Tačiau nė vieno įvykio ar patirties nusprendžiau nevertinti, o greičiau pažvelgti į visa tai, kaip į Visatos pamokas, kuriomis šiandien dalinuosi ir su jumis.
Ryšys su savo šaknimis išlaisvina
Praėjusios savaitės pirmadienį pasitikau tėvų namuose. Buvimas su tėvais visada primena, su kuo ir kaip užaugau, grąžina į vaikystėje buvusią realybę – kai tėtis išeidavo į miestą porai valandų, nes tai jo geriausia terapija, o mama mano susikaupimą ties namų darbais ar kita veikla nutraukdavo dar vienu prisimintu savo nuotykiu. Kai augau, tai erzino, o dabar žavi ir primena, kad būtent dėl to aš esu tokia, kokia esu. Su kiekvienu grįžimu tėviškėn mokausi tai priimti ir suprantu, kad taip ir išlaisvėju bei užmezgu artimesni ryšį su savimi tokia, kokia esu.
Neapsimetinėk, kuo nesi, kad įtiktum kitam
Praėjusį trečiadienį ir ketvirtadienį teko vesti užsiėmimus vaikams. Juos stebėjo ir mokytojai, ir darbuotojai, kurie samdė. Kadangi apturėjau tiek daug stebėtojų, stengiausi pasirodyti kuo geriau. Viduje turėjau troškimą būti gerai įvertinta. Būtent tai lėmė, kad patapau labai reikli sau. O mano organizmas ypatingai jautrus reiklumui, iš karto priešinasi tam galvos ar skrandžio skausmams. Tad trečiadienį atlaikiusi visus skausmus, pasakiau sau – „būk savimi ir neapsimetinėk“.
Nutylėjimai mums kenkia taip pat, kaip ir savęs nuvertinimas
Aš esu nutylėjimų arba kaip gražiau (kad tik neskaudėtų) pasakyti tiesą meistrė. Jeigu kažką jaučiu, suprantu, žinau, tai dar gerai pagalvosiu, ar sakyti. Tikriausiai, jau supratote, kad mėgstu kartais pažaisti galios žaidimus. Nesąmoningai, visada atrodė, kad iš geros valios. Bet iš tiesų, tai tik kenkdavau sau. Taip kaip praėjusią savaitę kenkiau šalia esantiems nesakydama, ko iš tiesų noriu, ir galvodama, kad pati viskuo galiu pasirūpinti. Taip, galiu, bet taip ir daugiau laiko sugaišau ir daugiau energijos išeikvojau. Ir gal net kai ką iš savęs atėmiau?
Nustok analizuoti save ir kitus
Manau, kad viena didžiausių nutylėjimų priežastis – mano polinkis analizuoti kitus ir savo įtaką kitiems. Būtent analizuodami kitus mes užmezgame nematomą, neįprastą, kartais net keistą ryšį su kitais žmonėmis. Dažnai tas ryšys tampa priklausomu. Kartais net varginantis ar apsunkinantis, nes pradėjus analizuoti, imi rūpintis ir nejučia tampi atsakingas už kito žmogaus gyvenimą. O tada jau laikykis! Nes jau nebegali atskirti, kur tavo, o kur kito žmogaus gyvenimas. Pradedi sirgti ne tik savo, bet ir kitų ligomis, dirbti ne tik savo, bet ir kitų darbus ir tvarkyti ne tik savo, bet ir kitų reikalus. O viskas prasidėjo tik nuo noro paanalizuoti.
Leisk kitiems išmokti savas pamokas
Penktadienį, kad neįskiltų ar nelūžtų žvakė, aš ją nusprendžiau žvakidėje pastatyti kitu būdu. Tai matydama mano draugė pasisiūlė padėti ir pamokyti, kai gražiai įdėti žvakę. Jai dedant žvakė skilo tai, kaip aš to ir nenorėjau. Šis įvykis priminė, kaip aš ne kartą kitus mokiau, kaip tinkamiau pasielgti, o gaudavosi taip pat, kaip visada. Nes Visatoje galioja kitas dėsnis – tas pamokas, kurias turime išmokti, anksčiau ar vėliau išmoksime. Kitų pamokymai tik atitolina mus nuo jų.
Atiduok tai, kas ne tavo, ir pasilik, kas priklauso tau
Iš prigimties esu jautri ir empatiška. Užtat man nėra sunku pagailėti ar užjausti kitą, paguosti, kartais už kitą iš išspręsti problemas. Tačiau būtent gailėdama, užjausdama ir spręsdama problemas už kitus, aš pasiimdavau tai, kas nepriklauso man. Įdomiausia tai, kad net jautriai reaguodama į kito žodžius apie mane, aš pasiimdavau tai, kas nepriklauso man. Kol supratau, kad tai kenkia man. Tad nuo tos akimirkos mokausi sakyti: „Atiduodu tai, kas ne mano, ir pasilieku, kas priklauso man.“ Tik tam, kad nevarginčiau savo kūno ir sielos tuo, ko nereikia.
Tyloje užgimsta vidinė tiesa
Šeštadienį praleidau namuose ilgai besivartydama lovoje, skaitydama knygas ir žiūrėdama praleistas serialų serijas. Tomis akimirkomis mėgavausi, kad net seilė varvėjo. Būtent toje dienoje supratau, kas man svarbiausia, kaip man toliau mokytis rūpintis savimi ir kas labiausiai padeda išgirsti savąją vidinę išmintį. Nes noriu to ar ne, pripažinsiu, kiekvienas kito žmogaus komentaras (gyvas ar virtualus) paliečia, išmuša iš vėžių ir priverčia susimąstyti, ar teisingai galvoju ar gyvenu. Bet tylos diena visada sugrąžina į save ir pasako viena: „Neklausyk kito, klausyk savo širdies“. Tada apsivalau ir keliauju toliau širdies keliu.
To, kas tau skirta, nesuplanuosi
Pirmadienį susidėliojau visus planus savaitei. Rugsėjo pradžioje susidėliojau planus mėnesiui. O vasaros pradžioje buvau pasidariusi visus planus ir jai. Gal du trečdaliai ir buvo įgyvendinti tų planų? Galėčiau susierzinti. Bet kam? Būtent tas susiplanavimas ir planų neįgyvendinimas mane pamokė, kad tai, kas turi būti padaryta, bus padaryta. Kas nepadaryta, to ir nereikia. Už mus viskas suplanuota jau sekundžių tikslumu. Tad viską galime koreguoti tik priimamais savo sprendimais, o ne kurdami naujus savo planus. Veiksmas daro pokytį, o ne planas.
Vidinės švaros nebus be išorinės ir atvirkščiai
Įdomiausia tai, kad visas šias pamokas užsirašiau betvarkydama savo kabinetą. Viso to įrodymas, kad tvarkant sielos kerteles, svarbu nepamiršti ir dulkių savuose kampuose. Kai ir bežiūrint į voratinklius, atsiradusius palubėse, svarbus tokius pat voratinklius nubraukti nuo apleistų palėpių, kurios slepiasi mūsų sieloje. Nes tik tvarkant tiek išorę, tiek vidų mes galime auginti ramybę ir užtikrintumą. Kitaip tai bus tik chaosas.
Ir tai tik kelios Visatos pamokos mano ir Tavo kasdienybėje. O kokias Visatos pamokas pastebi Tu?
