Vaikystėje kone visi vaikai jų tėvams atrodo genijai. „Tiems psichologams tikrai su galva negerai. Įsivaizduoji, jie nustatė, kad mano vaikai yra vidutinių gabumų?!“ – kartą piktinosi viena pažįstama. Juk ar galėtų paprastas vaikas taip greitai pastatyti bokštą iš kaladėlių, pasakyti tokią protingą mintį ar taip tobulai nupiešti saulę? Kad šie talentai neužgestų, vos pradėjusius vaikščioti mažylius rūpestingi tėvai veda į dramos būrelius, šokių pamokėles, anglų kalbos kursus ar visapusiško lavinimo mokyklas. Vėliau samdo korepetitorius ir moka už brangias studijas prestižiniame universitete, nes tiki, kad investicija į atžalas yra pati prasmingiausia. Kai kurie elgiasi priešingai. Jie tiki, kad auksas ir pelenuose žiba. Jei vaikas gabus, prasimuš savaime, o jei yra vidutinių gabumų, neverta jėga stumti jo į lyderio pozicijas. Šiems tėvams svarbiausia – psichologinis ir emocinis vaikų komfortas, o ne pasiekimai.
Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė socialinių mokslų daktarė Sigita Girdzijauskienė mano, kad laukti, kol talentas prasimuš pats, nėra gera taktika, nes be pastangų tai gali ir nenutikti. „Svarbu gabius vaikus laiku atpažinti ir padėti jiems tuos gebėjimus plėtoti, nes tai – mūsų visų turtas“, – teigia specialistė. Ji dalyvavo dvejus metus trukusiame Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro projekte gabiems vaikams atpažinti ir ugdyti. Šis 29-iose mokymo įstaigose pradėtas projektas rudenį bus tęsiamas 10-yje šalies mokyklų.
Albertas Einsteinas, garsiausias XX a. fizikas, sukūręs reliatyvumo teoriją
Turėjo Aspergerio sindromui (autizmo spektro sutrikimas) būdingų simptomų ir mokytojų buvo laikomas kvailiu.
Kaip atpažinti gabų vaiką?
Sąvokos „genialus“, „gabus“, „talentingas“ dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl jų tapatumo. Tarkim, tarp genijų nemažai tokių, kurių intelekto testo rezultatai žemi, tačiau savo srityje jie nepranokstami. Yra žmonių, kurie nesugeba sklandžiai kalbėti, bet kuo puikiausiai atmintinai sudeda ir daugina keliaženklius skaičius. Tokių istorijų galėtume rasti ne vieną, todėl specialistai siūlo atskirti genialumo, talento ir gabumo sąvokas. Genijai tikrai dažniausiai prasimuša patys. O talentingais linkstama vadinti tuos, kurie turi ypatingų meno, sporto ar muzikos gebėjimų. Šiuos, pasak Sigitos Girdzijauskienės, dažniausiai pavyksta nesunkiai pastebėti. Kiek kitokia situacija su intelektiniais – kalbiniais, matematiniais ir erdviniais – gebėjimais. Būtent jie ir turimi galvoje kalbant apie gabius vaikus. Šie gebėjimai taip pat yra įgimti, tačiau dažnai lieka nepastebėti. „Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad vis dėlto svarbiausią vaidmenį atskleidžiant vaiko gabumus vaidina socialinė aplinka, – sako S. Girdzijauskienė. – Bet koks laiku nepastebėtas ir tinkamai nelavinamas talentas gali nunykti. Į vaiką būtina investuoti.“
Iki šiol gabių vaikų atpažinimu ir ugdymu užsiimdavo tėvai, tačiau šiuo atveju susiduriama su daugybe problemų. Pirmiausia ne visi atpažįsta, kad jų atžala turi didelį mokymosi potencialą. Kiti nežino, kaip elgtis, ir ne visada gali skirti tokiam vaikui išskirtinį dėmesį – tarkim, gyvena kaimo vietovėje, neturi pakankamai lėšų ir laiko. Dabar, kai ši programa bus pradėta taikyti mokyklose, situacija turėtų pagerėti.
