Mano 20-metis sūnėnas Lukas jaučiasi įsipainiojęs į rimtą meilės trikampį. Monika, jo biseksuali mergina, niekaip negali apsispręsti, su kuo likti – Luku ar savo mylima drauge. Vaikino nėmaž nešokiruoja, kad jo mergina biseksuali. Sako, kad tarp bendraamžių tokių yra maždaug trečdalis, ir išduotas nesijaučia – Monika, vos pradėjusi su Luku draugauti, prisipažino turinti draugę. Šiuo metu mano sūnėną labiausiai jaudina jo paties seksualinė tapatybė. „Mylėdamasis su Monika kartais jaučiuosi, lyg mylėčiausi su vyru, – atvirai sako jis. – Jei mane traukia tokios vyriškos merginos, gal ir aš esu biseksualus?“ Visa tai Lukas dėsto taip ramiai, tarsi norėtų pasitarti, kurią batų porą jam geriau pirkti. Kai į pokalbį įsiterpęs mano vyras juokais mestelėja frazę apie seksą trise, Lukas pasipiktina. Po galais, jis juk kalba apie jausmus, o ne apie kažkokį pornografinį filmą!
Meilės esmė – dalytis
Į panašią dilemą yra įklimpęs ir Luko draugas. Tiesa, jo istorija labiau primena ne trikampį, o daugiakampį. Draugo mergina heteroseksuali, bet ji norėtų atvirų santykių – turėti vieną pagrindinį partnerį ir kitų papildomų. Mes tokius vadinome meilužiais, o ryšius su jais – neištikimybe. Dabar tai vadinama poliamorija, arba atvirais santykiais. Nuo neištikimybės šie santykiai skiriasi iš esmės. Meilužis paprastai būna slaptas, ir ryšių su juo demaskavimas dažniausiai baigiasi skyrybomis. Poliamorinis partneris veikiau yra dar vienas šeimos narys nei ją griaunantis veiksnys. „Tegul daro, ką nori, kad tik aš nežinočiau“, – sako senosios kartos atstovai. Tokius pareiškimus išgirdusių dabartinių jaunuolių akys išsipučia iš nuostabos, o veide šmėkšteli pasišlykštėjimo grimasa. Slapukavimas jiems – pasibjaurėtinas iškrypimas, nes jie savo santykius grindžia atvirumu. Ir man toks požiūris labai patinka. Esu įsitikinusi, kad be atvirumo neįmanoma sukurti visaverčio ryšio. Deja, žinau ir tai, kad, prisipažinusi vyrui apie papildomą „šeimos narį“, neišvengčiau skyrybų. Kadangi man vienodai svarbi ir tiesa, ir mylimas vyras, neturiu kitos išeities, kaip tik būti jam ištikima. Ir tai tęsiasi jau visus 30 metų.
Kartais apima nerimas – negi tai viskas? Negi daugiau nebebus drugelių pilve, pirmojo bučinio saldybės ir progų pažinti kitą vyrą taip arti, kad net skaudėtų? Kadangi, kaip sakiau, esame atviri, žinau, kad panašių minčių šmėkšteli ir mano vyrui. Tad prie taurės vyno vis pasvaičiojame, kas būtų, jeigu būtų... Vyras svarsto apie svingerius, bet aš tą idėją atmetu. Pirmiausia todėl, kad tai yra grynas seksas, nieko daugiau. Be to, per daug dalykiška. Supratau tai po filmo „Lietuviški svingeriai“. Atvažiuoja pirmąsyk matoma pora, persimeti keliais žodžiais, apsikeiti partneriais, išsiskirstai į skirtingus kambarius... Ir ką – jau pradedi?! O jei jis tau nepatinka? Jei tu jam nepatinki? Jei tavo vyrui nepatinka jo žmona, o jai – tavo vyras? Net jei visi visiems ir patinka, kur preliudija, flirtas, pasimatymų romantika?
