Kalėdinė pasaka. Kaip Ji įsimylėjo Besmegenį

Vokietioje gyvenančios rašytojos Linos Ever dovana moteris.lt skaitytojoms žiemos švenčių proga.

           Vieną gražią žiemos dieną viena graži ir šiek tiek liūdna moteris, kuri labai norėjo ką nors mylėti, įsimylėjo Besmegenį.


Prasidėjo viskas kaip įprastai prasideda romantiškos istorijos. Ji turėjo didelę širdį, kurioje meilės prisigamindavo daugiau, nei ji galėjo panešti, bet per pastaruosius kelis metus ji taip ir nesutiko žmogaus, norinčio paimti bent dalį jos jausmų. Vienas norėjo tik jos kūno, kitam buvo smagu pasirodyti su ja viešumoje, o trečiam patikdavo, kai ji apmokėdavo sąskaitas. Bet jos širdies niekam nereikėjo.


           Ji supyko, uždarė dureles, prižadėjo daugiau niekada niekam jų neatidaryti, nes tada juk neįlįs skausmas, nežeis nedėkingumas, nereikės raudoti dėl sudužusių lūkesčių. Bet uždaryta širdis ėmė kaisti ir plėstis, ir ji suprato, kad įvyks sprogimas, kad išsiverš jausmų ugnikalnis, nuplikydamas ir ją, ir aplink stovinčius. Vienintelis būdas išsigelbėti – kuo greičiau įsimylėti. Skambant kalėdinėms dainoms tai padaryti juk dar lengviau.


           Tą dieną snigo nuo pat ryto, snigo vidurdieny, snigo vaikams grįžtant iš mokyklos, snigo užsidegus gatvės žibintams, lemputėms languose. Miestas palengva grimzdo į žiemos pasaką, kai nebelieka pustonių, kai viskas tik juoda arba balta, šilta arba šalta, kai visos nuodėmės užklotos ir pasaulis nuskęsta savotiškoje apgaulėje.


           Kitą rytą ji ėjo į darbą neskubėdama, grožėdamasi tuo nuskaidrėjusiu, steriliu pasauliu. Pasuko į parkelį, kur stovėjo jos mylimas suolelis, vasarą apgaubtas kaštono lapijos, o žiemą apšviestas liūdno palinkusio šimtamečio žibinto. Dažnai prieš darbą ji čia stabtelėdavo, o prisėdusi ant suolelio kartais sutraukdavo rytinę cigaretę. Dabar nustebusi stabtelėjo ir plačiai nusišypsojo: prie pat suolelio stovėjo didelis, tiesus, plačiapetis Besmegenis. Jis žvelgė į ją giliai viena šalia kitos įstatytomis akimis ir lengvai flirtuodamas šypsojosi iš mažų kaštonų sudėliota burna. Ji atsisėdo ir pradėjo pasakoti, kaip jai patinka tokie snieguoti rytai, kaip jie jai primena vaikystės nerūpestingumą, tėčio traukiamas rogutes, kaip ji prisimena sniego skonį, nors seniausiai jį iškeitė į brangius kokteilius. Besmegenis susidomėjęs klausė, neprieštaravo, nesakė, kad ji paika, kad viskas buvo ne taip. Jai net pasirodė, kad jis pritariamai linktelėjo. „Turiu eiti, nepyk, bet grįždama tikrai užsuksiu“, - pasakė ji atsisveikindama.


           Įdienojus išlindo saulutė, pradėjo lašėti nuo stogų, ledukai ant šaligatvių virto balomis, sniego kalneliai ant saulės sumažėjo, o kai kur ir visai susigėrė į žemę, o ji negalėjo sulaukti, kada vėl galės grįžti pas savo naują paslaptingą draugą.


           Kai įžengė į parką, jau buvo sutemę, bet suolelį puikiai apšvietė pakrypęs žibintas. Besmegenis stovėjo pakrypęs, šiek tiek nuleidęs galvą, bet vis dar šypsojosi ir susidomėjęs klausėsi, kaip praėjo jos diena. Ji patiesino jo galvą ir, nusiėmusi savo pačios iš žalių ir mėlynų siūlų megztą šaliką, meiliai užrišo jam ant kaklo. „Reikia saugoti gerklę, naktys dabar šaltos“, - pasakė ji jam, pataisydama šaliką. Jau buvo benueinanti, bet pajuto įsmeigtą besmegenio žvilgsnį. Jau senai į ją niekas taip nežiūrėjo. Ji sugrįžo ir pabučiavo jį atsisveikindama. Šaltis maloniai nutvilkė jos lūpas, sukeldamas visiškai naujus potyrius.


           Jai pasisekė, ji išbandys kažką naujo. Pagaliau ji turi, kas ją išklauso, kas jai dovanoja savo dėmesį ir šypseną. Ji vėl jaučiasi graži, patraukli, moteriška. Ji jį sušildys, nes meilės turi net per daug, o kai ja daliniesi, jos dar padaugėja. Pagaliau ji per šventes nebebus viena.


