Apie tai, kodėl ir kaip patys sugriauname savo santykius, kalbuosi su sertifikuotu žmogaus elgsenos ekspertu Romualdu Mačiuliu.
Siaučiant tikrai skyrybų epidemijai norisi išsiaiškinti, kodėl mes taip dažnai sužlugdome savo santykius?
Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje stengiasi patenkinti aukščiausias savo vertybes ir tas griovimo bei statymo procesas yra nuolatinis. Jeigu griaudami santykius jausimės gavę daugiau naudos nei žalos, taip ir elgsimės. Mes padarysime viską ir nepaisysime to, kad kitas prašys, maldaus, įtikinės, laikys, šantažuos, siūlys. Taigi eisime į tai, kas mums svarbiausia ir santykių griovimas taps to dalimi. Tuo pačiu mes ir kitam žmogui padėsime priartėti prie aukščiausių jo vertybių – sugriaudami santykį, labiau pastūmėsime ten, kur šiam būti ir reikia.
Ką derėtų permąstyti žmogui, kuriam tokie griovimo darbai persikelia vis į naujus santykius?
Norint sugriauti santykius, reikia padaryti atitinkamą veiksmų seką. Jeigu nuolatos ją kartojame, vadinasi, tokiu būdu gauname, ko mums reikia. Pavyzdžiui, jeigu santykiuose esame prisirišę prie palaikymo ar turime priklausomybę nuo švelnumo, mūsų organizmas pajaučia, kai nebegauname pakankamai agresijos. Taigi gyvenime ima trūkti pasipriešinimo. Tada imame ieškoti būdų tai agresijai, tai dramai į mūsų gyvenimą įnešti. Keliant bangas santykiuose, ypač griaunant juos epizodiškai, dalimis ir gauname tą reikalingą pasipriešinimą. Kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, jis reikalingas augimui ir ėjimui į priekį.
Vadinasi, atitinkamą partnerio elgesį išprovokuojame tik mes patys?
Kaip Kung Fu meistras žino tikslius judesius, galinčius nokautuoti priešininką, taip ir mes žinome tikslią veiksmų seką, kuri padės pasiekti, ko reikia. Jeigu mums trūksta dramos, gausime dramą. Jeigu trūksta pasipriešinimo, gausime norimą pasipriešinimą. Jeigu reikalinga būti apšauktam ar išbartam, taip ir nutiks. Tai skamba kontraversiškai, tačiau kuo labiau nuo kažko bėgame, tuo labiau tai susikuriame. Taip nuolat užlipame ant to paties grėblio. Kodėl? Nes nematome, kaip tie, iš pirmo žvilgsnio, skaudinantys dalykai mums padeda.
Pavyzdžiui, sutuoktinis grįžęs nuolat kelia balsą: rėkauja, kad maistas nepagamintas, kad namie vėl netvarka. Žodžiu, vis randa prie ko prikibti ir provokuoja konfliktą. Kaip tokiu atveju elgtis moteriai?
Visų pirma, tai, kad vyras ant jos rėkia, tėra žmonos interpretacija. Žmogus sako žodžius garsiai – faktas, bet kad garsiai ant jos rėkia – jau interpretacija. Tam vyrui tuo metu vyksta jo situacija, o moteris viską priima asmeniškai. Gal taip sutuoktinis bando sugrįžti į balansą: nori būti aprėktas, nusiraminti ir atsisėsti ramiai pavalgyti to, kas galbūt net nėra iki galo skanu.
Ar ne paprasčiau partneriams tiesiog susėsti ir ramiai pasikalbėti apie tai, kas kuriam nutiko ir ką galima dėl to padaryti?
Kaip ir visada, mes jau pasirinkome lengviausią būdą savo tikslui pasiekti. Jeigu tas būdas yra parėkti vienam bei nusiraminti kitam, pasirinkome geriausią variantą – net ir santykių griovimo sąskaita. Juk to reikia abiems partneriams, nes neįmanoma nieko griauti, kai to nori tik kuris vienas. Gali rėkti, kiek nori, bet tai niekur nenuves, jei kitas, paprasčiausiai, nereaguoja. Du trys kartais ir nustoja. Jeigu reakcija yra, vadinasi, kitam to irgi reikia. Kažkur slepiasi dažnai net nesąmoninga strategija: galbūt žmogų kažkas praeityje barė ir jis niekaip su tuo nesusitaikė, o ta barimo akimirka primena apie neišspręstas problemas. Tą sekundę iškyla gyvenimo skaudulys, tam tikra emocija ir tokiu būdu šiuos įvykius galime dar kartą išgyventi, su jais susitaikyti.
Ar yra koks būdas vis iškylančius skaudulius išgyvent taip, kad šie daugiau niekada nebepasikartotų?