Ir apskritai svingerizmas jau dvelkia naftalinu. Poliamorija atrodo kur kas šiuolaikiškiau ir, sakyčiau, dvasingiau. Net ir būdama ištekėjusi, gali be sąžinės graužaties atsiduoti flirtui ir patirti įsimylėjimo svaigulį. O svarbiausia – niekas neverčia tavęs skausmingai rinktis vieno iš dviejų ar trijų mylimų žmonių, gali mylėti juos visus. Senųjų tradicijų puoselėtojai sako, kad toks nenoras prisirišti prie vieno partnerio rodo asmenybės nebrandumą, tačiau šiuolaikiškiau mąstantys psichologai mano priešingai. Pasak jų, atvirus santykius kaip tik gali puoselėti tik brandžios ir stiprios asmenybės. „Pamirštame, kad meilės esmė – dalytis, o ne savintis“, – sako santykių ekspertas Šarūnas Mažuolis. Ir aš jam pritariu. Jei mylimą žmogų vertini ne kaip savo nuosavybę, o kaip partnerį, kuriam trokšti visa ko geriausia, jo patiriama laimė bus ir tavo laimė. Ir ne taip svarbu, ar tas laimingas akimirkas jis išgyvena su tavimi, ar su kuo nors kitu. Juk dėl to, kad tavo partneris myli kitą, jo meilė tau nebūtinai tampa mažesnė. Gimus dar vienam vaikui, juk nepradedame mylėti kitų mažiau. Nes meilė – tai neišsenkantis indas. Kuo daugiau iš jo semi, tuo greičiau prisipildo, o kuo labiau taupai, tuo greičiau išsenka.
Atleiskit, esu monogamiškas
Atvirus santykius puoselėjantys žmonės sako, kad didžiausia problema – ne meilės, o laiko stoka. Jei šeštadienio vakarą su tavimi nori praleisti visi trys partneriai, turi neišvengiamai rinktis. Vis dėlto tai padaryti kur kas lengviau, nei išsirinkti vieną tinkamą visam gyvenimui. Mes keičiamės, keičiasi mūsų poreikiai, interesai. Jei partneriai auga skirtingomis kryptimis, neišvengiamai ateina minutė, kai supranta, kad jų nebesieja niekas, išskyrus bendrą buitį, bet lieka kartu, nes taip reikia. Kam ir kodėl, nežino niekas. Poliamoriją praktikuojantys žmonės sako, kad tradicinė santuoka net nėra pasirinkimas. Tai – modelis, kurį mes iš savo tėvų ir protėvių perimame nesusimąstydami, ar to iš tiesų norime. Tik nebūtinai tai, kas turėjo prasmę XIX a., turi ją ir XXI a. Nenuostabu, kad tokia santykių forma išgyvena gilią krizę. Net 44 proc. suaugusių Lietuvos žmonių niekada nebuvo susituokę, o pusė santuokų galiausiai baigiasi skyrybomis. Vadinasi, tai, ką mes vadiname tradicine šeima, jau seniai yra labiau išimtis nei taisyklė. Panaši situacija visame pasaulyje. Jei viskas vyks tokiu pagreičiu toliau, gali būti, kad po kokių 15 metų vadinamieji koučeriai ir psichologai žmones, ilgiau nei 5-erius metus užsibuvusius su tuo pačiu partneriu, ragins palikti komforto zoną, kaip dabar ragina palikti tobulėti nepadedantį darbą. O tokie kaip mes su vyru būsime kviečiami į gyvenimo būdo laidas ir susirūpinusiu veidu klausiami: „Jūs visą gyvenimą pragyvenot su vienu partneriu?! Sakykit, kaip jaučiatės?“
