Yra žmonių, kurie negali gyventi be darbo, ir viskas. Kad per atostogas neištiktų staigi abstinencija, jie stengiasi ir jų metu neiškristi iš darbo ritmo. Tokių žmonių yra tikrai nemažai, antraip nebūtų tiek daug straipsnių apie tai, kaip suderinti atostogas ir darbą. Netgi atsirado šį reiškinį apibūdinantis specialus terminas „worcation“, sudarytas iš dviejų angliškų žodžių: „work“ („darbas“) ir „vacation“ („atostogos“). Lietuviškai galėtume tai vadinti darbostogomis. Tiesa, laiko planavimo ir asmeninio tobulėjimo ekspertė psichologė Milda Sabienė siūlo į šį reiškinį žiūrėti kritiškai. Nors, pagal vieną iš matematikos dėsnių, sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia, kalbant apie darbostogas, yra kiek kitaip. Pasak M. Sabienės, darinys „darbas+atostogos“ yra visai neblogas, o „atostogos+darbas“ – labai pavojingas. Kuo gi jie skiriasi?
Išjunkite viską!
„Pirmiausia reikėtų atsakyti sau, koks jūsų atostogų tikslas. Jei – pailsėti nuo darbo, tuomet reikėtų viską išjungti, – sako M. Sabienė. – Kodėl vis jaunesnius žmones ištinka infarktai, insultai, perdegimo sindromas, ima kamuoti įvairios lėtinės ligos? Nes nepajėgiame normaliai pailsėti. Konsultuoju daug žmonių: pradedant vadovais, baigiant laisvai samdomais darbuotojais, ir kuo toliau, tuo labiau netikiu, kad galima pailsėti neatsijungus nuo darbo. Bent kartą per metus būtina išeiti ilgų, bent poros savaičių atostogų, o vadovams praverstų ir 3 savaitės ar dar daugiau, nes fiziologiškai kūnas pradeda ilsėtis tik 10-tą dieną, o protui nuraminti dienų reikia dar daugiau.“
Nedidelei nuosavai projektavimo įmonei vadovaujantis architektas Julius su tuo nesutinka. „Aš kaip tik ramiau atostogauju, kai žinau, kad įmonės reikalai juda sklandžiai, – sako jis. – Mano darbuotojai žino – kai aš esu išvykęs, dėl smulkmenų manęs trukdyti negalima, bet jei reikalas skubus, visuomet esu pasiekiamas. Kartais sprendimą reikia priimti čia ir dabar, ir niekas be manęs negali to padaryti. Laiku neužgesintas gaisras gali pridaryti nemažai nuostolių. Eiliniams reikalams aptarti skiriu po valandą ryte ir vakare. Kol mano šeimos nariai ilsisi, pasitikrinu darbinį paštą, atsakau į skubius laiškus, atskambinu į praleistus skambučius. O tuomet ramiai kopiu su šeima į kalnus, žvalgausi po miestą, lankau muziejus.“
Vis dėlto M. Sabienė juokdamasi purto galvą. „Mes net patys neįsivaizduojame, kaip mūsų smegenis veikia toks sėdėjimas ant dviejų kėdžių vienu metu, – sako ji. – Tai nėra normalu. Ta valanda neretai išsitempia, įsiveli į susirašinėjimą, pradedi tikrinti telefoną kelis kartus per dieną ir net tuomet, kai to nedarai, neišvengiamai galvoji apie darbą. Tai tas pat, kas nuolat kaitinti save ant lėtos ugnies. Nedegi, bet visą laiką esi arti virimo temperatūros. Be to, darydami viena, negalime susitelkti į kita. Su vaikais atliktas tyrimas rodo – jei jie valgo ir tuo pat metu žaidžia telefonu, sotumo jausmas neatsiranda. Tas pat ir su darbu poilsio metu.“ Tai įrodo Teksaso universiteto mokslininkų atliktas tyrimas „HomeAway“. Pasirodo, 43 proc. žmonių, kurie atostogų metu dirbo bent vieną valandą, apie savo kelionę prisiminė ne viską. O ką jau kalbėti apie valandą kasdien... Pasak laiko planavimo specialistės, ypač pavojinga tikrinti paštą ar telefoną vakare. „Tuo metu vis tiek jau nieko negali išspręsti, tik visai nakčiai pasėji nerimą, neišsimiegi. Esu tai patyrusi savo kailiu, – sako ji. – Kai supratau, kas tuo metu vyksta mano organizmui, priėmiau sprendimą nedirbti atostogų metu.“
