Vos tik išvystame kalėdiškai pasipuošusias parduotuves, o jose prekių asortimentas pripildomas kalėdinėmis prekėmis, tarsi suprantame šiuos primenamuosius ženklus, – metas pradėti ruoštis Kalėdoms. Daliai žmonių artėjančios šventės asocijuojasi su metai iš metų pasikartojančiais dalykais: supirkti dovanas, papuošti eglutę, pasirūpinti maisto produktais, pagaminti patiekalus, sudalyvauti kalėdiniame įmonės vakarėlyje, aplankyti šeimos narius, gimines... Tačiau taip besiruošdami šitaip įsisukame į darbų sūkurį, kad nebespėjame pasimėgauti ir pasidžiaugti gražiomis akimirkomis ir pajusti šventinio laikotarpio palaimą. Kur dingo tikroji šv. Kalėdų prasmė?

Nesaikinga pirkimo manija

Šventiniu laikotarpiu prekybos centrai lūžta nuo žmonių, keliuose – automobilių spūstys. Žmonės taip sureikšmina Kalėdas, paverčia jas galvos skausmu ir pradeda patys eiti iš proto. Kol šventės ateina, besiruošiant joms žmonės pavargsta nuo to chaoso ir daugelis psichologų sako, kad dėl šios „kalėdinės psichozės“ kalti esame tik mes patys. Vis dažniau girdime tokius žmonių komentarus: „Nekenčiu tų švenčių“, „Reikia lėkti, skubėti“, „Visur grūstis, eilės...“. Kodėl šios šventės dažnam tampa tikru košmaru, kuris ardo gyvenimo ramybę?

Pastaruoju metu, nors ir kainos pakilusios, prieš keletą metų išryškėjusi vartotojiškumo manija neblėsta. Tiek dovanas, tiek maistą žmonės perka ne itin saikingai ir ypač prieš didžiąsias žiemos šventes žmonės net įpratę išlaidauti. Ne kartą girdėtas posakis: „imam, juk Kalėdos“, „perkam, negi gaila“.

Anksčiau žmonės pirkdavo tik tai, kas reikalinga ir tik tai, ko trūkdavo. Pastaruoju metu stebina žmonių minios parduotuvėse, pilni krepšiai maisto produktų – krauna į krepšius bet ką ir bet kaip. Iš šono pažiūrėjus atrodytų, kad žmonės arba labai alkani, arba labai godūs, nes dalis jų perka tiek maisto, kad norisi paklausti: „Kaip šitiek daug galima suvalgyti?“, „Kur dėsite šitiek maisto?“.

Iš tiesų, susidaro toks vaizdas, kad žmonės nebežino, kaip ir ką teisingai reikia daryti, švaisto ne tik pinigus, švaisto savo laiką ir energiją. Užduokite sau klausimą: „Ar tikrai taip reikia?“, „Ar tikrai to noriu?“ Dažnas turbūt atsakytų: „Taip darau, nes reikia, nes visi taip daro“.

Žmones veikia socialinis spaudimas, televizija, žėrinčios parduotuvių vitrinos, kurios vilioja, kviečia, siūlo. Nes tarsi visi švenčia, tad ir aš turiu švęsti. Kai kurie iš mūsų mano, kad kuo daugiau išleisime pinigų, pripirksime dovanų, tuo mūsų Kalėdos bus geresnės. Išties turėtume susimąstyti ir sugebėti atsirinkti, kas yra tikra ir dera su mūsų gerove, o kas tuščia ir tarnauja komercijai.

Dovanos – ar tikrai tik daiktai?

Dovanojimas šventiniu laikotarpiu yra gana sena tradicija, dar kilusi iš pagonių. Būdavo dalijamos arba slapčia paliekamos dovanos neturtingiesiems, nesitikint jokio atlygio ar padėkos. Etnologai pasakoja, kad anksčiau dovanos būdavo: skanūs valgiai, tėvų skiriamas dėmesys vaikams, tarpusavio bendravimas. Ir anksčiau dovanos būdavo dovanojamos tik vaikams, jos būdavo paprastos, kuklios. Dabar tapo mada dovanoti brangias dovanas ir dovanoti ne tik šeimos nariams, bet ir visai giminei.

Šiais laikais brangios dovanos vaikus atpratina džiaugtis pačios dovanos stebuklu, jie nebesupranta, kokia tikroji žiemos šventės vertė. Tokiu būdu tėvai atima iš vaikų džiugesį mėgautis „tikrais“ jausmais. Žinoma, nereikia visiškai atsisakyti dovanėlių, tačiau pirkime jas saikingai, kad nebūtų pertekliaus, kad viskas turėtų prasmę. Ar iškepame kalėdinių keksiukų tėvams, ar rašome kalėdinius linkėjimus draugams, – visi šie paprasti dalykai gali suteikti daug daugiau malonių emocijų tiek sau, tiek artimiesiems, ir turi gerokai gilesnę prasmę nei aklai nupirktas koks nors daiktas.