           Ryte Besmegenis stovėjo toje pačioje vietoje, kur ji jį paliko. Atrodė susirūpinęs, o gal tik sušalęs. Ji pataisė šaliką, ilgus jo galus užvyniojo dar kartą aplink kaklą, o ant trumpų rankelių užmovė senas, bet vis dar labai mėgiamas savo pirštines. Tada iš kuprinės ištraukė savo žalią beretę, uždėjo ją ant šono ir atsitraukusi pasigrožėjo. „Šiandien atsivesiu drauges, noriu, kad padarytum joms įspūdį“, - pasakė atsisveikindama. Besmegenis vėl šypsojosi ir, net prisimerkęs iš susidomėjimo, jos klausėsi.   


           Grįždama iš darbo ji atsivedė tris drauges – toks didelis noras buvo pasigirti pagaliau užmezgus santykius. Bet tai buvo klaida. Jos nuščiuvo, o paskui kad pradės kvatotis.


„Jis juk besmegenis, jis nesugeba mylėti, tu tik laiką veltui švaistai“, - sakė viena.

„Jis visoms šypsosi, visas išklauso ir jam visiškai vienodai tavo jausmai“, sakė kita.

„Ne, aš jį šildau, aš juo rūpinuosi ir jo jausmai man – ypatingi“, atsakė ji.

„Tu protinga moteris, kam tau nedėkingas besmegenis, kuris tau nieko negali duoti“, - sakė trečioji.

„Aš tiek turiu meilės, kad užteks mums abiems, - vėl atkirto ji. - Mes puikiai deram vienas prie kito – jis mane atšaldo, aš jį sušildau. Kodėl jūs manot, kad tokios poros negali gyventi ilgai ir laimingai? Tai jūs vargšės, jums svarbus vyro statusas, uždarbis, svarbu, kad žarstytų sąmojį, cituotų filosofus, išmanytų verslą. Kad būtų gražiai apsikirpęs ir stilingai apsirengęs. O jūs pabandykite mylėti tą, kuris nesako komplimentų ir nedemonstruoja žinojimo, pabandykite mylėti nematydamos, bet tik tikėdamos, kad jis turi didelę gerą širdį“.

„Brangioji, atsibusk, iš kur ta širdis pas Besmegenį?“ - paklausė viena.

„Jis kuo tikriausias beširdis“, - pratęsė kita. - Nes kitaip jis neapgaudinėtų tavęs ir neapsimetinėtų esantis kažkuo daugiau nei suspausto sniego krūva“, - pabaigė trečioji.

          

 Ji supyko ant draugių. Išsiskiriant net nepalinkėjo gražių švenčių. Jai užteks Besmegenio. Juk svarbiausia gyvenime yra meilė. Ji nematoma, bet ji uždega širdis, kaip elektra uždega šį žibintą. Jei tu ją duodi kažkam, tai juk niekur nedingsta, galvojo ji. Tai energija, kuri galbūt keičia būvį kaip vanduo, kuris kartais verda, o kartais sustingsta, bet neišnyksta be žymės, nepagirdžiusi kitų. Jos meilė leis Besmegeniui išgyventi ne tik iki švenčių.


           Kasdien ji su juo pasilabindavo ryte, o grįždama po darbo visada stabteldavo, išsipasakodavo, palinkėdavo ramios nakties ir pabučiuodavo atsisveikinant. Ji žinojo, vieną dieną stebuklas įvyks, Besmegenio širdis ims plakti.


           Vieną popietę buvo vėl šviežiai pasnigę, pasaulis vėl buvo švarus ir tyras, vaikų balsai skambėjo it varpeliai, tėčiai nešė eglutes, mamos kepė sausainius, o močiutės degė žvakeles languose. Visi puošė stalus, ruošė silkes, pakavo dovanėles. Kaip vis tik gera, kad ji šiemet per Kalėdas nebebus viena. Ji pasipuošė, prisipylė arbatos į termosą, pasiėmė sausainių. Užsidėjo kalėdų senio kepurėlę su varpeliu. Kitą paėmė Besmegeniui. Ir kai abu jaukiai įsitaisė, kai ji pripylė arbatos į du puodelius, pradėjo lyti. Besmegenio lūpų kampučiai nusileido, skruostai įdubo ir ji, nebegalėdama žiūrėti į nelaimingą jo veidą, parbėgo namo ir atsinešė skėtį.


           Ji taip mylėjo Besmegenį, kad būtų mielai susikeitusi su juo vietomis, bet viskas, ką ji galėjo - tai laikyti skėtį virš jo galvos, kad jis neištirptų, kad nesušlaptų jos megztas šalikas, kad neapsunktų jo galva ir neiškryptų nugara.