Tradicijų puoselėtojai meta paskutinį kozirį. „O kaip vaikai? – klausia jie. – Ar gali harmoninga asmenybė užaugti tokioje palaidoje baloje?“ O kodėl gi ne? Gyvenimas rodo, kad didelėse šeimynose kartu su tėvais, seneliais ir tetomis augantys vaikai dažniausiai būna laimingesni, jaučiasi saugesni ir geriau prisitaiko visuomenėje nei užaugę griežtai savo ribas saugančioje šeimoje. Kas labiausiai traumuoja vaikus? Nesaugumas, konfliktai ir smurtas. Įdomu, kur daugiau šių blogybių – tradicinėje, bet pavydo priepuolių ir kovos dėl valdžios išvargintoje šeimoje ar tokioje, kur visi – pradedant esamais, buvusiais sutuoktiniais ir baigiant jų antrosiomis pusėmis bei draugėmis (ar draugais) – randa savo vietą. Tokios šeimos vadinamos komuninėmis arba švediškomis. Taigi galim spėti, kad bent jau Švedijoje jos atrodo labai įprastos. O juk pagal vaikų gerovės rodiklius ši šalis yra viena pirmųjų pasaulyje. Kai prie vieno stalo sėdi ir vaiko patėvis, ir biologinis tėtis, nereikia skausmingai rinktis, su kuo švęsti šventes. Be to, kuo greičiau įprasime prie skirtingų sugyvenimo formų, tuo greičiau išnyks ir kitas netradicinėse šeimose gyvenančius vaikus traumuojantis veiksnys – visuomenės nuomonė. Ne už kalnų diena, kai dabartinė dauguma taps marginalais. „Nežinau, ką daryti, niekaip negaliu palikti savo partnerio, – prigulęs ant psichoterapeuto kušetės sakys mūsų provaikaitis. – Jau 15 metų esam kartu, o aš vis dar nesiryžtu pradėti ieškoti naujo...“ Psichoterapeutas supratingai linguos galva ir bandys ieškoti priežasčių vaikystėje. „Gal kartais jūsų tėvai buvo pernelyg monogamiški, pernelyg savininkiški ir prisirišę?“ – klaus užjausdamas. „O taip!.. Jaučiausi esantis balta varna, toks menkavertis! – braukdamas ašaras prisipažins pacientas. – Visi mano draugai turėjo po kelis tėčius ir mamas, o aš – kaip koks varguolis – tik vienus visą gyvenimą! Jau tada prisiekiau sau taip negyventi, bet tėvų šeimos modelis pasirodė esąs stipresnis už mane...“
Kartu, bet atskirai
Poliamorijai dvasiškai nepribrendusios asmenybės gali rinktis tarpinį variantą – monogamiškus santykius tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui, trejiems metams. Tai vadinama serijine monogamija, arba terminuota santuoka. Pasibaigus sutartam laikotarpiui, pora sutartį pratęsia arba ne. Tai suteikia saugumo dabarčiai ir kartu neleidžia užmigti ant laurų. Nes jei sukvailėsi, išstorėsi ar nepatobulėsi, gali būti, kad sutartis pratęsta nebus.
Su vyru, vogčia nužvelgę vienas kitą, nutarėme, kad su serijine monogamija mums geriau nerizikuoti. Čia panašiai kaip su darbo sutartimis. Kai tau 30 metų, nutraukti vieną ir pasirašyti kitą yra kur kas paprasčiau, nei kai tau – per 50. Personalo atrankų specialistai sako, kad po 50-ies metų išeiti iš darbo verta nebent tuo atveju, jei ketini pradėti kokią nors savarankišką veiklą. Tas pat ir su santykiais – jei esi pasiruošęs gyventi vienas, gali juos ir nutraukti. Ir kodėl gi nepagyventi? Laikai, kai į vienišius žvelgėme su užuojauta, jau praeityje. Šiuo metu jie yra dauguma, o ne mažuma. Anaiptol ne kiekviena mergina svajoja pasipuošti balta nuotakos suknele. Dauguma jų neteka ne todėl, kad niekas jų neima, o todėl, kad pačios taip nori. Lietuvoje atlikta 20–30-ies metų netekėjusių merginų apklausa parodė netikėtą tendenciją – susituokti norėjo tik 20 proc. jų. 44 proc. apklaustųjų tikino, kad joms patinka gyventi vienoms, o likusios apskritai nekvaršino dėl to galvos – kaip nutiks, taip bus gerai. „Ir ką tas spaudas pase? – klausia jos. – Užtikrins meilę iki gyvenimo pabaigos?“ Kalbos apie įsipareigojimų žavesį joms skamba keistokai. Juk vargu ar norėtųsi, kad partneris liktų su jumis tik iš pareigos…
