Pasak jo, moterys dažnai per mažai pasitiki vyrais ir nepalieka jų su mažais vaikais, nors vyrai puikiai moka jais pasirūpinti. Todėl E. Laurinaitis pataria: daugiau pasitikėkime tėčiais nuo pat kūdikystės.
Naujausias Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimas parodė, kad visuomenės nuostatos apie aktyvesnį vyrų įsitraukimą į šeiminį gyvenimą keičiasi. Ką jūs pastebite?
Labai gerai, kad nuostatos keičiasi. Matau, kad elgesys irgi palaipsniui keičiasi.
Tiek daug tyrimų apie tai, kas vyksta moters organizme, kai ji laukiasi ir susilaukia vaiko, o apie tėčius žinome mažai. Kas vyksta vyrų organizme tapus tėčiais?
Tėvystė yra įspausdinta nuo pat pradžių. Mūsų kūnas, jausmai, mintys ir socialiniai dalykai yra neatskiriamos dalys, viskas yra vieninga. Taip pat yra su tėvystės pojūčiu.
Tėčiai dažnai įsivaizduoja, kad vaikui reikia globos ir tai jam duoti turi mama, nes mama mūsų kultūroje yra atsakinga už emocinį rūpestį, pamaitinimą. Kol vaikas nepradeda savęs demonstruoti, tėtis jaučiasi neturįs jokios vietos su tuo vaiku ką nors nuveikti.
Ir čia yra ženklas vienos iš klaidų, kurias daro tėveliai.
Ar įmanoma tą klaidą ištaisyti?
Jeigu tėtis nori būti svarbus savo vaikui nuo pat gimimo, jis turi skaityti pilveliui pasakas. Kūdikiai įsčiose pradeda girdėti nuo 4 nėštumo mėnesio, kai susiformuoja vidinė ausis.
Tai įrodyta – po to gimę kūdikiai vienodai entuziastingai reaguoja ir į tėtį, ir į mamą. Tėčiui toks kūdikio pripažinimas yra svarbus. Mama su kūdikiu susisieja dar per nėštumą, o tėvui šį ryšį kažkaip turi pastiprinti kūdikio veiksmai, nors ir mažyčiai. Jeigu kūdikis reaguos į tėtį su šypsena kaip ir į mamą, tėtis gauna signalą: valio, mane jau pažįsta.
Antras vyrams svarbus dalykas – mokėjimas pajusti, kad jie turi tiek pat švelnumo ir gebėjimo suteikti ramybę ir saugumą. Ne tik kūdikiui, bet ir mamai. Šis tėčio vaidmuo – palaikytojo, stuburo, atramos – yra apdovanojantis vyro asmenybę.
Trečias šansas vyrui kažką daryti – tiesiog palikti jį vieną su vaiku.
Slapta kamera nufilmuoti tyrimai parodė, kaip elgiasi vyrai, palikti su kūdikiais iki pusės metų. Kai vyrai žino, kad yra kamera, jie elgiasi kaip buratinai – sustingę medinukai. Kai vyrai nežino, kad yra slapta kamera – pasirodo, jie viską moka: sakyti ziu-ziu-ziu, žaisti su pirštukais, paglostyti ir pasūpuoti kūdikį.
Tėčiai moka viską, bet kas juos stabdo? Jeigu jie galvoja, kad juos kas nors pamatys tokius nevyriškus, tai bus baisu, nukris jų autoritetas kitų akyse.
Mūsų paternalistinė kultūra vis tik yra labai atskyrusi vyro ir moters vaidmenį. Esą vyras turi aprūpinti šeimos išgyvenimą, o moteris turi rūpintis šeimos gyvenimu jos viduje. Tai yra netiesa. Nes tėvo negali atstoti niekas.
Tiktai per tėvo ir mamos santykių stebėjimą vaikas mokosi, kaip reikia gyventi vyrui su moterimi. Tik per tėvo požiūrį į jį vaikas pradeda mokytis, kad yra ne tik mama su visa apgaubiančia meile, bet yra ir tėvas su reikalaujančia meile – tu turi atitikti kažkokius jo lūkesčius, kad būtum mylimas, ir tai yra išorinio gyvenimo realybė.
Taigi tėvui ir biologiškai, ir psichologiškai, ir socialiai įsitraukti į gyvenimą su vaiku yra labai daug galimybių. Tik vienas „bet“.
Koks tas „bet...“?