Nuo vieno šeimos nario negebėjimo atsijungti kenčia visi. Klausydamasi, kaip architektas Julius giriasi atradęs idealų atostogų ir darbo derinimo būdą, jo žmona neiškenčia. „Visa tai, ką jis kalba, yra niekai, – sako ji. – Tų neatidėliotinų reikalų jo įmonėje atsiranda taip dažnai, kad telefonas nepaliaudamas skamba ir muziejuje, ir paplūdimyje. Nutyla nebent tuomet, kai atsiduriame ne ryšio zonoje. Norėčiau klausytis jūros ošimo, bet girdžiu tik vyro nepaliaujamą kalbėjimą telefonu. Net jei Julius tyli, dažnai jaučiu, kad yra paskendęs savo mintyse. Ar galima sakyti, kad taip šeima leidžia laiką kartu, jei su mumis yra tik jo kūnas?“ M. Sabienė visiškai sutinka, kad tokias atostogas vargiai galima pavadinti bendromis. „Reikia pasakyti antrajai pusei, kaip jaučiatės dėl tokio jo elgesio ir kaip norėtumėte, kad būtų, – sako ji. – Išmintingas vyras reaguos į mylimos moters jausmus. Tai, o ne papildomi viršvalandžiai garantuoja vyrui sėkmę, nes praktika rodo – kai žmona laiminga, visi darbai vyrui einasi geriau.“
Milda prisipažįsta ir pati ne kartą susidūrusi su vyro negebėjimu ilsėtis. „Jis vis nerasdavo laiko atostogoms, – sako ji. – Kartais tekdavo imtis kone ultimatumų: „Mes su vaikais važiuojam, o tu – kaip nori.“ Tuomet jis rasdavo būdų, kaip išvažiuoti kartu su mumis. Atsiplėšti nuo darbų labai padeda aktyvios pramogos. Prisimenu, kai 10 dienų važiavome dviračiais po Angliją, vyras tiesiog neturėjo kada išsitraukti telefono. Vėliau man labai dėkojo už tai. Kai vieną kartą žmogus pamato, kad pasaulis be jo nesugriuvo, jis lengviau leidžiasi į tokį nuotykį ir kitą kartą. Taip išsiugdo įprotis atostogauti.“
Pradėti ilsėtis paprastai sunkiau sekasi ambicingiems žmonėms, tad jiems turėtų labai tikti iššūkio metodas – pažadėti sau ištverti tam tikrą laiką visiškai atsijungus nuo įmonės reikalų. Galiausiai toks vienkartinis eksperimentas gali tapti sveiku įpročiu. Įvykdyti iššūkį padeda pagalbinės priemonės – aktyvios pramogos, gyvenimas ten, kur nėra ryšio arba jis labai brangus, kita laiko juosta, namie paliktas nešiojamasis kompiuteris ir darbinio telefono SIM kortelė.
Be manęs neapsieis
Lengviausiai pereiti iš darbo į poilsio režimą sekasi etatiniams samdomiems darbuotojams. Pasak M. Sabienės, dauguma jų geba pamiršti darbą vos uždarę įmonės duris. O ko jaudintis? Atostoginiai išmokėti, neatidėlioti darbai perduoti kolegoms, o neskubūs gali tas 2 savaites palaukti. Sutrukdyti jiems ilsėtis gali nebent pernelyg kontroliuojantis bosas arba nesupratingi kolegos. M. Sabienė sako, kad gerai veikiančioje įmonėje turi būti netoleruojama, jei darbuotojas trukdomas per atostogas.