Ką daryti, jei manote, kad jūsų vaikas yra išskirtinių gabumų, bet kol kas nepateko į šią programą? S. Girdzijauskienė siūlo nesivadovauti internete pateikiamais testais. Įvertinti gabumus gali dauguma individualiai dirbančių psichologų, taip pat – pedagoginės psichologinės tarnybos. „Svarbiausia savęs paklausti, ką darysiu gavęs tokį rezultatą? Paskelbsiu apie tai feisbuke? Šokdinsiu mokytoją, kad skirtų mano vaikui išskirtinį dėmesį? Tai niekur neveda, – sako S. Girdzijauskienė. – Kas kita, jei esate pasiruošę investuoti į vaiko ugdymą savo laiką ir pinigus.“
Pablo Picasso, vienas žymiausių XX a. tapytojų, kubizmo srovės pradininkas
Baigdamas mokyklą sunkiai skaitė ir nesugebėjo atlikti elementarių aritmetikos veiksmų.
Kodėl užgęsta žvaigždės?
JAV mokslininkai George’as T. Bettsas ir Maureen Neihart išskyrė net 6 gabių vaikų tipus. Geriausiai sekasi vadinamiesiems sėkmės kūdikiams. Jie sudaro apie 90 proc. visų gabiųjų. Šiems vaikams gerai sekasi mokykloje, jie paprastai yra mėgstami mokytojų ir draugų, sėkmingai baigia studijas, daro karjerą, kitaip tariant, laiku pagauna bangą ir supasi ant jos keteros visą gyvenimą. Vienintelė problema – netaikant specialių ugdymo programų, jų potencialas lieka iki galo neišsemtas. Kiek blogiau sekasi kūrybiško tipo gabiems vaikams. Jie išsiskiria ne tik dideliais intelektiniais gebėjimais, bet ir sudėtingu charakteriu – nenoriai paklūsta autoritetams, dažnai ginčijasi, trikdo klasės rimtį, be to, prastokai sutaria su bendraamžiais, nes yra nepakantūs kvailumui, lėkštumui, gana kandūs, mėgsta taisyti kitus. Tokie neretai keliauja iš vienos mokymo įstaigos į kitą, o kartais mokslus baigia vakarinėje mokykloje ar nuotoliniu būdu. Daugumą šio tipo vaikų sužlugdo sistema, nes jie yra tiesiog nepatogūs. Sigita Girdzijauskienė tokius ryškiai sužibusius, bet nieko nepasiekusius vaikus vadina užgesusiomis žvaigždelėmis. „Dauguma jų užgesinami dar darželyje, – sako psichologė. – Gabūs mažyliai neretai būna labai aktyvūs, turi mažesnį miego poreikį, tačiau auklėtojos tingi skirti jiems papildomo dėmesio, tad, užuot leidusios ką nors konstruoti, prievarta guldo pogulio su visais. Toks pat niveliavimas vyksta ir mokyklose. Mano magistrančių atliktos aštuntokių apklausos parodė, kad net tada, kai mergaitės papildomus darbus norėdavo atlikti tyliai, nereikalaudamos dėmesio, mokytojai to daryti neleisdavo.“ Taip tarsi norima pabrėžti: „Neišsišok, būk kaip kiti.“ Originalus mąstymas gali pakišti koją net per valstybinius egzaminus. Dažna mokytoja gabiems savo mokiniams atvirai siūlo pamiršti vadovėlinių tiesų neatitinkančias kūrinių interpretacijas, nes vietoj laukto šimtuko gali apskritai neišlaikyti egzamino.