Kartais tiek dovanų pridovanojame, jog nebežinome, ką su jomis daryti, o bažnyčia juk moko nesusikoncentruoti į daiktus. Dažniausia dovanojimo palaima – ne finansinė, o dvasinė. Ne iš vieno teko girdėti: „Dovanų pirkimas – tikras vargas“. Juk iš tikrųjų nesvarbu, kokio dydžio ir kiek kainuoja mūsų dovana. Dovanodami mes parodome dėmesį, kad galvojame apie kitus. Dovana – tai laikas, kurį dovanojame savo artimiems žmonėms, ir susitikimas gali būti visai be dovanos, o laikas, skirtas šiltam pokalbiui, prisiminimams, nuoširdžiam bendravimui. Ir visa tai – nesupakuojama. Deja, šiandien esame labai įsipainioję ir susipainioję tarp materialių dalykų, daiktų. Ir visai pamiršę kieno gi gimtadienį švenčiame per šv. Kalėdas.

Tikroji kalėdinio laikotarpio prasmė

Kalėdinis laikotarpis ateina su užuomina, kad tai – Adventas (iš lotynų kalbos „adventas“ reiškia „atėjimas“). Krikščionybė aiškina, kad tai – susikaupimo laikotarpis, žmonių dvasinio apsivalymo, susitaikymo metas. Šis laikas, trunkantis beveik mėnesį, ko gero, yra ne šiaip sau. Šiuo laiku pasikeičia ne tik gamta, bet ir siela.

O šiandien Adventas – bėgimas, lėkimas. Šis mistinis laikas mums sako atsigręžti į artimą, atsiprašyti, gerinti santykius. Visa tai neįvertinama eurais. Deja, daugelis mūsų šiuo laikotarpiu gyvena prieššventine panika, sujauktu triukšmingu vidumi. Adventas mums primena, kad reikia stabtelėti, pabūti taikoje su savimi, išsivalyti per metus susikaupusias nešvarias mintis, triukšmą galvoje, surikiuoti mintis ateinantiems metams.

Tai laikas, skirtas teikti džiaugsmą kitiems, stebinti, atlikti gerus, taurius darbus, įvykdyti pažadus. Juk visi šie dalykai labiausiai džiugina ir padaro mus dvasiškai turtingesnius.

Šventinis persivalgymas

Mūsų protėviai primintų, kad Kūčių stalas neturėtų būti pernelyg gausus, kad maistą reikia vartoti išmintingai ir su saiku – nevalgyti daugiau nei telpa skrandyje. O šiandien kalbama, kad lietuviai tampa persivalgėlių tauta. Kažkodėl dabar žmonės valgo kur kas daugiau nei bet kada anksčiau, stebisi mitybos specialistai. Kai kuriems dideli maisto kiekiai dabar laikomi ne tik normaliais, bet netgi būtinais.

Gausiai patiekalais nukrautas šventinis stalas, daug kaloringo maisto, mažas fizinis aktyvumas – visa tai ne tik pratuština mūsų piniginę, bet kenkia ir mūsų sveikatai. Kai kurie žmonės Kūčioms ruošia vien 12 silkės, žuvies, mišrainių patiekalų, į šį skaičių neskaičiuodami duonos, riešutų, kisieliaus ar obuolių. Dvasininkai mums sako, kad nei Kūčios, nei Kalėdos nėra apsirijimo šventė ir šventinis stalas neturėtų lūžti nuo maisto, tad nebūkime godūs. Juk svarbiausia – ne patiekalų gausybė, o šilti ir atviri pokalbiai prie stalo ir mums svarbūs žmonės šalia.

Turbūt kiekvienas norime, kad tikrosios Kalėdinės šventės supratimas nebūtų išsigimęs. Kai Adventas beldžiasi į mūsų širdies duris, mums belieka jas atidaryti. Tai padaryti nėra paprasta, nes per skubėjimą labai lengvai pražiopsome tai, ką švenčiame. Ir tikrai pritars ne vienas, kad norisi išvengti besaikės dovanų pirkimo manijos, pernelyg gausiai nukrauto maisto stalo, persivalgymo, tačiau darome tas pačias klaidas kiekvienais metais.

Atrodo, kai kurie iš mūsų ir suvokia, ir pasižada, kad kitais metais tų pačių klaidų nebekartos, bet atėjęs prieššventinis maratonas vėl įsuka kaip karuselė ir iš inercijos elgiamės vėl taip pat, nieko nekeisdami. Kaip sakė vienas vyskupas: „Būkite ne praeiviai šv. Kalėdų šventėje, bet tikri dalyviai“. Sustokime, apmąstykime ir atsakykime patys sau: „Kokios šventės noriu šiemet?“