„Daugybė gamyklų Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje uždaromos visam rugpjūčio mėnesiui ir nieko nenutinka, – sako ji. – Deja, pas mus darbo kultūra visai kitokia. Skambinti žmogui vakarais, savaitgaliais ar per atostogas yra kone norma. Negana to, pykstama, jei jis neatsiliepia iškart. Turime kartu tą kultūrą keisti. Jei išeidamas atostogų pasakote visiems, kad būsite lengvai pasiekiamas, o į skambučius atsiliepiate greitai ir noriai, sukuriate precedentą – kolegos pradeda manyti, kad visada gali jus trukdyti poilsio metu. O štai žinodami, kad esate nepasiekiamas ar nenorite būti trukdomas, jie ieškos savų būdų, kaip išspręsti problemą. Gal tai užtruks ilgiau, bet tikrai suras.“
Pradėti atostogauti sunkiausiai sekasi vadovams. „Jie turėtų įsisąmoninti, kad noras nuolat laikyti ranką ant pulso dažniausiai kyla ne iš būtinybės, o iš perdėto noro viską kontroliuoti, – sako M. Sabienė. – Pasak japonų, geras vadovas yra tas, kuris išeidamas iš darbo ateinančiajam į jo vietą gali viską perduoti per 50 minučių. Jei įmonė be vadovo nustoja veikti, vadinasi, yra rimtų vadovavimo problemų.“
Taip pat kebliau planuoti atostogas sekasi savarankiškai dirbantiems žmonėms. Tokių vis daugėja, ir jie daro nemažą įtaką bendrai darbo kultūrai. Kai turi pats save išlaikyti, atrodo, kad kiekviena be darbo praleista diena dvelkia nuostoliu, o ką jau kalbėti apie kelias savaites! Atostogaudamas jauti kaltę, kad nedirbi. Taip pat – baimę, kad netyčia praleisi gerą užsakymą, kad per tą laiką tavo užsakovai pabėgs pas kitą, kad palaikys tave nepatikimu ir pan. Todėl norisi visą laiką būti prisijungus. „Iš tikrųjų tai, kas tavo, neprapuola, – įsitikinusi psichologė. – Jei esate užsakovui reikalingas, jis palauks porą savaičių. Jei nepalauks, gal nieko gero iš sandorio ir nebūtų buvę. Tas noras nuolat gyventi budėjimo režimu yra savęs apgaudinėjimas. Kai esi pervargęs, visus darbus dirbi dvigubai lėčiau, tampi irzlesnis, padidėja klaidų tikimybė. Visa tai kur kas labiau gali pakenkti jūsų santykiams su užsakovais nei poros savaičių pauzė. Beje, laisvai samdomiems kūrybinių profesijų atstovams pauzės itin būtinos, nes jos padeda išspręsti įsisenėjusias problemas, sukurti naujų idėjų, užmegzti naudingų ryšių.“
Darbostogų mėgėjai tikina, kad šis įprotis jiems padeda sumažinti poatostoginę depresiją. Esą kai dalį darbų nudirbi ilsėdamasis, mažesnė lavina neatsakytų laiškų ir nepatenkintų klientų tave pasitinka grįžusį. M. Sabienė šį argumentą atremia. „Atostogos neužgriūva netikėtai – kaip kad žiema kelininkus, – sako ji. – Jas, kaip ir visus darbus, planuojame iš anksto ir ruoštis joms turime pamažu. Antraip išvyksime atostogauti mirtinai nuvargę, pirmosiomis dienomis norėsime vien miegoti arba svaigintis, o grįžę pamiršime, kad ilsėjomės, nes prispaus darbų lavina.“ Iš anksto atlikite būtiniausius darbus, perspėkite klientus, susitarkite su kolegomis dėl pavadavimo. Grįžę irgi neskubėkite sulįsti į kompiuterį – pasidalykite įspūdžiais, sužinokite, kas nauja nutiko įmonėje, kolegų gyvenime. Taip pratęsite atostogų džiaugsmą. Tuomet išsidėliokite darbus pagal svarbą ir dirbkite įprastu tempu. Kad ir kaip kiti jus skubintų, neįmanoma padaryti daugiau nei įmanoma.
Dirbam ir pramogaujam
M. Sabienė terminu „worcation“ labiau būtų linkusi apibūdinti darbo ir atostogų derinį, kai šiek tiek paatostogauti sau leidžiame darbo metu. Viena iš dabar vis labiau populiarėjančių tendencijų – išvykti darbuotis su visa komanda kelioms dienos ar net visam mėnesiui į kokią nors egzotišką šalį ar bent jau į Lietuvos pajūrį. „Kartą su kolegomis dvi savaites dirbome Ispanijoje. Tai prisimenu kaip vieną nuostabiausių patirčių, – pasakoja komunikacijos specialistė Agnė. – Mums buvo išnuomota vila ant jūros kranto. Kiekvieną dieną pradėdavau maudynėmis. Papusryčiavę susirinkdavome į biuru tapusią terasą ir dirbdavome iki 16 val. Kam reikėjo daugiau nuošalumo, eidavo į savo kambarį. Paskui gamindavomės pietus, eidavome prie jūros arba naršydavome po apylinkes. Per tą laiką nuveikėme netgi daugiau, nei sėdėdami biure, tačiau visai nejautėme nuovargio – kai šalia ošia jūra, o tu sėdi hamake, vilki paplūdimio suknelę ir plaukus kedena vėjas, net nejauti, kad dirbtum. Svarbiausia, kad per tą laiką tapome draugai, ištirpo pareigybių, amžiaus, interesų skirtumai, ir tas artimumas neišnyko net grįžus į Lietuvą.“