Užgesti tokios žvaigždelės gali ir dėl kitų priežasčių – tarkim, dėl tėvų skyrybų, patirtų traumų. Tiesa, S. Girdzijauskienė nesutinka, kad gabius vaikus užgesina ir bendraamžių patyčios. Esą moksliukai yra aplinkinių nemėgstami, todėl, bandydami prisitaikyti, tyčia slepia savo gabumus. „Manau, kad tai mitas, – sako psichologė. – Atlikdami mokyklose tyrimus nepastebėjome, kad gerai besimokantys gabūs mokiniai labiau rizikuotų tapti patyčių objektu. Veikiau priešingai – jie dažniau atsiduria tarp populiariausiųjų, neretai tampa klasės lyderiais. Tai natūralu, nes šie vaikai yra socialiai brandesni, kūrybiškesni, turi geresnius kalbinius gebėjimus, jiems lengviau sekasi įtikinti ir vesti paskui save kitus žmones. Jei gabus vaikas nemėgstamas, tai lemia kokios nors kitos jo savybės, bet tikrai ne tai, kad gerai mokosi.“
Bene liūdniausią gabiųjų dalį sudaro vaikai, kurių gabumai lieka apskritai nepastebėti. Atsiskleisti jiems neretai trukdo intravertiškumas, santūrumas, netinkama socialinė aplinka. Ši problema aktuali visame pasaulyje, dėl to ir kuriamos gabių vaikų atpažinimo programos. Siekiant juos atpažinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais – intelekto, standartizuotais žinių testais ir pažymiais, mokytojų bei bendraklasių vertinimais. Galiausiai atliekami specialūs testai. „Taip per kelis etapus atradome apie 17 proc. didelį mokymosi potencialą turinčių vaikų, – sako S. Girdzijauskienė. – Iš tiesų itin gabūs sudaro apie 5 proc. vaikų populiacijos, bet geriau pozityvi klaida nei negatyvi, t. y. geriau daugiau vaikų be reikalo palaikysime gabiais, nei nepastebėsime tų, kurie tokie yra.“
Kada pradėti lavinti?
Ryte – muzikos mokyklėlė, po pietų – anglų kalbos pamokėlės, vakare – baseinas… Ar tikrai to reikia trimečiam pypliui? Galbūt taip elgdamiesi trikdome natūralų vaiko vystymąsi, nes sako, kad geriausiai mažyliai lavėja žaisdami, o naujos jungtys tarp neuronų formuojasi nuobodžiaujant? „Manau, visur turi būti balansas, – sako psichologė. – Nuobodulys yra geras dalykas, bet jo neturi būti per daug. Vaikui iki 7-erių metų jau reikėtų išbandyti kai kurias veiklas. Kuo anksčiau atskleisime jo gabumus ir polinkius, tuo daugiau laiko galėsime jį lavinti.“ Svarbiausia, pasak
S. Girdzijauskienės, nieko nedaryti per prievartą. „Mokytis geriausia, kai yra geras emocinis fonas. Tada vaikas net iš paprastų dalykų gali daug pasiimti, – sako psichologė. – Aišku, nevertėtų pulti ir į kitą kraštutinumą – leisti atžalai kas savaitę blaškytis nuo vienos veiklos prie kitos. Ikimokyklinukas pasirinktą būrelį turėtų palankyti bent 3 mėnesius, o mokinukas – metus, kad suprastų, ar jam ta veikla patinka, ir išmoktų prisiimti atsakomybę už savo sprendimą.“
