Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės.
„Projektas jau beveik įpusėjo, kad ir kokia sunki ši tema būtų, moterys prabilo. Jos dalijosi ir dalijasi savo išgyvenimais vardan kilnaus tikslo – padėti kitoms panašaus likimo moterims žengti žingsnį į priekį. Palikti aplinką, kurioje yra smurtaujama, tikrai pareikalauja daug jėgų. Visgi, svarbiausia šioje situacijoje yra pasiryžti, o kaip matome iš projekto istorijų, moterys geba savyje atrasti jėgų ieškoti pagalbos ir kreipiasi ne tik į Specializuotus kompleksinės pagalbos centrus, bet ir į moterų krizių centrus. O tai mano nuomone yra pirmas ir pats svarbiausias žingsnis gijimo nuo smurto link“, – sako viena iš projekto iniciatorių Greta Kondrataitė-Paleckienė.
Kviečiame išklausyti ketvirtąją istoriją, kurią įgarsino aktorė Austėja Lukaitė:
https://www.youtube.com/watch?v=uF3CVyxPXus&feature=youtu.be
Jurgita (vardas pakeistas):
„Skaitau šio projekto istorijas ir suprantu, kiek daug mes aplink nepastebime. Tokia pat nepastabi buvau ir aš.
Viskas prasidėjo 2016 metais, kuomet emigravau į Londoną. Lietuvoje neradau darbo pagal savo specialybę, o ten, kad ir kaip sunku buvo, bet pradėjau nuo nulio. Iš pradžių dirbau valytoja, vėliau padavėja. Dar vėliau, baigusi kursus, pradėjau dirbti vyrų kirpykloje. Ten ir susipažinau su savo būsimu vyru. Jis nebuvo lietuvis, bet ar mylint žmogų tikrai jau taip labai svarbu jo tautybė? Ne, man tuo metu taip neatrodė. Tiesa vos pradėjus rimčiau draugauti iš aplinkos vis sulaukdavau replikų, kad geruoju nesibaigs. Mano vyras buvo turkas.
Iki vestuvių draugavome lygiai 2 metus, tada jis pasipiršo. Negaliu sakyti, kad santykiai buvo idealūs, tikriausiai kaip ir pas visas poras pasitaikydavo barnių. Tačiau iškart po sužadėtuvių jis man liepė mesti darbą... Mes susipykome, jis buvo labai pavydus, kilo daug diskusijų, galiausiai pokalbio pabaigoje, man pasakius, jog darbo nemesiu, nes noriu būti nepriklausoma, man trenkė...
Aš tą kartą naiviai maniau, kad jis mane taip smarkiai myli, jog jo lūpomis kalba pavydas. Na taip, dirbu tik su vyrais, nes tai vyrų kirpykla, bet niekada neturėjau jokių santykių su jais, visada bendravau tiesiog kaip su klientais.
Barniai dėl mano darbo kasdien tik dažnėjo, galiausiai jis, vedamas to didelio pavydo, nusipirko tą kirpyklą, ir man leido dirbti tik administratore...
Pamažu susitaikiau, kad kitaip nebus, dirbau prie telefono, užrašinėjau klientus kirpimams...
Kai visi barniai atslūgo, pradėjome kalbėtis apie vestuves, tuomet paaiškėjo dar vienas ne itin malonus faktas – tuoktis jis nori gimtinėje ir net grįžti ten gyventi. Ilgai dvejojau. Tiesa, manęs niekas kaip ir nelaikė Londone, butą mes nuomojomės, kirpyklą dar tuo metu būsimas vyras planavo parduoti. Galiausiai, pasvarstę visus už ir prieš, išvykome.
Vestuvės buvo labai gražios. Netrukus po jų pastojau... Atrodytų, ko daugiau ir galima norėti, tačiau kuomet vieno apsilankymo pas gydytoją metu sužinojome, jog laukiuosi dukrytės, jo veidas tarsi persimainė. Pakeliui namo jis visą laiką keikėsi... Galiausiai grįžus namo man pasakė: man tavo vaiko nereikia – arba daraisi abortą, arba mes skiriamės... Bandžiau su juo kalbėtis, kas pasikeitė, juk abu taip norėjome susilaukti vaikelio, juk dukrytė irgi yra Dievo dovana. Jis tik dar labiau įsiuto. Nebežinojau, nei ką daryti, nei kur eiti. Tai svetima šalis, nieko be vyro šeimos čia nežinojau, o iš vyro požiūrio supratau, jog palaikymo iš jų nesulauksiu. Aš tiesiog nebežinojau, ką jam pasakyti... Buvau jau per 30-ies, labai norėjau vaikų. Man visai nerūpėjo, jog gims dukra, o ne sūnus, tačiau vyrui tai buvo taip svarbu...
Galiausiai jis išėjo iš namų, dingo gal savaitei. Kaip vėliau paaiškėjo laiką leido pas tėvus. Grįžęs ir vėl mane išplūdo, dar kartą liepė darytis abortą arba nešdintis lauk iš jo namų. Verkiau, nežinojau kaip pasielgti, jutau didelį spaudimą iš jo pusės nutraukti nėštumą.
Bet negalėjau, tiesiog negalėjau, taip norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą, bet neturėjau nė cento. Šeimos pinigus turėdavo vyras, ir duodavo man tik šiek tiek esant reikalui...
Buvau tokioje situacijoje be išeities... Pradėjau ieškotis darbo. Niekas nenorėjo priimti nėščios ir dar emigrantės, o ir vyras buvo pasistengęs, kad niekur negaučiau darbo...
Kai vieną dieną vėl bandžiau su juo pasikalbėti, jis man vėl trenkė, tampė už plaukų, liepė darytis abortą, nes kitaip užmuš mane... Aš buvau tokioje apgailėtinoje situacijoje, buvau visiškai viena, kaimynai čia nesikišdavo į šeimos barnius...
Galiausiai man pavyko pabėgti, bet bėgau nežinodama nei kur, nei pas ką. Kai jau maniau esanti toli nuo mūsų namų, vėl išvydau jį, jis įsitempė mane į automobilį, kažkuo apsvaigino...
Prabudau ligoninėje, visa kruvina. Kažkoks gydytojas pusiau privačioje klinikoje padarė man abortą... Klykiau iš skausmo, ne tik fizinio, bet ir psichologinio, o vyras man tik liepė greičiau apsirengti, nes važiuosim namo... Poros mėnesių po šio įvykio gerai nepamenu, tik tai, kad tęsėsi nuolatinis smurtas... Visgi kažkada išėjusi apsipirkti, sutikau vieną lietuvę. Šiek tiek jai pasipasakojau.. Ji padėjo man rasti darbą, priglaudė mane pas save.
Po metų grįžau į Lietuvą, kreipiausi į advokatą dėl skyrybų. Buvo visko, jis nuolat persekiojo mane dar būnant Turkijoje, vėliau atakavo mane telefonu. Tik po skyrybų viskas aprimo. Šiandien vis dar lankausi pas psichologą, skauda labai ir, manau, skaudės dar ilgai... Abortas buvo padarytas „bet kaip“, kad tik greičiau pašalintų vaisių... Dabar gyvenu ne tik su vaiko netektimi, bet ir su žinia, kad nebegalėsiu turėti vaikų. Jei ne ta lietuvė, kuri man tiek daug padėjo, tikriausiai niekada nebūčiau išsigelbėjusi nuo tų smurtu nusėtų santykių.
Šiandien man vis dar sunku, bet pamažu pradedu kurti savo gyvenimą, todėl Jums sakau: jeigu kažkas iš šalies sako, kad tavo gyvenime vyksta negeri dalykai, susimąstykite, ar tikrai viskas tik iš didelės meilės?“
Projekto iniciatorė Greta sako: svarbiausia nebijokite žengti žingsnį į priekį, nes jūs nesate vienos, kreipkitės pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus arba į moterų krizių centrus.
Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com
Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu išdrįsti žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.
Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/
Kontaktai, kur kreiptis pagalbos:
