Neretai psichologų klausiama, ar galima patobulinti bendravimą, ir jei taip, prašoma išmokyti įvairių bendravimo technikų – konfliktams spręsti, emocijoms suvaldyti, atsikratyti manipuliatorių ir taip toliau. Tačiau perskaityti patarimai savaime veikti nepradeda.

Kodėl neveikia psichologų patarimai

Naujų psichologinių technikų mokymąsi galima lyginti ir su bandymu išmokti važiuoti dviračiu: jei jo neturite ir nenorite turėti, tai ir nepirksite. Tas pats ir su psichologiniais patarimais: kol nėra motyvo ir noro keisti savo elgesį, patarimai yra beverčiai.

Antroji stadija – kai suprantate, koks geras daiktas yra dviratis! Jis gali duoti laisvę, galimybę kitaip pamatyti aplinką, galbūt įgyti ir naujų draugų. Tačiau kartu suprantate, kad ne viskas taip paprasta: pusiausvyra, pedalai, vairas, aplinkos ženklai – viską reikia stebėti, suderinti. Panašu ir su psichologų siūlomais algoritmais: noras keisti save gali būti didžiulis, bet, bandant pritaikyti realybėje, daug kas atrodo nenatūralu, dirbtina, nesiderina su jūsų įprastu elgesiu. O dar reikia stebėti ir reaguoti į kintančią bendravimo situaciją, į prieš jus esantį žmogų. Ir reaguoti ne taip, kaip esate įpratę, o psichologiškai teisingai, pagal naujas taisykles. Ypač tai sunku, kai situacija kelia stresą, – tada žmogus yra linkęs grįžti į lengviausią kelią, t. y. elgtis įprastai, kaip tai darė metų metus. Tad šioje stadijoje neretai ir pasiduodame...

Na, o trečioji stadija – kai skriejame dviračiu, džiaugiamės laisve ir nereikia galvoti apie vairą, pedalus ir savo kojas, nes beveik viskas automatizuota! Patikėkite, įmanomas toks lygmuo ir mokantis efektyvaus bendravimo. Bendravimo, kuris atneša pozityvių tarpasmeninių santykių pokyčių ir nereikalauja įtampos galvojant, ką ir – svarbiausia – kaip pasakyti.

Deja, jokia psichologinė technika neveikia savaime, tokios tiesiog nėra. Technika iš tikrųjų pradeda veikti tik tada, kai yra „suderinta“ su pačiu žmogumi. O tai reiškia aiškią motyvaciją ir rimtas pastangas.

Bendravimo tobulinimas

Be abejo, bendravimo efektyvumo didinimo taisyklių yra. Ne vienas jūsų skaitėte Deilo Karnegio patarimus – mokėk išklausyti iki galo, nepradėk kaltinti, mokėk pagirti ir pan. Antra vertus, turbūt pastebėjote ir tokį dalyką – taisykles perskaityti lengva, tačiau jos dažniausiai nepakeičia jūsų elgesio. Kodėl? Todėl, kad dauguma elgesio modelių, bendravimo šablonų yra tiesiog įaugę į mūsų sąmonę. Kartojame juos metų metus, tad negalime staiga pakeisti. Šie elgesio šablonai yra automatizuoti, neretai atsinešti iš vaikystės ir veikia tarsi savaime, mūsų sąmonei nelabai ir spėjus įsikišti. Ir ką tada sakome apie elgesio efektyvinimo taisykles ir technikas? „...Gyvenime viskas kitaip! Visi patarimai yra gryniausia teorija.“

Kitaip tariant, žmonėms sunku suprasti, kad pakeisti savo įsišaknijusį elgesį – beveik tas pats, kas išmokti naują užsienio kalbą. Puikiai suprantate, kad perskaitę, pvz., vengrų kalbos vadovėlį nepradėsite iškart kalbėti vengriškai. Tam reiks ilgų pratybų, praktikos, o svarbiausia – motyvacijos, apskritai nenumoti ranka sakant, kad užteks man ir anglų kalbos.

Panaši situacija yra ir mokantis naujų bendravimo efektyvinimo technikų. Sakau – panaši, o ne tokia pati. Jeigu pirmuoju atveju sąmoningai suprantame, kad reikia daug pastangų ir valios išmokti naują kalbą, tai pastaruoju atveju tik retas pripažįsta, kad nepakako valios vis kartoti ir kartoti rekomenduojamą naujo elgesio algoritmą. Kartoti gyvenimiškose situacijose tol, kol jis automatizuosis ir taps jūsų asmenybės dalimi, o ne primesta taisykle, kuri vargina ir kurią nuolat reikia prisiminti.

Shutterstock nuotr.

Praktiniai patarimai. Nuo ko pradėti

Ir visgi jeigu jūsų mąstymas nėra kategoriškas ir kartais pagalvojate, kad įtampos kupinose situacijose ir patys kažką galbūt darote bei sakote ne taip, kyla klausimas, nuo ko pradėti. Kaip pastebėti savo silpnąsias vietas? Kokie mūsų sakomi žodžiai neretai suveikia kaip benzinas, kai įpili jo į ugnį, – įplieskia ginčą?

Pirmas klausimas sau

Ar kalbėdami nevengiate įžeidžiamų apibendrinimų? Pvz., „tu niekada nieko laiku nepadarai!“, „tu visada vėluoji!“, „visi jūsų skyriuje tokie patys!“, „visur tu kišiesi!“, „niekam tu negabus!“, „tavim niekada negalima pasitikėti“ ir t. t. Logiškai mąstant, tokie tvirtinimai greičiausiai nėra tiesa, nes pagalvoję prisimintumėte, kad kai kada buvo ir laiku padaryta, ir nepavėluota, ir neįsikišta. Taip kalbėdami (o dar dažniau – rėkdami) ir pats įsiaudrinate, ir įaudrinate savo pašnekovą, o šis taip pat dažniausiai nepastebi, kad tvirtinimai neatitinka tiesos, ir ima atakuoti: „O tu pats koks esi? Visada visiems įsakinėji, niekad nieko pats nedarai!“ Taigi kalbėkite atidžiai: kas ir kada, kam ir kur. Tik tada tai bus panašu į įvykusio fakto aptarimą, o ne į apibendrintą kaltinimą, nuo kurio tik ginamasi.

Antras klausimas sau

Kai nuomonių gali būti įvairių, ar kalbėdami nevengiate kategoriškumo? Pvz., savaime suprantama, jūs/tu neteisus, akivaizdu, aš įsitikinęs, be abejonės, tai aišku, kad... ir pan. Jūsų kietas pareiškimas apie dalykus, į kuriuos gali būti įvairių požiūrių ir kurie kaip tik nėra akivaizdūs, netaps papildomu argumentu jūsų pašnekovui, priešingai – tik sukels norą ginčytis. Nes jūsų pašnekovas pajus nepagarbą jo nuomonei, ir tai nuteiks prieš jus. Taigi kietą kalbėjimo manierą keiskite nuosaikesne, t. y. nepretenduokite į Dievo vaidmenį teigdami: „Tai aišku, kad tu neteisus.“ Geriau parodykite pagarbą kitokiam požiūriui sakydami: „Man sunku su tavimi sutikti...“, „O man atrodo, kad....“, „Mano nuomone...“, „Aš manau, kad...“, „Man artimesnis kitas požiūris“ ir pan. Prisiminkime, kad žmogaus kategoriškas neretai slepia arba ribotumą, arba nepasitikėjimą savimi, arba tiesiog žemesnę kultūrą.

Trečias klausimas sau

Ar būna, kad juokaudami užgaunate kitą žmogų? Juokas yra puikus dalykas, tačiau ne toks ir nekaltas. Praktiškai mažai rizikuojame, jei juokaujame apie save („aš juokingas!“), juokaujame abstrakčiai („tai yra juokinga!“) arba – apie mus visus („mes esame juokingi!“). Tačiau humoras tampa pavojingas, kai juo nusitaikoma į šalia esantį žmogų: „Tu juokingas!“ Dažniausiai juokiasi visi, išskyrus tą vieną. O tada jam trinktelėjama dar kartą: „Tu ką, juokų nesupranti?“ Išvada aiški – saugokite savo bendravimo partnerį, o jei jis norės, pats iš savęs pasišaipys.

Pabaigai lieka palinkėti ne piktintis nesklandžiu kitų bendravimu, o dažniau pažvelgti į save. Ir ne bandyti keisti kitus, o pradėti nuo savęs.