Taip pat reikėtų sąžiningai atsakyti į klausimą, ar tikrai ieškome to, kas tiktų atžalai, ar bandome realizuoti savo lūkesčius. „Tėvai dažnai sako norintys, kad jų vaikas būtų laimingas, bet kai paklausi, ar patiktų, jei jis, baigęs vos 10 klasių, gyventų kaime ir augintų serbentus, atsako, kad laimė yra visai kas kita. Tai – aukštasis išsilavinimas, vadovaujamos pareigos, puikus atlyginimas, – pastebi psichologė. – Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir tėvų savimeilė, noras pasipuikuoti prieš kitus. Jie įsivelia į žiurkių lenktynes, bet gaila, kad tais žiurkiukais tampa jų vaikai.“ Iš dalies todėl, kalbėdama apie gabių vaikų atpažinimą, Sigita Girdzijauskienė sąmoningai vengia žodžio „atranka“. Sako – kai kurie tėvai pernelyg jautriai reaguoja į tai, kad jų vaikai nepateko tarp gabiųjų, nes taip esą yra tarsi nurašomi. Tačiau, anot psichologės, dėl tokių programų laimi visi. „Tėvams visada sakau – jei mokytojas įgyja daugiau žinių, tai išeina į naudą visiems. Niekas nedraudžia pedagogui naudoti papildomos medžiagos, įgytų žinių ir dirbant pagal pagrindinę programą. Kita vertus, ir tėvai turėtų suprasti – jei jų vaikas yra vidutinių gabumų, o gaus neįveikiamas užduotis, tai jį ne lavins, bet žlugdys, – sako specialistė. – Tokia atranka ne diskriminuoja, o atkuria teisingumą. Mūsų bendrosios ugdymo programos puikiai pritaikytos vidutinių gabumų vaikams. Yra programos ir turintiesiems specialiųjų poreikių. Išeitų, kad būtent gabieji labiausiai nuskriausti, nes vieninteliai negauna jų galimybes ir poreikius atitinkančio lavinimo.“
Tam tikra gabių vaikų atranka Lietuvoje vyksta jau seniai. Tiesa, ji prasideda gana vėlai – mokiniui stojant į gimnaziją. Kai kurios jų turi teisę atsirinkti mokinius pagal žinias. Tik ar tai naudinga vaikams? Sigita Girdzijauskienė nemano, kad atskirti gabiuosius nuo kitų yra gerai. „Mes gyvename visuomenėje, kuri nėra sterili, tad turime mokėti rasti bendrą kalbą ir dirbti komandoje su įvairiais žmonėmis, – sako ji. – Be to, jokiais tyrimais neįrodyta, kad, atskyrus gabiuosius į atskiras klases, jų pasiekimai tampa akivaizdžiai geresni nei tų, kurie mokosi su visais. Tiesa, būtų gerai suteikti gabiesiems galimybę pabūti tarp panašių į save, nes įprastose klasėse tarp bendraamžių jie neretai jaučiasi vyresni, kitokie. Ne tik jų intelektas, bet ir socialinė branda paprastai būna spartesnė, jiems rūpi kitokios pramogos. Pabendrauti su panašiais į save padeda įvairūs fakultatyvai, būreliai, moksleivių akademijos, olimpiados, vasaros stovyklos ir pan.“
Thomas Edisonas, elektros lemputės, diktofono ir kitų daugiau kaip 1000 išradimų autorius
Mokykloje buvo vadinamas protiškai atsilikusiu, tad galiausiai mama pradėjo mokyti jį individualiai.
Kalikai ir gabūs tinginiai
Pabandykite sąžiningai atsakyti sau į klausimą, ko labiau norėtumėte – kad jūsų vaikas būtų stropus pirmūnas, valandų valandas besiruošiantis kontroliniams darbams, ar gabus tinginys, gebantis puikiai išlaikyti visus testus, nors jiems nė nesiruošė? Dauguma žmonių labiau simpatizuoja pastariesiems, o pirmuosius kiek niekinamai vadina kalikais ar moksliukais. „Man nepatinka tas stropių mokinių nuvertinimas, – atvirai sako Sigita Girdzijauskienė. – Negalima priešinti stropumo ir kūrybiškumo, nes dažnam būdingos abi šios savybės. Be to, nereikėtų nuvertinti tokių dalykų kaip gebėjimas nuosekliai siekti tikslo, pareigingumas, organizuotumas, sisteminis mąstymas, ilgalaikės žinios.“