Kadangi vyrai iš esmės yra darytojai, jie ir iš vaiko tikisi, kad šis kažką darys. Uždavęs vaikui darbelių, tėtis laukia rezultato. Tai yra tėčių klaida, nes vaikai iki 6-7-8 metų rezultato dar negali duoti, jie dar neturi reikalingų įgūdžių, nuoseklumo, atkaklumo. Jie mokosi paprasčiausių funkcijų ir todėl girti juos reikia ne už rezultatą, o už bandymą.
Vyrams sunku pripažinti vaiko pastangas, kad šis kažką pabandė paimti, bet išmetė, jam nukrito, tada tėtis surinka „ką tu čia darai!“. Negalima taip. Užuot tą sakius tinka pagirti „kaip gerai, kad tu pabandei, pabandykime dar kartą, gal šį kartą išeis“.
Jeigu kritikuosite vaiką už tai, kad jis neparodė rezultato, jūs elementariai išmušite vaikui žemę iš po kojų, jis nežinos – ant ko jam tada atsistoti, nes jis dar nesugeba padaryti to, ko tėtis nori. O tėtis yra labai svarbus.
Kai dirbu su pacientais, ankstyvosios vaikystės skriaudos iškyla tuomet, kai nagrinėjame, kas nulemia žmogaus nepasitikėjimą savimi. Kodėl jis šiandien nemoka drąsiai pradėti naujų projektų ir jų užbaigti. Nes išlenda tas kritiškas tėčio balsas.
Jeigu mes norime, kad vaikai būtų laimingesni už mus, mes turime tapti laimingesniais už save pačius. Mūsų laimė duoda vaikams pojūtį, kad galima gyventi laimingai.
Sakote, kad tėtis yra išorinio pasaulio atstovas. Bet atrodo, kad čia ir yra problema, kad tėtis aprūpina šeimą, uždirba pinigų, nuvažiuoja į parduotuvę, bet yra mažai įsitraukęs į bendravimą?
Čia kalbame apie mamos pasitikėjimą tėčiu kaip mažo vaiko globėju. Moterys dažnai nepasitiki ir nepalieka kūdikio su tėvu.
Ta pati kelionė į parduotuvę, juk dabar vairuoja ir vyrai, ir moterys. Tad moteriai, kuri su kūdikiu praleidžia dieną naktį, nuvažiuoti į parduotuvę, o dar pakeliui su drauge kavos išgerti – puiki pertrauka nuo rutinos.
Bet tai reiškia, kad reikia palikti kūdikį tėvui ir reikia tuo tėvu pasitikėti. Pačiam tėvui tas pasitikėjimas duoda labai daug. Todėl mokėjimas keistis vaidmenimis – kartais aš, o kartais tu nuvažiuojame į parduotuvę – leidžia tėvui žymiai labiau įeiti į santykių tinklą, ne tik į darbų tinklą. Tada jis tikrai pamato, ką jis moka kaip tėvas ir kad tai visai nebaisu.
Aš ligi šiol prisimenu, kad mūsų dukrytes iš pradžių maudydavau aš, nes žmonai būdavo baisu, kad jos tokios mažos ir išslįs jai iš rankų, o man nebuvo baisu.
Kaip moterims labiau pasitikėti vyrais–tėčiais?
Pirmiausia reikia galvoti ne apie tai, kad žmona vyru nepasitiki, o kad ji apskritai nepasitiki. Reikia pradėti nuo savęs. Dėl vienos paprastos priežasties: nėra žmonių, kurie nemokėtų prižiūrėti savo mažylio.
Visi moka. Kitas klausimas – kiek jiems bus suteikta laisvės.
Dažnai net palikdamos kūdikį vyrui moterys prisako visą krūvą taisyklių – ką ir kaip daryti, ko nedaryti. Nesielkite šitaip su suaugusiu žmogumi – jis puikiai viską žino ir supranta. Niekas nemėgsta būti mokomas. Gal vyras kažką padarys ne taip, kaip aš daryčiau, gal jis kažką praleido ar užmiršo – ir kas? Ir nieko. Tikrai reikia duoti vyrui pasijausti tėvu. Tam, kad jis pasijaustų, jam reikia kažką daryti, jis turi veikti.
Jeigu vyras praleidžia daugiau laiko su kūdikiu, ar tai yra pagrindas įtraukiai tėvystei ir vėlesniame vaiko amžiuje?
