie ką skaitai. Staiga imi suvokti, kad iš pažiūros gana skirtingi gyvenimo sunkumai, tokie kaip darboholizmas, persivalgymas, pykčio priepuoliai, seksualinio gyvenimo problemos, gali turėti tas pačias šaknis – gyvenimą su alkoholikais tėvais. Kas jums pasirodė įdomiausia, gal ir ką nors nauja užčiuopėte?
G. Jankauskienė: Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apklausos duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje patyrė sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje. Taigi mes kasdien sutinkame suaugusius alkoholikų vaikus: savo laiptinėje, darbovietėje, prasilenkiame gatvėje ar parduotuvėje.
Šios knygos struktūra gimė kartu su leidinio idėja. Knygą sudaro dešimt skyrių, jie pavadinti pagal dažniausiai suaugusiems alkoholikų vaikams būdingus bruožus: nerimo sutrikimai, priklausomybė nuo santykių, polinkis gelbėti kitus, perdėtas kaltės jausmas, artumo ir intymumo baimė, polinkis kontroliuoti ir pykčio priepuoliai, darboholizmas, trapus savasties jausmas, valgymo sutrikimai ir žema savivertė.
A. Kirvaitienė: Šiuos, svarbiausius, bruožus padėjo išskirti mano praktinės patirties apibendrinimas. Aprašomi sutrikimai išsivystė dėl to, kad vaikas augo emociškai sužalotuose, iškreiptuose santykiuose su artimiausiais žmonėmis. Kitaip sakant, knygoje aptariamų sunkumų atsiradimą lėmėne tiek pats alkoholis, bet dėl jo įtakos susiformavę emociškai pažeisti artimi santykiai.
Įdomiausia buvo tai, kad tik rašydama šią knygą, apmąstydama savo kaip psichoterapeutės ir psichoanalitikės patirtį ėmiau suvokti vieną visiems herojams būdingiausią bruožą – giliai glūdintį nepasitikėjimo savimi, kitu žmogumi ir apskritai pasauliu jausmą. Ypač alkoholikų šeimose išaugęs vaikas įpranta, kad tėvai apsimetinėja ir meluoja, manipuliuoja, jis vienu metu gyvena tarsi dviejose realybėse – fasadinėje ir vidinėje.
Patys save pažįstame tik per santykį su kitu. Kitaip tariant, mums reikia ryšio, tarsi savotiško emocinio veidrodžio, į kurį žiūrėdami galime pažinti patys save. Alkoholikų vaikui tai padaryti tampa sunku, o kartais ir praktiškai visai neįmanoma. Jis nesuvokia, koks iš tikrųjų yra, kokie jo norai, troškimai ir poreikiai, nes į juos tėvai beveik niekada neatsižvelgdavo. Vaikas užauga su jausmu, kad pasaulis aplink jį nesaugus, pavojingas, kad jo artimi žmonės apsimetinėja, nes siekia juo manipuliuoti ir jį išnaudoti.
Tai labai skaudus suvokimas, nuo kurio žmonės ginasi įvairiausiais būdais arba simptomais, aprašomais knygoje: perdėtu kontroliavimu, persivalgymu, persidirbimu, įvairiomis kitomis priklausomybėmis, destrukciniais santykiais ir t. t.
Tačiau, kadangi mes visi turime giliai glūdintį troškimą mylėti ir būti mylimi, žmogus vis tiek stengiasi suartėti su kitu taip, kaip moka, vieninteliu saupažįstamu, saugiu būdu – kartoti disfunkcinį santykių modelį, kad ir kiek sutrikęs šis būtų. Šis kartojimo mechanizmas savo ruožtu tik pagilina problemą: verčia žmogų nepaliaujamai kartoti ydingų santykių ratą, net perduoti jį kitai kartai.
Skaitant Agnės komentarus ir atsakymus į istorijų dalyvių klausimus įspūdį daro jautrumas bei empatija, atvirumas, taip pat – analizės išsamumas, gylis, naujas žvilgsnis į pateiktą problemą. Na ir, žinoma, didžioji knygos vertė – konstruktyvūs pasiūlymai, kaip spręsti iškilusias problemas. Daug dėmesio skiriama psichoterapijos svarbai: ji atskleidžiama kaip vienas efektyviausių ir prieinamiausių pagalbos būdų, išsklaidomi ir ją gaubiantys mitai, subtiliai paaiškinama, kuo psichoterapija skiriasi nuo psichoanalizės. Ar sąmoningai kėlėte sau tokį tikslą – šviečiamąjį? Ar dar daug nežinios ir baimių gaubia psichikos sveikatos specialistų darbą?