Pastaraisiais dešimtmečiais populiarėja psichologo Raymondo Cattello sukurta fluidinio (lanksčiojo) ir kristalizuoto (kietojo) intelekto teorija. Pagal ją, fluidinis intelektas yra įgimtas, nepriklausantis nuo sukauptų žinių, o kristalizuotasis įgyjamas. Tai – patirties, išsilavinimo, kultūrinės aplinkos rezultatas. Įdomu tai, kad fluidinis intelektas maždaug nuo 25-erių metų palaipsniui mažėja, o kristalizuotasis didėja iki 71-erių ir ilgiau. „Pastebiu, kad dauguma studentų žavisi fluidiniu intelektu ir nuvertina kristalizuotąjį, bet kai paklausi, ką, būdami darbdaviai, jie mieliau priimtų į darbą – labai gabų, bet nenuspėjamą darbuotoją, kuris įsitraukia į veiklą, kai ateina įkvėpimas, ir meta iškart, vos tik apima nuobodulys, ar žmogų, kuris moka dirbti sistemingai, laikosi susitarimų, yra pareigingas ir visas užduotis, net ir nuobodžias, atlieka iki galo, absoliuti dauguma atsakė, kad geriau rinktųsi antrą variantą, – sako Sigita Girdzijauskienė. – Ne visi žmonės, išlaikę egzaminus 100-tukais, turi išskirtinių gabumų, bet jie moka siekti tikslo ir gyvenime gali pasiekti netgi daugiau nei gabieji. Kūrybiškumas apima kur kas daugiau nei galvoje staiga įsižiebusią lemputę. Tai – ne tik gebėjimas peržengti ribas ir divirgentinis mąstymas (kai įžvelgiama daug pasirinkimų), bet ir bendrosios bei specialiosios žinios, atsidavimas darbui, motyvacija, atkaklumas. Na, ir kas, kad gebėsi peržengti ribas, – jei nebūsi sukaupęs žinių, kas vienoje ar kitoje srityje jau pasiekta, ką mėginsi išrasti? Ratą?“
JAV psichologas Robertas Sternbergas mano, kad, norint gyvenime ko nors pasiekti, būtina išminties, intelekto ir kūrybiškumo sintezė. Amerikiečiai į būtiną gabaus vaiko savybių sąrašą yra įtraukę lyderio savybes. Europiečiai į tai žiūri santūriau. Jie mano, kad ir intravertiškas, vadovauti nelinkęs žmogus gali būti gabus ir daug pasiekti. Bet visi sutinka, kad be atkaklumo ir nuoseklaus darbo net ir genialiausiam žmogui gali būti sunku pasiekti didelius tikslus.
Gabūs vaikai dažniau nei kiti:
- negauna jų poreikius atitinkančio lavinimo;
- pasižymi didesniu nerimastingumu;
- yra jautresni;
- linkę į perfekcionizmą ir savikritiką,
- jaučiasi brandesni už savo bendraamžius, todėl ne visada randa su jais bendrą kalbą;
- sunkiau išsirenka profesiją, nes yra gabūs daug kam;
- nenoriai dirba nuobodžius darbus;
- mėgsta ieškoti teisybės ir taisyti kitus;
- nepakantūs kvailumui ir banalumui.
Gabus viskam
Vienas itin talentingą dukrą turintis inžinierius atvirai prisipažįsta susiduriantis su nuolatiniais iššūkiais. Mergaitė nuo mažų dienų puikiai mokėsi, mokyklą baigė šimtukais, yra daugkartinė muzikinių konkursų laureatė, olimpiadų laimėtoja, bet kai atėjo laikas rinktis studijas, ją apėmė panika. Iš pradžių nėrė į biofiziką, po metų nusprendė, kad netenkina studijų kokybė, ir pradėjo mąstyti apie klasikinę filologiją, o gal – studijas užsienyje arba savanorystę. „Neseniai dukra pasiskundė, kad „važiuoja stogas“, ir pati paprašė manęs nuvežti ją pas psichiatrą. Kai nuvežiau, leidosi su juo į tokią aštrią diskusiją apie veiksmingus ir atgyvenusius gydymo būdus, kad šis vos neišvijo iš kabineto, – skundėsi tėvas. – Jai viskas įdomu. Kartais man atrodo, kad jos smegenys nuo informacijos gausos perdegs arba sprogs.“
