Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės.
„Moterys, jūs ne tik dalijatės istorijomis, bet ir pradedate keisti gyvenimus. Ne viena moteris šio projekto dėka jau kreipėsi į Kauno apskrities moterų krizių centrą ar specializuotos kompleksinės pagalbos centrus. Norime padėti ir kitoms, kasdien patiriančioms patyčias, žeminimą ir fizinio susidorojimo baimę, išdrįsti išeiti iš smurto rato, išgirsti istorijas, kurios, kad ir kokios skaudžios bebūtų, galėtų tapti pavyzdžiu – palikti smurtaujančią aplinką“, – sako viena iš projekto iniciatorių Greta Kondrataitė-Paleckienė.
Moteris.lt skaitytojus kviečiame išklausyti trečiąją istoriją, kurią įgarsino žurnalistė Rasa Tapinienė.
Audio: https://youtu.be/1N4_8f-HzK0
Dovilė (vardas pakeistas):
„Kaip ir daugumai moterų pirmoji meilė man buvo ypatinga, pirmi metai kartu buvo neapsakomai gražūs. Kartu keliaudavome, kartu pramogaudavome, po kiek laiko kartu pradėjome dalintis ir bendra buitimi. Tačiau nuolat dažnėjantys barniai palikdavo vis didesnį kartėlį. Iš pradžių bandžiau į tai numoti ranka, bandžiau jį teisinti, bet, mielos moterys, čia buvo pirmoji mano klaida. Tų pasiteisinimų kasdien tik daugėjo. Atrodytų, bendra rutina vargina visus, bet čia slypėjo daug daugiau...
Kol vieną dieną eilinis barnis išsirutuliojo iki smūgio man į veidą, tą dieną mane lyg elektra nukrėtė. Verkiau visą naktį, nesupratau už ką, kodėl ir apskritai kaip taip galima. Vėliau prasidėjo jo problemos su alkoholiu, negrįžimai naktimis. Tačiau net ir tam jis rasdavo pasiteisinimų, o aš vis patikėdavau, atleisdavau. Žinot, sako, meilė akla – tikrai, man tuo metu taip ir atrodė... Aš nuoširdžiai tikėjau, kad jam tiesiog sunkus etapas. Kol perėjom į kitą lygį. Prasidėjo seksas per jėgą, tiksliau, „kada noriu, kur noriu ir kaip noriu“... Po tokių naktų, atrodydavo, išverksiu akis. Turbūt Jums beskaitant ir beklausant atrodo, o kas man trukdė jau tada išeiti, nusisukti nuo tokio žmogaus? Pasikartosiu, meilė buvo akla...
Taip praėjo dar vieni metai, per juos buvo tiek daug visko, kad net prisiminti jau darosi sunku. Melas vijo melą, smurto protrūkių vis daugėjo, o aš tiesiog išmokau slėpti savo mėlynes. Ir nors tikrai turėjau kam pasiguosti, nebuvau tame gyvenimo etape viena, to nedariau, kodėl – sunku pasakyti. Vėliau mano meilė tam žmogui peraugo į baimę. Baimę, kad bus tik blogiau, jeigu kam nors pasakysiu, jau tuomet žinojau apie moterų krizių centrą, bet taip ir neišdrįsau į jį kreiptis. Atrodytų, dabar man lengva kalbėti... Ne, man ir dabar nėra labai lengva, bet jeigu nors vienai pasiseks labiau nei man, aš nuoširdžiai už Jus pasidžiaugsiu.
Tęsiant mano istoriją, vieną dieną pasijutau labai negerai, bet kaip visada maniau, kad čia dėl nemigos, nors vėlavo ir mano mėnesinės, taip buvo ir anksčiau, tiesiog dėl streso, bet visgi nusprendžiau pasidaryti nėštumo testą. Jis buvo teigiamas. Nebežinojau, ar džiaugtis, ar verkti, tik labai norėjau išsaugoti tą gyvybę, augančią manyje. Tačiau, kad ir kaip viskas mūsų santykiuose ėjo blogyn, nusprendžiau pasakyti, jog laukiuosi. Deja, žinia džiugiai priimta nebuvo. Jis dingo, atsirado tik po paros laiko, mes bandėme kalbėtis, jis buvo girtas... Nenorėjo nieko girdėti, jis bandė mane eilinį kartą primušti, aš gyniausi, mes susistumdėme...
Toliau nebepamenu nieko, lyg tuščias tarpas mano atmintyje iki kol gydytojas man pasako: „apgailestaujame, bet mums nepavyko sustabdyti kraujavimo“.... Toliau nebegirdėjau nieko. Ir ne, čia nebuvo pirmas kartas, kai atsidūriau ligoninėje būnant santykiuose su juo, ne vieną kartą gydytojai bandė manęs išklausti, kas nutiko, bandė įkalbėti pasisakyti, nebijoti, bet juk tikriausiai daugumai moterų pažįstamas žodis – „netyčia“.
Man reikėjo prarasti vaiką, kad tai mane supurtytų taip stipriai, jog pamirščiau visas baimes ir abejones, man reikėjo prarasti vaiką, kad po tiek laiko sugebėčiau trenkti durimis ir išeiti.
Tačiau viskas nesibaigė tik tuo, kad nutraukiau santykius su tuo žmogumi. Man prasidėjo nerimo priepuoliai, nemiga. Nuolat lankydavausi pas psichologą, gerdavau vaistus nuo depresijos, ne kartą bandžiau nusižudyti. Net ir po tiek laiko vis tiek kaltinau save, bet jau nebe dėl patirto smurto, bet dėl neišsaugotos gyvybės, už kurią buvau atsakinga.
Praėjo dar metai, pamažu išmokau nebeteisti savęs, pamažu išmokau vėl gyventi, ne tik egzistuoti, kad ir kaip tai banaliai skamba iš šono. Bet tada susidūriau su kita problema – paniškai pradėjau bijoti vyrų. Bijojau ne tik prisilietimų, bet ir žvilgsnių, reikėjo daug laiko, kol išmokau su ta baime kovoti.
Ir kai po visų šitų nelaimių sutikau dabartinį savo vyrą, pamažu pradėjome planuoti gyvenimą kartu, galvoti apie šeimą, susidūriau su dar viena problema iš ankstesnio savo gyvenimo etapo – pastoti buvo labai sunku. Tai truko ne vieną mėnesį, teko praeiti pro daugybę gydytojų ir specialistų, kol galiausiai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Ir nors nėštumas ir gimdymas buvo be galo komplikuoti, viskas pasimiršo gimus sūnui. Šiandien jam ir vyrui esu dėkinga už tai, kad esu ir esu, kokia esu.
Moterys, nelaukite, kol likimas Jums „padovanos“ tokį skausmą kaip man, žinau, kaip sunku bus trenkti tas duris ir išeiti, išeiti galbūt į nežinią, bet aš tikrai žinau, kad nereikia laukti, kol kažkokia nelaimė Jus pamokys, juolab krizių centrai tam ir egzistuoja, jūs tik paprašykite padėti...“
Projekto iniciatorė Greta sako: „Svarbiausia nebijoti žengti žingsnį į priekį, nes, moterys, Jūs nesate vienos. Ir drąsiai kreipkitės pagalbos į specializuotos kompleksinės pagalbos centrus arba į moterų krizių centrus.“
Taip pat kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje nedvejoti ir pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com
Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.
Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/