Tiems, kurie tradicinės santuokos nutraukti nenori, bet nuo nuolatinio sutuoktinio šmėkščiojimo prieš akis kartais darosi bloga, irgi yra variantas. Tai – „pernakvojimo“ (angl. „stay over“) santykiai. Tokius dažniausiai renkasi jauni žmonės, kurie dar nėra linkę įsipareigoti, bet ir nenori kasdien bėgioti į pasimatymus. Šį būdą pasirinkusi pora kartu praleidžia 3 ar 4 naktis per savaitę, tačiau gyvena atskirai. Nekilnojamojo turto pardavėjai sako jau seniai pastebėję įdomią tendenciją – pakankamai uždirbančios jaunos poros dabar dažnai perka ne vieną bendrą, o du atskirus būstus, – šiais laikais išmokėti paskolą trunka ilgiau nei santuoka. „Pernakvojimo“ variantą gana mielai renkasi ir amžiaus vidurio krizę išgyvenančios poros. Jos tai vadina „santuoka su pertraukomis“. Penkiasdešimtmečiai neretai būna taip prasigyvenę, kad gali sau leisti įsigyti du būstus, o jų vaikai – jau pernelyg suaugę, kad dėl jų jaustumeisi įpareigotas kasdien vakarieniauti ir pusryčiauti prie bendro stalo. Su vyru viltingai susižvalgom, bet vienu metu abu šūktelim: „O prisimeni Valdą?..“ (O, varge, mes jau net kalbam choru. Na, kuo mes dar galim vienas kitą papildyti?..) Architektas Valdas – mūsų šeimos draugas. Su žmona Guoda jie kaip tik išbandė santuoką su pertraukomis. Ne specialiai – savaime išėjo. Iš pradžių jiedu gyveno senamiestyje, paskui persikėlė į užmiestį. Buto senamiestyje nutarė neparduoti. Guoda, gana žinoma fotografė, ten įrengė savo studiją. Užsibuvusi iki išnaktų, neretai likdavo ten nakvoti. Valdui tai netrukdė, jis tuo metu vienas karaliaudavo name. Į užmiestį Guoda grįždavo tik savaitgaliais, bet jiedu dažnai susitikdavo mieste, kartu eidavo papietauti ar pavakarieniauti. Kitaip tariant, grįžo į romantiškų pasimatymų periodą. Kartais Valdas po vakarienės užsukdavo pas Guodą taurės vyno, bet nakvoti likdavo retai – sakydavo, kad savo lovoje išsimiega geriau. Mums jie atrodė tokie laimingi ir įsimylėję, kad buvome bepradedą skaičiuoti savo santaupas – gal reikėtų ir mums investuoti į kokį nors butuką. Bet vieną vakarą Valdas nutarė padaryti žmonai staigmeną. Užsuko nepranešęs ir rado jos nepatogioje lovoje visai patogiai įsitaisiusį nuogą jaunuolį. Žinau, dabar tikitės skandalingo finalo, kuris sumaltų į miltus visas tas keistas santykių formas ir paskelbtų tradicinės santuokos triumfą. Jo nebus. Valdas iš pradžių pyktelėjo, bet paskui prisipažino, kad ir į jo užmiesčio namą kartais užsuka viešnių. Taip „pernakvojimo“ santykiai sklandžiai perėjo į poliamoriją, ir niekas nežino, kuria kryptimi pasuks vėliau.
Mes su vyru kol kas nutarėme laikytis tradicinės santuokos. Suskaičiavę visus pliusus ir minusus, supratome, kad jos pliusų vis dar yra daugiau. Be to, labai tikimės vieną dieną būti pakviesti į gyvenimo būdo laidą „Gyvos anomalijos“ ir bent prieš mirtį išgarsėti.