Sigita Girdzijauskienė sako, kad smegenų perdegimo rizika labai maža, nes jų pajėgumas begalinis. Tačiau tam tikra psichohigiena – pusiausvyra tarp darbo ir poilsio, fizinės ir protinės veiklos – būtina. Persitempimo priežastis dažniausiai yra ne žinių gausa, o perfekcionizmas, nemokėjimas atsipalaiduoti. Vaikui, įpratusiam gauti vien dešimtukus, devynetas gali sukelti ašarų lietų. Tokius vaikus reikia mokyti pralaimėti, įmesti į situacijas, kai pergalę lemia atsitiktinumas. O štai apriboti gabaus vaiko veiklų iki minimumo psichologė nesiūlo. Nors žmonės mėgsta kartoti, kad tas, kuris gabus viskam, iš tikrųjų nėra gabus niekam, pasak S. Girdzijauskienės, tai – netiesa. Vunderkindai paprastai būna vienodai talentingi daugelyje sričių. Tokie anksčiau buvo vadinami Renesanso žmonėmis, o ryškiausias jų pavyzdys – šiuo istoriniu laikotarpiu gyvenęs italų tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas ir filosofas Leonardo da Vinci. „Jei jau turi tą raudoną siūlą, gali ant jo suverti daug karoliukų, – sako S. Girdzijauskienė. – Gabiems vaikams būdingas multipotencialumas. Nereikia jų riboti ir stabdyti. Kuo daugiau skirtingų veiklos sričių jis išbandys, tuo geresnius pamatus susidės ateičiai.“ Pasak psichologės, šie vaikai neretai renkasi specialybes, dėl kurių kiti trauko pečiais, bet nereikėtų jų atkalbinėti. Gabieji žiūri globaliau, nesiorientuoja į vietinius poreikius, tad jų pasiekimai dažniausiai pranoksta šalies ribas. Tokiems smalsu plaukti prieš srovę, jie žino daugiau nei kiti, geba ne tik įvertinti esamą situaciją, bet ir prognozuoti ateitį. Tiesa, lazda turi du galus. Toks multipotencialumas sukelia riziką išsibarstyti. „Esu girdėjusi istoriją apie žmogų, kuris, turėdamas išskirtinai aukštą IQ visose srityse (tokį turi tik 0,1 proc. žmonių), dirba nekvalifikuotą darbą, – pasakoja S. Girdzijauskienė. – Mokykloje jis mokėsi labai prastai, studijų nebaigė, nes buvo neįdomu, tačiau įsidarbindavo labai lengvai, kaskart pradėdavo kilti karjeros laiptais, bet ir tai jam greitai pabosdavo, todėl darbus nuolat keitė. Ilgainiui buvo pradėtas vertinti kaip nepatikimas, gaudavo vis žemesnes pareigas, pradėjo vartoti alkoholį ir galiausiai nusmuko socialiniais laipteliais iki visiškų žemumų.“
Kad taip nenutiktų, psichologė siūlo susitarti su vaiku, kuri jo veikla bus pagrindinė, o kurios – papildomos. Vėliau šios galės tapti pagrindinėmis. Reikėtų, kad atžala įgytų bent jau vienos specialybės bakalaurą. Iškentėti tuos „nuobodžius“ 4-erius metus padeda įvairios studentų mainų programos, nes būtinybė susipažinti su kita kultūra, kalba, prisitaikyti gyventi kitokiomis sąlygomis patenkina smalsumą, naujų žinių ir iššūkių poreikį.
Sigitos Girdzijauskienės patarimai, kaip atpažinti gabų vaiką
Gali būti, kad jūsų vaikas yra gabus, jei:
- anksčiau nei kiti pradeda kalbėti, iš karto prabyla sklandžiais sakiniais;
- suvokia abstrakčias sąvokas, moka pastebėti priežasties ir pasekmės ryšius;
- geba sisteminti informaciją, pastebi loginius neatitikimus;
- turi gerą humoro jausmą, yra smalsus, užduoda nevaikiškus klausimus;
- anksti (4–5-erių metų) pradeda skaityti;
- geba greitai skaičiuoti, atmintinai sudeda dviženklius skaičius;
- greičiau nei kiti sudeda dėliones ar pastato bokštą iš kaladėlių;
- labai mėgsta protinių gebėjimų reikalaujančius žaidimus.