Grįžti į konkrečius momentus ir pamatyti, kam tas neigiamas, mūsų vertinimu, partnerio elgesys buvo mums naudingas. Suprasti, kokį vaidmenį suvaidinome, kad sukurtume tą elgesį, ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kai priimame, kad čia nebuvo klaida, nebereikia to kartoti tokiu intensyvumu arba taip dažnai. Ko iš tiesų siekėme, kokias savo aukščiausias vertybes norėjome patenkinti? Galbūt mums reikia, kad kitas aprėktų, nes taip pasijuntame reikalingi? Galbūt tada duodame sau leidimą išeiti į kitą kambarį ir užsiimti, kuo iš tiesų norime? Galbūt labai trūksta poilsio ir aprėkti pagaliau sau leidžiame išvažiuoti pabūti kažkur gamtoje? Kadangi kitaip sau to neleidžiame, padarome viską, ką galime – išprovokuojame partnerio reakciją ir šis padaro taip, kad turėtume reikiamą pasiteisinimą. Kai suvokiame tokio savo elgesio priežastis, tampame laisvi iškart daryti, ką norisi.
Galbūt išsilaisvinti iš santykius ardančio elgesio pinklių trukdo ir stiprus kaltės jausmas?
Kiekvieną kartą, kai vertiname savo partnerio veiksmus kaip griaunančius santykį, viduje gerai žinome patys sukėlę tą reakciją. Iš vienos pusės, didžiuojamės ir jaučiamės geresni už jį, bet tą pačią sekundę jaučiame kaltę ir gėdą už išprovokuotą situaciją. Taip kaskart griauname savivertę, o tai trukdo kurti santykius.
Kokių dviejų dalykų reikia santykių kūrimui? Vertinti save ir vertinti kitą. Kai nematome iššaukę kito reakciją, nevertiname ir to žmogaus, nesuprantame, kad jis duoda reikalingą indėlį. Tuo pačiu išgyvename nesuprasdami esantys tokia pačia reikalinga kito žmogaus gyvenimo dalimi. Nevertinant savęs ir kito santykiai neįmanomi: ateina laikas, kai vieno ar abiejų partnerių savivertė pasiekia tokį tašką, kai sukurti santykių jau nebeįmanoma su niekuo. Jeigu tų pamokų neišmokome ir kitas žmogus vis dar atrodo blogas, naujuose santykiuose bandysime daryti tą patį. Tas ciklas, kaip pragaro ratas, gali kartotis iki begalybės, jeigu mirsime taip ir nesusipratę.
Ar dar yra vilties tokią ribinę būseną jau pasiekusiai porai? Juk atsiranda tiek įtampos, kad likti kartu, atrodo, nebeįmanoma.
Siūlau pradėti nuo savęs ir tada suprasti vienas kito elgesį. Kas jums abiems yra vertingiausia gyvenime? Kokios jūsų didžiausios vertybės? Grįžkite į konfliktinius momentus ir savęs paklauskite: „Kam man tai buvo reikalinga? Kokią slaptą strategiją turėjau? Kaip per partnerį bandžiau patenkinti savo aukščiausias vertybes? Kodėl tokiu būdu siekiau dėmesio?“ Galbūt man reikia pripažinimo? Galbūt noriu daryt karjerą ir man reikia konflikto, kad sau leisčiau važiuoti į darbą dešimtą nakties? Galbūt noriu kitų santykių ir man reikia barnio, kad galėčiau išvažiuoti pas kitą? Žmonės tiesiog bando gauti tai, kas jiems gyvenime svarbiausia. Supratus, kokios vertybės mus verčia vienaip ar kitaip elgtis, tampame laisvi rinktis, suprantame, kad niekas nieko niekam nepadarė. Tik tada galime padaryti racionalų pasirinkimą, kas mums geriau ir kaip tai lengviau gauti.
Ar skirtingas vertybes turinčiai porai įmanoma sukurti laimingą bendrą gyvenimą, ar visgi tokiems žmonėms geriau negaišti savo laiko?
Kiekvienu atveju poroje vertybės skirsis, nes visi žmonės yra unikalūs. Vertybės niekada nesutaps net ir tada, kai abu įvardija, kad jiems, pavyzdžiui, svarbu šeima, santykiai, vaikai, karjera, pripažinimas. Po tais žodžiais slypi visiškai skirtingi atsakymai: galbūt santykiai vienam yra seksas, o kitam – laikymasis už rankų, vienam vaikai yra kontaktinis dėmesys, sėdėjimas su jais ir žaidimas, o kitam – kareiviai, kuriuos reikia griežtai auklėti.
Jeigu norisi būti kartu, svarbu pamatyti, kad partnerio vertybės ne tik kenkia, bet ir padeda. Tada pradedi vertinti tą žmogų, jo indėlį į savo gyvenimą ir nustoji žeminti. Juk žeminant gerų santykių sukurti neįmanoma, tiesa? Kai pamatai, kad padedi patenkinti partnerio vertybes, pradedi save vertinti, nustoji save žeminti. Nebereikia aukštinti ir kito. Taip sustiprėja mūsų savivertė, taip galime sau leisti pagaliau būti savimi. Tada ir kitam galime leisti būti savimi. Kai tik nustojame norėti pakeisti partnerį, ir jis nebenori mūsų pakeisti. Taigi atsiranda du ir save, ir kitą vertinantys žmonės. Tik dvi tokios pilnavertės asmenybės gali sukurti santykius, kurie auga.
Romualdas Mačiulis, sertifikuotas žmogaus elgsenos ekspertas
