Vakar Vilniaus universitete vykusioje atviroje diktorės, teatro ir kino aktorės, radijo laidų vedėjos, viešojo kalbėjimo trenerės Aldonos Vilutytės praktinėje paskaitoje gausiai susirinkusi publika prunkštė, garsiai mykė, dejavo, nemandagiai žiovavo ir zvimbė kaip bičių avilys. Tokius balso padargus lavinančius pratimus lektorė siūlo atlikti kasdien mašinoje, darbe ar net stovint eilėse. Tą daro ir ji pati.

„Balsas yra nuostabus mums duotas instrumentas, kalba – labai galingas įrankis, tik mes ne visada mokame juo naudotis. Norint valdyti auditoriją, visų pirma reikia mokėti valdyti save: savo kvėpavimą, savo balsą, kalbos turinį, savo kūną“, – sako A. Vilutytė.

Kvėpavimas – gražios kalbos pamatas

Kalbėjimas yra vienas iš pagrindinių komunikacijos elementų. Kuo labiau žinome, ką norime pasakyti, tuo aiškiau kalbame ir esame lengviau suprantami. Mūsų atidžiau klausysis, jei mūsų kalba bus pritaikyta auditorijai, su kuria mes bendraujame.

A. Vilutytės teigimu, norėdami, kad mus girdėtų ir suprastų įvairios auditorijos, privalome pagal situaciją adaptuoti perteikiamą informaciją, savo balso intonaciją, parinkti atitinkamus žodžius.

Auditoriją paprastai veikia ne tik kalbėjimo maniera, bet ir kalbėtojo balsas, jo kvėpavimas, žodžių arsenalas ir tartis.

„Nemalonu klausytis tam tikro registro, nemalonaus balso tembro, užspausto balso, kuris mus gali veikti erzinamai, blokuojamai. Tuomet negalime atsipalaiduoti ir visavertiškai priimti perteikiamos informacijos“, – sako viešojo kalbėjimo trenerė.

Ji įsitikinusi, kad šių laikų stresas, greitis, nerimas kelia dar vieną problemą, turinčią reikšmės mūsų oratoriniams įgūdžiams – mūsų kvėpavimą daro paviršinį, negilų. Pasak lektorės, kalbant neturėti oro labai sunku, tada nukenčia mūsų tartis, balso skambesys, sklandus minčių dėstymas. Todėl norint sėkmingai kalbėti ar tiesiog atpalaiduoti savo kūną reikia mokytis taisyklingai įkvėpti ir iškvėpti, lėtinti ir žeminti savo kvėpavimą, nes jis yra gražios kalbos pamatas.

„Jeigu mes gausime daugiau oro, giliau įkvėpsime, tai kalbėsime laisviau, mūsų balsas bus gyvesnis ir aiškesnis“, – tikina lektorė.

Žiovulys – tobulas pratimas

Viešo kalbėjimo mokanti aktorė sako, kad žaidimas yra geriausias būdas mokytis. Atliekant juokingus pratimus, kurie lavina mūsų raumenis, atsakingus už kalbėjimą, plaučius ir netgi dikciją, dažniausiai greitai ir kartu tariami tokie sunkūs garsai kaip „s-š“, „z-ž“. „Kalbėjimas yra fiziškai labai aktyvus procesas, todėl mes turime pajungti visą kūną, kad jis mums padėtų kalbėti“, – teigia A. Vilutytė.

Kaip kūno apšilimas yra svarbus prieš varžybas, taip ir kalbėjimo aparato apšilimas svarbus prieš ilgus kalbėjimus. Kaip sportininkai treniruoja kūną, taip daug viešai kalbantys žmonės turėtų elgtis ir su balsu.

Lektorė siūlo balsą mankštinti ypač lengvai, bet kur tinkančiais „tinginio“ pratimais – mykimu, nekultūringu, maurojančiu žiovuliu, vaitojimu, dejavimu, atsidusimu su garsu, prunkštimu, greitakalbėmis.

Anot jos, bet koks sudėtingų garsų junginys (pvz., „doleris už barelį“, „pakopa po pakopos“, „reindžerio revolveris“) greitai ir ilgai sakomas yra mankšta, skirta dikcijai lavinti. O žiovulys yra tobulas žandikaulio atpalaidavimo pratimas, grąžinantis mums žemą tembrą.

„Kalbėjimo specialistai sako, kad žemu tembru pasakyta informacija labiau pasiekia adresatą, žemo tembro, atpalaiduoto balso maloniau klausytis.“

Viešai kalbėti bijo visi

A. Vilutytės manymu, kuo mes įdomiau gyvename, kuo daugiau bendraujame, skaitome knygų, žiūrime filmų, tuo įdomiau kalbame ir lengviau formuluojame mintis. Kitas sėkmingo kalbėjimo veiksnys yra dėmesys klausytojui.

„Visą laiką turiu galvoti ne apie save kalbantį, bet apie žmogų, kuriam aš kalbu. Jis turi būti svarbesnis už mane. Aš esu tik informacijos perteikėjas, besidalijantis patirtimi. Dalijimosi aspektas perteikiant bet kokį turinį yra labai svarbus“, – įsitikinusi viešo kalbėjimo trenerė.

Kartais atrodo, kad žmonės, kurių darbas yra susijęs su kasdieniu viešu kalbėjimu, nesusiduria su baimės jausmu. Lektorė nuramina, kad viešo kalbėjimo baimė yra natūrali ir kad bijo visi, net ir aktoriai, kasdien lipantys į sceną.

Tačiau, jeigu rimtai pasiruošiame ir nusiteikiame kalbėti prieš auditoriją, tuomet turėtume labiau to norėti nei bijoti.

„Norėkite būti išgirsti, gerai pasiruoškite ir atiduokite viską“, – pataria A. Vilutytė.

Diktorė, teatro ir kino aktorė, radijo laidų vedėja, viešojo kalbėjimo trenerė Aldona Vilutytė apie viešąjį kalbėjimą pasakojo ir patirtimi su auditorija dalijosi Vilniaus universiteto ir advokatų kontoros „Glimstedt“ rengiamoje LEAD ciklo viešoje paskaitoje „Kaip kalbėti, kad tave išgirstų“.