Štai vieną akimirką gali būti atsipalaidavęs, o po telefono skambučio jau gali svaidytis žaibais į kitą. Prieš kelias minutes dar juokeisi iš kito pasakojimų, o išgirdęs vieną, stipriai paliečiantį žodį, jauti kaip ašaros bėga skruostais.
Viršuje aprašiau tokias kraštutines istorijas, kurios sukelia įtampą mūsų kūne. Bet panaši įtampa kyla tuomet, kai ramiai gurkšnojant arbatą ryte pastebime, jog jau vėluojame. Ta pati įtampa kyla klausant malonios muzikos, kai stovi prie raudono šviesoforo signalo ir išgirsti, kaip kažkas tau už nugaros signalizuoja.
Įtampa kyla ir kai pargriūna vaikas... kai nusprendi laikytis naujo mitybos plano... kai kažkas neatvyksta į darbinį susitikimą... kai antroji pusė vėluoja grįžti iš darbo... kai artėja tavo gimtadienis... kai turi sumokėti visas sąskaitas... kai...
Galėčiau vardinti ir vardinti. Įdomiausiai, kad vieni vis tiek sugeba išlikti ramūs, o kiti po kiekvieno „kai...“ tampa vis irzlesni ir vis labiau zirziantys, kaip tos musės, kurios neleidžia miegoti, kai labiausiai norisi miego.
Kuo mes tapsime – ramybės kūrėjais ar zirziančiomis būtybėmis, priklauso nuo mūsų gebėjimo sureikšminti kilusius sunkumus. Arba, kitaip tariant, kiek mumyse yra lengvumo. Kiek mes gebame į viską pažvelgti su paprastumu, žaismingumu ir lengvumu?
Lengvumas – keistas žodis ir daug rečiau mūsų aptariamas nei sureikšminami įtampa, nerimas, kaltė ar gėda. Bet būtent jis yra geras įrankis siekiant kurti balansą ir harmoniją mūsų gyvenime. Užtat šiandien prisėdau ir surašiau šešis būdus, kurie padėtų kurti lengvumą savo kasdienybėje.
Kas, jei tai tik nuotykis?
Buvo, kad skundeisi, jog kasdienybė – nuobodi? Kad kasdien tas pats: darbas-namai-darbas? O dabar į kiekvieną „kai...“, kuris kelia įtampą, pažvelk kaip į nuotykį. Pagalvok, ką apie artėjantį gimtadienį, neapmokėtas sąskaitas, vėlavimą ar neįvykusį susitikimą pasakytų Hekulberis Finas ar Karlsonas. „Nieko tokio“, „bus smagu“, „puiki proga pasitaisyti“, „turėjau laiko sau“, „o kam nepasitaiko“ – kartais šios frazės turėtų atsirasti vietoj „kaltas“, „gėda“, „atsiprašau“, „kas dabar bus“. Nei pasakoje „Dangus griūva“, nei realybėje pasaulis nesugriuvo. Jis kasdien yra tik gražesnis, ypač jei jame atrandame nuotykius. Kokį nuotykį patyrei šiandien?
O jei tai būtų žaidimas?
Jei nuolat besikartojančioms konfliktinėms ar įtampą keliančioms situacijoms pabandytume pritaikyti mums žinomo žaidimo taisykles (ar sukurtume savo) – kas nutiktų? Kartą nuolat besiklausydama tų pačių draugės istorijų apie sudėtingus santykius su antrąja puse, uždaviau jai klausimą: o koks bus prizas, jei kažkuris iš jūsų laimės? Kokių taisyklių negalima pažeisti? Ką turės padaryti pralaimėjęs? Įdomiausia buvo tai, kad draugė ėmė atsakinėti į šiuos klausimus. Įtampa kilusi dėl konflikto nuslūgo, o mes dviese, toliau fantazuodamos apie žaidimą, smagiai pasijuokėme. Tai kokį žaidimą jūsų gyvenimas primena?
Kokia muzika nuramina/atpalaiduoja/suteikia jėgų?
Mano silpnybė – muzika ir savęs niekaip negalėčiau pavadinti melomane. Bet dievinu šokius ir puikiai žinau, kaip jie atpalaiduoja. Bet aš dažniau šoku, kai noriu nurimti, susikaupti, užsimotyvuoti. Tam irgi reikia muzikos. Užtat aš turiu keletą dainų, kurios yra mane sąraše, kai nenoriu pasiduoti įtampai, neramumui, bet noriu pajusti energijos antplūdį. Išduosiu tik tiek, kad jame yra latino muzika su Shakira, Enrique Iglesijus, Prince Royse ir nuolat besišypsančiu Carlos Vives. Kas Tavo muzikos grojaraštyje pakelia Tau nuotaiką?
Gal įmanoma apie šią „kai“ situaciją sukurti anekdotą?
Anekdotų aš nemėgstu ir žinau, kodėl – nes esu rimtuolė, kuri mėgsta sureikšminti jausmus ir išgyvenimus. Gerai, galiu jau sakyti, kad buvau, nes vesdama seminarus ir mokymus pastebėjau, kaip gera yra pasijuokti iš situacijų, kurios išmuša iš vėžių, apsunkina kasdienybę, parodo mūsų silpnybes. Įdomiausia, kad pasijuokus ir ta kasdienybė tampa vėl lengvesnė. Užtat ne kartą juokavau apie savo santykius su tėvais, savo jaudulį atsistojus prieš auditoriją (kurį, beje, dažnai išduoda nerangus ir į jokius choreografijos rėmus netelpantis šokis), siekį būti mokytoja ar pačius keisčiausius pasimatymus. Taip atsirasdavo kitoks ryšys tarp manęs ir pašnekovo. Rodos, toks tikras ir nesuvaidintas.
O dabar metas sunkiajai artilerijai – scenarijaus kūrimui!
Šis punktas yra skirtas visiems, kurie šiandien jau šimtąjį kartą galvoja „o jei...“. Esi linkęs tai daryti? Vadinasi, esi scenarijų su bloga pabaiga mėgėjas. Gal net dievini siaubo filmus? Aš jų nemėgstu. Ne, blogųjų scenarijų esu tiek prikūrusi, kad stebiuosi, kodėl iki šiol nesu tarp geriausių Holivudo režisierių. Ai, supratau! Nes Holivudas mėgsta scenarijus su gera pabaiga. Ir Tau nuo šiandien siūlau imti ir patreniruoti savo smegenis. Imk ir sukurk kuo daugiau gerųjų scenarijų kiekvienai Tavo gyvenime iškylančiai situacijai. Gal filmai taps realybe?
Kada paskutinį kartą dėvėjai rožinius akinius?
Man šimtą kartų sakė: „Nusiimk rožinius akinius“. Daug kartų bandė įkrėsti proto, nors niekada nesijaučiau, kad man jo trūko. Būtent tai, kad esu optimistė iki kaulų smegenų, mane gelbėjo ne kartą. Ir ne vienas draugas sakė, kad tik aš taip gebu sunkumuose įžvelgti prasmę, galimybes ir naudą. Gal tik aš? Bet kviečiu ir jus pabandyti. Bent kartą. Ir būtinai lauksiu žinučių su pasidalinimais, kaip sekėsi.
Štai ir įveikėme šešis žingsnius. Toliau bus tik lengviau. Nes kiekvieno iš šių žingsnių tikslas – pažadinti kūrėją savyje. Nes lengvumas – tai drąsa kurti gyvenimą su džiaugsmu ir meile. To ir linkiu Tau šiandien.