           Norit tikėkit, norit ne, bet meilė tikrai daro stebuklus. Ypač Kalėdų naktį. Palengva nustojo lyti ir viena po kitos danguje įsižiebė žvaigždės ir ji, sušalusi ir šlapia, bet be galo laiminga, galėjo eiti namo. Besmegenis buvo išgelbėtas. Ji buvo išgelbėta, mąstė prigludusi prie jo savo šlapia krūtine. Ji pajuto iš jo sklindančią šilumą ir net pasirodė, kad išgirdo jo širdies plakimą. O atsisveikindama vėl pamatė jo šypseną.


          „Mielasai, neturiu tau jokių dovanų, nes kam mums dovanos, jei turim vienas kitą. Palieku tau puodelį karštos arbatos, kad neperšaltum, - pasakė ji atsisveikindama. - Žinau, kad tu ne Besmegenis ir ne Beširdis. Žinau, kad tavo širdis kupina, nes gavai daug meilės iš manęs. Žinau, kad mes vienas kitam skirti ir esu dėkinga likimui, kad susitikom. Nes juk tikra meilė užlipa į aukščiausias viršukalnes, tikra meilė perplaukia vandenynus, tikra meilė sušildo Besmegenius“.


           Kitą rytą švietė saulė, tačiau ji negalėjo nustoti tirtėjusi. Atrodė, šaltis eina iš pat krūtinės, iš kažkur giliau, atrodė, kad keliais laipsniais atšalo net širdis. Užbėgusi draugė išvirė arbatos, atnešė vaistų, pripylė karšto vandens į vonią ir įtikino ją, kad Besmegenis gali kelias dienas ir be jos apsieiti.


           Tas kelias dienas buvo labai sunku, tačiau ji vargais negalais sušilo. Nesigailėjo nė minutės, kad atidavė skėtį, šilumą ir paskutinį lašą arbatos savo mylimajam.


          „Palydėk mane, turiu jį aplankyti, - paprašė ji draugės, tos, kuri mažiausiai ją smerkė ir juokėsi iš jos jausmų.

           Kai jos žengė takeliu, nerimas lakstė po pilvą. Pabudus po Kalėdų pasaulis dažnai būna nebe toks, kokį palikai. Ir tikrai, priėjus prie suolelio ji susiėmė už galvos – Besmegenis buvo dingęs, maža sniego krūvelė jau buvo papilkėjusi, o jos puodelis voliojosi nuspirtas po suoleliu.


„Tai aš kalta, kad jį palikau, tai aš kalta, kad jis sugriuvo“,raudojo ji.

„Mieloji, Besmegeniai taip greitai nemiršta, be to, oras laikėsi puikus. Aš manau, kad jis tiesiog nuo tavęs pabėgo“, - pasakė ji karčią tiesą į akis.


„Dabar jau tu išsigalvoji. Ir kaip jis galėjo pabėgti? - netikėjo ji. - gal jis trumpam kur nors nuėjo, gal pasislėpė po medžiu, gal nori, kad aš jo ieškočiau, kad jį išgelbėčiau, kad apkabinčiau“.


           Ji pažvelgė po medžiu, įlindo tarp krūmų, pažiūrėjo po lempa. O kai nuliūdus spūdino namo, draugė sugriebė už rankos ir parodė į suolelį už posūkio. Ant suolelio sėdėjo liūdna moteris, o šalia stovėjo Besmegenis, išdidžiai užsimetęs žaliai mėlynai dryžuotą šaliką ir madingai ant akies užsmaukęs beretę.


           Draugė sulaikė jos ranką saujoje ir neleido nubėgti pas jį. Vietoje to ji stipriau ją apkabino ir sušnabždėjo į ausį: „Juk sakiau tau, Besmegenis yra Besmegenis, jis nesutvertas meilei. Stenkis nesistengęs, šildyk nešildęs, jis niekuomet neišmoks mylėti, o tu iššvaistytos meilės nebesusigrąžinsi.“


„Iš kur tu taip gerai žinai?“

„Mieloji, tu ne pirma ir ne paskutinė, kuri įsimyli Besmegenį. Aš kartą vos pati netapau besmegene, nes vienas jų pasiūlė man tuoktis. Todėl pasidžiauk, kad tau taip nenutiko ir eime,“ - nusikvatojo draugė. O paskui kuo rimčiausiai tęsė: „Palauk, nutirps besmegeniai, sugrįš spalvos, pražys medžiai, pragys paukščiai ir sutiksi tą, kuris tave uždegs, o ne atvėsins, kuris mokės ne tik imti, bet ir duoti.“


           Ji pasisuko eiti, o paskui stabtelėjo ir paprašė draugės palaukti, kol sutvarkysianti dar vieną reikalą. Pasėmė saują sniego, sulipdė didelę gniūžtę ir iš visų jėgų paleido jį Besmegenio pusėn. O paskui nusisuko ir plačiai nusišypsojusi ištarė: „Dabar eime, noriu puodelio karšto vyno, turiu pagaliau sušilti“.

 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis