Gyvenimas nėra tik juodas arba baltas, nustokite vadovautis tik šiomis kategorijomis. Baimės atsikratyti neįmanoma ir nereikia. O sąžiningumas be atjautos mažai ko vertas. Tai keletas pastebėjimų, kuriais sąmoningumo mokytojas Mark Van Burem dalijasi knygoje „Būk ne tobulas, o laimingas“ ir pateikia pratimų, kaip šiuos pastebėjimus paversti kasdienybės dalimi.
Knyga „Būk ne tobulas, o laimingas“ – vadovas tiems, kurie nepraktikuoja budizmo ar kitos religijos, neturi meditacijos įgūdžių, tačiau gyvenime vis tiek nori atrasti ramybę ir lengvumą. Autorius nenuobodžiai, išmintingai ir su švelniu humoru parodo, kad viską, ką suteikia gyvenimas, galima panaudoti užuojautai, išminčiai ir meilei gausinti. Siūlome susipažinti su knygos „Būk netobulas, o laimingas“ ištraukomis.
Dvi medalio pusės
Viena sena dzeno istorija pasakoja apie senyvą kinų valstietį, kurio arklys pabėgo per spragą tvoroje. Apie tai sužinoję kaimynai pareiškė jam užuojautą dėl netekties: juk jis dabar neturėsiąs pagalbininko sėjos metu. „Hm... Ką čia gali žinoti, kaip bus?“ – atsakė valstietis. Po poros dienų arklys grįžo kartu su dviem laukiniais arkliais. Tai išgirdę kaimynai sveikino su šitokia didele laime. Ir vėl valstietis atsakė: „Ką čia gali žinoti?“ Kitą dieną, išjodinėdamas laukinį arklį, valstiečio sūnus nukrito ir susilaužė koją. Kaimynai, sužinoję apie tai, gailėjosi valstiečio. Kaip visada, šis atsakė: „Ką čia gali žinoti?“ Dar tą pačią dieną į kaimą atjojo karaliaus kariai ir paėmė į karą visų šeimų pirmagimius sūnus. Tik valstiečio sūnų paliko dėl sulaužytos kojos. Laimė? Nelaimė? Ką čia gali žinoti?
Ši trumpa istorija yra geras mąstymo „juoda–balta“ kategorijomis pavyzdys. Visa, kas atsitinka, gali būti gera arba bloga, teisinga arba klaidinga ir t. t. Galvojantis protas nuolat taip vertina mūsų patirtį ir klijuoja etiketes, tačiau mes neturime krištolinio rutulio, kuris parodytų, kaip viskas susiklostys. Turime išmokti visa, kas mums nutinka, priimti vienodai, nes niekas nežino, ar mūsų „blogiausios“ akimirkos nėra iš tikrųjų pačios geriausios ir atvirkščiai. Man tai primena kvėpavimą. Jis susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo – dviejų visiškai priešingų veiksmų, kurie kartu sudaro visumą. Jeigu pripažintum tik gražias ir malonias savo gyvenimo akimirkas, o į sunkias žiūrėtum su panieka ir stengtumeisi išmesti iš galvos ar jų išvengti, tai būtų tas pats, kas nuolat bandyti įkvėpti. Gerai, daryk sau, kad nori. Pažiūrėsim, kaip ilgai. Netrukus pamėlynuotum ir turėtum iškvėpti. Abu veiksmai – įkvėpimas ir iškvėpimas – nėra nei geri, nei blogi, nei teisingi, nei klaidingi. Tai yra dvi būtinos kvėpavimo sudedamosios dalys.
Lygiai taip pat „gerieji“ ir „blogieji“ tavo gyvenimo aspektai nėra priklausomi nuo tavo galvojančio proto, o yra tiesiog esminės viso gyvenimo dalys. Geriausia, blogiausia; teisinga, neteisinga; gera, bloga; skausmas, malonumas – visa tai yra dvi to paties medalio pusės. Viena negali egzistuoti be kito, ir tai galioja visoms priešybėms. Žinoma, kasdienybėje galima pabrėžti skirtumus dėl komunikacijos palengvinimo. Bet nevalia pamiršti, kad viena neegzistuoja be kito ir tiesa ar realybė nepasiduoda mūsų formuluotėms, nuosprendžiams, atskyrimams.
Sąmoningumas ir meditacija tave išmokys kiekvieną savo gyvenimo akimirką išvysti tokią, kokia ji yra, o ne kaip ją interpretuoja tavo galvojantis protas. Šis aiškumas padės tau vienodai priimti tiek gera, tiek bloga, pernelyg nesidžiaugti, kai viskas vyksta taip, kaip nori, ir nepulti į neviltį, kai nesiseka. Kai nuspręsi eiti per gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir skausmą vertinti ne mažiau nei malonumą, o praradimą – ne mažiau nei pergalę, galbūt jausiesi ne visada labai gerai. Deja, sunkumai yra kelionės dalis ir kuo greičiau su tuo susitaikysi, tuo geriau. Iš tikrųjų sunkiais laikais galima daugiausia išmokti ir subręsti.
Sunkumai ir malonumai yra tik dvi šio mūsų vienintelio gyvenimo pusės, tad pasitik jas abi plačiai išskėstomis rankomis. Ir nebūk toks kaip kinų valstiečio kaimynai, kurie, lyg įstrigę amerikietiškuosiuose kalneliuose, nardo iš gėrio aukštumų į blogio duobes. Mes niekada negalime pasakyti, kaip susiklostys tam tikri įvykiai. Todėl geriausia – atmerk akis ir išsiaiškink pats. Ką atneš ši diena? Ką čia gali žinoti, kaip bus?
Baimė
Kai bandai įsivaizduoti bebaimį žmogų, turbūt galvoji apie ką nors, kas nieko nebijo, – apie antžmogį, drąsiai pasitinkantį pavojus. Iš tikrųjų tapti bebaimiam nereiškia ignoruoti baimę ar jos niekada nejausti. Bebaimiai žmonės kartais jaučia netgi labai didelę baimę. Bet esminis skirtumas – jiems baimė taip gerai pažįstama, kad nedaro įtakos jų poelgiams. Priėmęs šioje knygoje pateikiamą požiūrį tu pradėsi sąžiningai vertinti save, savo poelgius ir reakcijas, suprasi, kaip veikia tavo protas ir kaip tau elgtis sudėtingose situacijose.
Baimė yra svarbiausias visų gyvų būtybių jausmas. Krabas atsiskyrėlis slepiasi savo kriauklėje, kai tik pajunta pavojų. Šiuo atžvilgiu tu niekuo nesiskiri nuo jo. Baimė yra neabejotinai svarbus išlikimo mechanizmas, ji padeda organizmui, kurį atpažįstame kaip „aš“, apsisaugoti ir išvengti žalos. Vertinant teigiamu aspektu, baimė yra pirmoji gynybinė reakcija į bet kurį pavojų. Jeigu mūsų protėviai niekada nebūtų bijoję, apie bet kokį subrazdėjimą miške būtų pagalvoję: „Ak, tai tik Fredas, jis ir vėl landžioja po krūmus.“ Šitoks bebaimiškumas būtų kaipmat visus pražudęs. Tik iš baimės jų protas brazdesį krūmuose susiejo su galimu pavojumi – galbūt dideliu alkanu tigru – ir įspėjo juos apie būtinybę saugotis. Šiuo atžvilgiu baimė yra svarbus žmogaus gyvenimo reiškinys. Bet ji sukelia ir daug problemų.
Jeigu mūsų santykis su baime yra nesveikas, jis gali lemti iracionalų elgesį ir net agresiją. Daugybės žiaurių, bauginančių žmogaus išpuolių prieš kitą žmogų priežastis yra baimė. Mes, deja, ne kartą įsitikinome, kad šis viską nustelbiantis jausmas sugeba skaldyti visuomenę, sukelti rasizmą, neapykantą, netgi paskatinti smurtą. Todėl ne tik svarbu, bet ir būtina iš arčiau pažinti baimę – kad ir kaip tai būtų sunku.
Ar tai ne paradoksas: atpažinti baimę ir išmokti su ja gyventi – kelias į bebaimį gyvenimą. Pradėjęs atidžiai save stebėti, gali susidurti su daugeliu bauginančių dalykų, kurie savo ruožtu gali sukelti slogutį, nervingumą ir kitus stiprius jausmus. Vien tai, kad baimė taip užtikrintai įsitaisiusi tavo smegenyse, nereiškia, kad negali pakilti aukščiau už savo instinktus ir pamatyti, kas yra už jų. Kitaip tariant, tu visada dėl ko nors jausi baimę. Bet net ir bauginančiose situacijose ji neturi tau trukdyti ar apriboti tavo sugebėjimo reaguoti.
Ar Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Rooseveltas nebuvo teisus, sakydamas, kad „vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, yra pati baimė“? Manau, kad jis šiuo sakiniu pataikė kaip pirštu į akį. Baimė yra tiesiog emocinė reakcija į tam tikrą situaciją. Ar bijai mirties? Ar bijai ką nors padaryti nepakankamai gerai? Ar bijai, kad daugiau niekas niekada tavęs nemylės ar nepripažins? Galbūt mes baiminamės dėl skirtingų dalykų, bet nemalonų jausmą, kurį jie sukelia, visi gerai pažįstame. Susidraugauti su „pačia baime“ reiškia eiti bebaimiškumo keliu.
Dirbti su baime galima pasitelkus puikų metodą, vadinamąjį RAIN – tai akronimas, reiškiantis Recognize, Accept, Investigate, Nonidentify (atpažink, pripažink, išnagrinėk, nesitapatink). Šis metodas gali transformuoti sunkumus bei vidinius konfliktus ir padėti pažinti įvairias baimės formas. Jį galima tiesiogiai ir efektyviai panaudoti susiklosčius sunkiai situacijai.
Kaip ir daugelis kitų čia aptartų metodų, šis taip pat iš pradžių reikalauja tiesiog susikaupti. Nuolat būdamas budrus ir suvokdamas, kas vyksta tavo kūne ir prote, gali pastebėti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis kyla baimė. Kaip jau aptarėme skyriuje apie šenpą, darbas su baime bus tuo sėkmingesnis, kuo anksčiau ją pastebėsime – geriausia, kai ji dar tik maža kibirkštėlė.
Pirmoji RAIN metodo pakopa yra atpažinti. Tai reiškia pastebėti, kaip kas nors, ką tu girdi, matai ar įsivaizduoji, tave priverčia įsitempti. Pamatęs, kad pradedi reaguoti įprastiniu, baimės diktuojamu būdu, gali šitą faktą pripažinti. Tai reiškia, kad tu, nesipriešindamas esamai situacijai, nenorėdamas, kad ji būtų kitokia, bandai tiesiogiai išgyventi esamą akimirką. Pripažinęs, kad bijai, gali žengti kitą žingsnį ir pasidomėti pačia situacija, ją išnagrinėti. Tai yra, užuot paprasčiausiai reagavęs, stabtelėk ir pajusk gryną baimės energiją. Kurioj kūno daly ją jauti? Kur ji „gyvena“? Smegenyse? Širdyje? Pilve? Pabandyk tiksliai nustatyti jos vietą. Tada giliai įkvėpk ir iškvėpk ir suteik baimei pakankamai erdvės, kad ji galėtų pasireikšti. Įsidėmėk, neturėtum jos nei užgniaužti, nei leisti jai valdyti tavo elgesį. Stebėk baimę su susidomėjimu, kad pamažu pradėtum keisti savo santykį su ja.
Pradėjęs pažinti baimę jos pasireiškimo akimirką, savaime žengi kitą žingsnį į paskutinę RAIN fazę: nesitapatinimą. Priimdamas baimę tokią, kokia ji yra, jos nesumenkindamas ir nebandydamas jos sulaikyti, tu liaujiesi su ja tapatinęsis. Kuo geriau ją ištyrei, tuo lengviau atpažinsi, kad ji yra tik reakcija, tik laikina energija, tekanti per tavo kūną. Šitai žinodamas galėsi leisti jai kilti ir vėl praeiti; tai suteiks tau vidinės laisvės nepriklausomai ir tinkamai reaguoti į situaciją, kuri tave iš pradžių sutrikdė.
Mokydamasis prisijaukinti baimę pamatysi, kokią svarbią vietą ji užima tavo gyvenime – bijoti kartais yra būtina ir sveika. Tam tikrose situacijose baimė yra nepaprastai svarbi ir jos negalima tiesiog atsikratyti arba sunaikinti. Jeigu RAIN metodas tau padės geriau suprasti „pačią baimę“, galėsi tinkamiau su ja elgtis.
Atsimink: kelyje į tikrąją laimę svarbu pažinti baimę, o ne jos atsikratyti.
Sąžiningumas ir atlaidumas
Pradėjęs medituoti suprasi, kokios emocijos, mintys ir scenarijai sudaro tavo esmę. Tai yra puiki galimybė išsiaiškinti, kas tave daro budrų bei atvirą ir kas verčia užsisklęsti, sukelia sąmyšį ir palieka nežinioj. Laikui bėgant ir augant sąmoningumui galėsi atpažinti tiek didingas, tiek mažiau pageidautinas savo paties savybes. Būtent budrumas ir sąmoningumas yra sąžiningumo ir atlaidumo pagrindas.
Vienas iš svarbiausių taikesnio gyvenimo aspektų yra žinojimas, kas tu esi iš tikrųjų, o ne tai, kas tu norėtum būti ar įsivaizduoji esąs. Tik pažinęs save galėsi susidraugauti su savimi. Tu gali tapti savo geriausiu draugu, geriausia drauge ir mėgautis savo draugija tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Augant tavo savivokai paaiškės, kad tavo emocijų pasaulyje liko nedaug netikėtumų – vis tie patys seni vidiniai draugai, kurie ateina ir išeina, – ir jeigu jų vis tiek pasitaiko, šiuos netikėtumus galima stebėti ir prasmingai analizuoti. Išsamiai ir sąžiningai pažinęs save, žinosi, kaip funkcionuoji ir kas tave išveda iš pusiausvyros. Taip pat žinosi, kas padeda atskleisti tavo gerąją, atjaučiančią pusę. Būti sąžiningam reiškia visiškai ir be išlygų atsiverti ir susidraugauti su viskuo, ką savyje atrandi, ir išdidžiai bei nuolankiai ištarti: „Tai esu aš.“
Deja, besąlygiškas sąžiningumas turi, kaip aš pastebėjau, vieną trūkumą – nemeilę sau ir iš jos kylančią savinieką. Paprastai viskas vyksta taip: pradedi medituoti ir visu aiškumu pamatai savo emocijas, poelgius, mintis ir t. t. Pastebi savo klaidas ir graužiesi dėl jų. Priekaištauji sau dėl to, kaip elgiesi su brangiais žmonėmis. Nekenti savo priklausomybių ir reakcijų. Nenori būti nusiminęs ar bijoti. Negali liautis krimtęsis dėl savo finansinės padėties. Negali pakęsti, kad tavo protas niekaip nenurimsta. Ar tau tai pažįstama? Nors turi daug kitų, teigiamų savybių, dėl kurių esi tas, kas esi, bet, atrodo, kreipi dėmesį tik į „blogąsias“.
Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas savo knygoje Who Ordered This Truckload of Dung? („Kas užsakė sunkvežimį mėšlo?“) pateikia istoriją, kuri vaizdžiai parodo mūsų polinkį pirmiausia matyti savo „blogąsias“ savybes. Jis pasakoja, kaip vienuolyne, kuriame tuomet gyveno, iš plytų mūrijo sieną. Po daugybės pastangų tobulai suguldyti plytą prie plytos galiausiai siena buvo užbaigta. Ajahnas Brahmas buvo patenkintas savo darbu. Plytos buvo tobulai išrikiuotos. Išskyrus dvi kraštines. Jos taip trikdė vienuolį, kad šis susitiko su vienuolyno abatu ir pasisiūlė nugriauti sieną bei pastatyti iš naujo. Gerasis abatas, žinoma, nesutiko. Nuo tada Ajahnas Brahmas kiekvieną kartą eidamas pro sieną matydavo tik tas dvi plytas išsišokėles. Kartą vienas vienuolyno lankytojas pagyrė jį už gražią sieną. Bet vienuolis negalėjo priimti komplimento, todėl iškart nukreipė šio dėmesį į kreivai gulinčias plytas ir pareiškė, kad siena visai negraži. Lankytojas pripažino, kad dvi plytos krinta į akis, bet išmintingai atkreipė dėmesį į kitas 998 plytas, kurios sudaro tobulą sieną. Tai iš pagrindų pakeitė Ajahno Brahmo požiūrį į savo statinį ir kartu į visą savo gyvenimą.
Ką ši istorija nori tau pasakyti? Pažvelk į save: kaip dažnai pastebi savyje tik tas „dvi blogas plytas“? Ar jos yra vienintelės tavo savybės, prie kurių nuolat grįžti? Kad ir kaip tai būtų keista, atrodo, kad susitelkti į savo trūkumus yra giliai įsišaknijęs daugelio žmonių įprotis. Todėl pats laikas aptarti atlaidumo sąvoką.
Sąžiningumas be atlaidumo, geranoriškumo yra kaip smūgis į veidą ir gali lemti destruktyvią laikyseną, kai tu kreipsi dėmesį tik į savo tariamai nepageidaujamas savybes. Atlaidumas yra sugebėjimas į viską, ką savyje matai, žvelgti su atjauta, neteisiant savęs. Tai galimybė susidraugauti su tomis savo savybėmis, kurių nori atsikratyti, tai galimybė suvokti žmogiškosios būties pažeidžiamumą.
Ir kaip tai įgyvendinti kasdienybėje? Lengva pasakyti „būk geras sau“, bet ką tai reiškia? Atlaidumas yra draugiškumo, atjautos ir atleidimo kupina laikysena, būtina tuomet, kai tyrinėji savo vidinį pasaulį. Tai yra atvira, nesmerkianti nuostata visos savo asmenybės – ir ne tik neigiamų jos bruožų – atžvilgiu. Tarkim, esi nepatenkintas tuo, kaip atrodai. Draugas pagiria tavo išvaizdą ir jo žodžiai skamba įtikinamai, bet tavo pirmoji reakcija yra nepriimti jo komplimento. Nes visas tavo dėmesys sutelktas į „blogas plytas“, per kurias nieko kito nematai. Tad pergudrauk save ir pripažink visą likusią „sieną“. Žavėkis visa savo asmenybe, viskuo, koks tu esi, savo trūkumais ir savo tobulumu. Jeigu kiti pastebi tavo grožį ir gerumą, tai kodėl tu negali būti geras, atlaidus sau ir daryti to paties?