M. Sabienė įsitikinusi, kad tokios bendros komandiruotės naudingos visapusiškai, investicijos į jas grįžta keleriopai. „Naujoje aplinkoje neretai gimsta tokių įdomių ir originalių idėjų, kokių dirbant įprastame biure gal net į galvą nešautų, – sako ji. – Tai ir komandą sucementuoja, nes niekas vos atidirbęs nebėga į savo namus ir būrelius. Kolegos tampa kaip šeima. Tai puiki galimybė geriau vienam kitą pažinti, išsikalbėti. Atsiranda bendrų pomėgių, nuotykių, bendra istorija. Tai irgi jungia.“ Aišku, ilgai leidžiant kartu padidėja ir konfliktų tikimybė, nes tos problemos, kurias galime nutylėti būdami kartu 8 valandas, lengviau išlenda į paviršių, kai praleidi kartu 24 valandas. „Ir tai yra labai gerai, – sako M. Sabienė. – Nereikia bijoti susipykti. Konfliktas kyla tuomet, kai kažkas peržengia jums priimtinas ribas. Jei tai nutylėsite, nusileisite, liks susierzinimas, nuoskauda, o kartu – ir tikimybė, kad situacija ir vėl pasikartos. Jei nubrėšite ribas, jos kitąsyk bus gerbiamos. Įveikus konfliktų stadiją, santykiai išsigrynina, tampa nuoširdesni, sveikesni.“
Tiesa, tokios darbostogos neturėtų užsitęsti pernelyg ilgai. M. Sabienė mano, kad maksimalus laikas yra maždaug mėnuo. Mat vėliau žmonės ima pavargti vieni nuo kitų, ilgisi namų, įprastų draugų ir artimųjų, prasideda trintis, tad reikėtų grįžti, kol malonių prisiminimų neužgožė ne tokie malonūs. Pamažu blanksta ir atostogų pojūtis. Mat šis reiškinys yra savotiška saviapgaulė. Na, ir kas, kad šalia ošia jūra, o vakarus leidi bare – jei darai tai su kolegomis, kalbų apie darbą niekaip nepavyks išvengti. Nors fiziškai pabėgi iš biuro, psichologiškai jame esi 24 valandas per parą.
Dar vienas populiarus būdas derinti darbą ir atostogas – galimybė prisidurti prie savaitgalių ar komandiruočių kelias pusiau laisvesnes dienas. Turbūt pastebėjote – penktadieniais spūstys, bent jau sostinės gatvėse, yra gerokai mažesnės nei šiokiadieniais. Tai reiškia, kad tądien tie, kurie gali sau tai leisti, dirba iš namų. Beje, darbui nuotoliniu būdu apibūdinti šis žodžių junginys visada mieliau vartojamas nei „dirbu namuose“. Mat namie gali dirbti ką tik nori – tvarkyti kambarius, ravėti daržus ar lyginti skalbinius, o jei dirbi iš namų, vadinasi, darbuojiesi įmonės labui, tik ne biure. Darbas iš namų kiek laisvesnis, suteikiantis galimybę pailsėti nuo spūsčių, kolegų, dalykinės aprangos ir viską reginčio viršininko žvilgsnio.
Pasak M. Sabienės, ypač populiaru su poilsiu derinti komandiruotes. Tarkim, įmonė išsiunčia jus į poros ar vienos dienos konferenciją kitoje šalyje, o jūs dar prisiduriate porą papildomų dienų. „Kiekvienam siūlyčiau pasinaudoti tokia atsivėrusia galimybe darbą suderinti su malonumais, – sako M. Sabienė. – Tai leidžia prasiblaškyti, pamatyti kitą šalį, praplėsti akiratį.“ Aišku, už papildomas dienas viešbutyje darbuotojas paprastai susimoka pats, tačiau jam nekainuoja skrydis, be to, sutaupoma laiko. Tik kaip įtikinti viršininką, kad dėl to nenukentės darbo našumas? Štai šiuo atveju ir praverčia tos taisyklės, kurias dalija darbo ir atostogų derinimo entuziastai. Jei jūs vis dėlto pirmuoju dėmeniu pasirinkote atostogas, šias taisykles palikite biure kartu su darbiniu kompiuteriu ir telefonu.
Mildos Sabienės
Patarimai, kaip derinti darbą ir atostogas
* Iš anksto praneškite kolegoms ir svarbiems klientams, kad būsite išvykęs ir ne visada galėsite iškart atsiliepti. Žinodami jūsų delsimo atsakyti priežastis jie nesijaus ignoruojami.
* Paprašykite, kad kolegos jūsų netrukdytų dėl reikalų, kurie gali palaukti, iki grįšite, ir susitarkite, kas galėtų perimti skubius, bet nedidelius jūsų darbus.
* Paskirkite konkrečias valandas, kai būsite prisijungęs ir pasiekiamas. Tomis valandomis susiraskite ramią nuošalią vietą ir susitelkite vien į darbą.
* Jei galite sau leisti tikrinti paštą vos vieną kartą per dieną, geriau darykite tai ryte. Vakare vis tiek jau bus per vėlu spręsti problemas, tad visą naktį be reikalo nerimausite apie jas mąstydami.