A. Kirvaitienė: Taip, rašydama tikrai norėjau bent šiek tiek atskleisti ir savo mąstymą, požiūrį bei analitinio darbo „virtuvę“. Dariau tai sąmoningai. Mano galva, visuomenėje, greta psichikos problemų neigimo, dar labai stipriai egzistuoja ir psichikos ligų stigma. Žmogus, kuris patiria psichologinių sunkumų ir lankosi pas specialistą, yra savotiškai „nurašomas“. Jam tarsi užklijuojama „psicho“ etiketė, jis nebelaikomas visaverčiu visuomenės nariu. Dėl šių priežasčių 1/3 žmonių, iki karantino besilankiusių mano praktikoje, rinkosi anoniminį pagalbos būdą. Ir aš juos tikrai suprantu.
Pati psichoanalizė ir psichoanalitikai bei psichoterapeutai taip pat apipinti mitais ir prietarais. Visuomenėje labai nedaug tikros, moksliniais faktais grįstos informacijos apie šias mokslo ir praktikos sritis. Kol kas, man rodosi, dar gerokai gajesnės neigiamos išankstinės nuostatos, kaip antai: „Visi „psicho“ specialistai – tai žmonės, kurie patys yra psichai, t. y. dar labiau sutrikę nei jų pacientai“, – ir kiti panašūs teiginiai.
Norėjosi perteikti tam tikrą analitinį problemų matymo būdą, priartėti priepaties psichoterapijos ar psichoanalizės proceso, jo naudos, pateikti tuos nesudėtingus patarimus ir pratimus, kuriuos paprastai rekomenduoju savo pacientams.
Apskritai knygoje rašau taip, kaip kalbu su žmonėmis, kurie ateina pagalbos. Pajutau, kad atėjo laikas dalintis patirtimi ir žiniomis, kad galėčiau palengvinti daugelio žmonių dvasinę kančią.
Na ir galiausiai – į ateitį mintis kreipiantis klausimas: kaip jaučiatės ir ko tikitės, atiduodamos knygą į skaitytojų rankas?
G. Jankauskienė: Esu tikra, kad šios knygos reikėjo mūsų visuomenei. Juk neišspręsti vidiniai klausimai, neišreikštos sunkios emocijos nieko nedarant niekur nedingsta. Chaotiškos vaikystės šleifas velkasi paskui ir gadina gyvenimą, santykius su savimi ir artimiausiais žmonėmis.
Tad labiausiai norėčiau, kad knygą perskaitę žmonės suvoktų, kaip tėvų alkoholizmas „užteršė“ jų sveiką mąstymą, susitaikytų su tuo, kas nutiko vaikystėje, ir pasiryžtų išeiti iš šio užburto rato bei pradėtų gyventi džiaugsmingą gyvenimą. Gyvenimą, kuriame siekiame pagarbos sau, pusiausvyros, darnos ir išminties.
A. Kirvaitienė: Labai tikiuosi, kad knyga nepaliks abejingų. Kai kurie turbūt smerks ir kabinėsis prie kiekvieno žodžio, tačiau kiti, tikiu, išgirs, ką svarbaus jiems norime pasakyti ir kokią viltį suteikti. Perdėta kančia ir gyvenimas su simptomais arba disfunkciniuose santykiuose neturi prasmės.
Tik pripažinus tiesą apie save, savo vaikystę ir savo skausmą įmanoma žengti pasveikimo keliu. Kančia turi savo priežastis ir jas iš tiesų įmanoma įveikti. Kai kurias – dirbant pačiam su savimi, kitas – drauge su pagalbininku, treneriu – psichoterapeutu ar psichoanalitiku.
Linkiu, kad žmonės, paėmę į rankas šią knygą, suprastų, kad jie tokie ne vieni, o kreiptis pagalbos – verta ir prasminga.