Jeigu kūdikis mažas, tik laikas, kurį jam skiriu, rodo mano įsitraukimą į to vaiko augimą, brendimą. Būdamas su kūdikiu, aš jam duodu save. Mokėjimas būti yra ugdomas dalykas. Nes galima vežimėlį kaip daiktą vežioti šaligatviais, bet su kūdikiu nebūti. Aišku, kai jis miega, nėra ko ten kištis.
Bet aš matau ir daug gražių pavyzdžių, kaip tėveliai vieni važinėja su savo vaikeliais ir kalbasi, aiškina jiems apie pasaulį, ant rankų pasiima. Šiais laikais aš matau gerokai daugiau tėčių gatvėje po vieną su vaikais vežimėliuose. Tai mane džiugina.
Naujausias tyrimas, pristatytas kampanijoje „Būti tėčiu – didžiausia dovana“, rodo, kad nemažai vyrų tėvystę suvokia kaip grėsmę jų karjerai...
Mano žmona buvo lietuvių kalbos mokytoja ir kartą uždavė mokiniams parašyti rašinėlį tema „Kuo aš norėčiau būti“. Vienas vaikas parašė „aš norėčiau būti mobilusis telefonas“, nes būtent tada jis visąlaik bus tėčio rankose, tėtis užsiims juo ir žiūrės į jį.
Tai yra mūsų laikų tragedija. Iš tikrųjų daug vadinamųjų „karjeros tėčių“ namuose gyvena ne su žmonėmis, o toliau su savo darbu mobiliajame telefone.
24 paros valandos privalo būti suskirstytos į 3 lygias aštuoniukes: 8 val. darbui, 8 val. miegui, 8 val. mano asmeniniam gyvenimui, į kurį šeima, be abejonės, turi įeiti.
Šito nemokėjimas ir tų 8 valandų, skirtų asmeniniam gyvenimui, atidavimas darbui, yra didžiausia klaida, kurią galime padaryti.
Čia aš irgi ne iš piršto laužiu. Viena slaugytoja, dirbusi Australijoje, hospise, parašė knygą apie tai, ko labiausiai gailisi žmonės, prieš išeidami iš šito pasaulio. Pirmas dalykas, ko jie labiausiai gailisi, kad per daug savęs atidavė darbui, o per mažai – brangiems, artimiems žmonėms. Tad jeigu jūs norite šito nesigailėti prieš išeidami, tai gal jau šiandien pradėkite taisyti šitą klaidą.
Beje, karjeros nori ne tik vyrai, bet ir moterys. Aš turiu praktikoje nemažai moterų, kurios dėl karjeros savo namuose padarė kareivines – vaikai kaip seržanto suskirstyti, kiekvienas žino savo darbus, po kurių jie galės gauti savo laiko panaudojimo laisvę. Motina, parėjusi iš karjerą garantuojančio darbo, tik tikrina visus darbelius vieną po kito – tai jau nebe namai, tai – kareivinės. Paskui jos pačios, jeigu ateina iki manęs, supranta, ką yra padariusios.
Klausiate, ar vyrai slepiasi už karjeros? Nebūtinai. Jie įsivaizduoja, kad yra nekompetentingi duoti tai, ko mažam žmogučiui reikia. Bet jie bijo tai daryti tol, kol jiems neduota galimybė, o kai ta galimybė suteikiama, pasirodo – jie viską gali.
Vienas tėtis yra sakęs: jeigu visiškai įsitraukiu į buvimą su vaiku, aš negaliu būti nelaimingas. Ar tikrai įsitraukęs lygu laimingas?
Iš esmės – taip, nors laimės suvokimas yra labai individualus dalykas. Manau, kad vyrui turėti tokį betarpišką, šiltą santykį yra svarbu ir reikšminga. Nes tai primena mūsų pačių vaikystę. Galbūt ir mūsų pačių negautą meilę, globą ir šilumą. Ir dabar, kai aš kartu su savo vaiku šitai darau, ko galbūt pats neturėjau, tai iš dalies kompensuoja ir mano paties praradimus.
Mūsų kartai, tiems, kam 70-ies link, net iliuzijos tokios nebuvo, kad tėvai užsiiminėtų vaikais. Tėvai buvo visai kitur. Dabar yra šiek tiek kitaip, bet aš vis tiek manau, kad ir patiems tėčiams būti arčiau savo vaikų tikrai padeda jaustis laimingesniems
