Kodėl poros taip dažnai nesusikalba ir pasuka skirtingais keliais? Ką turėtume suprasti apie save ir partnerį, kad gyvenimas kartu taptų įkvepiančia kasdienybe? Su vienu žinomiausių transformacijų meistrų Lietuvoje Arnu Markevičiumi susėdome pakalbėti, kaip ir kodėl patys griauname savo santykius. Per ilgą karjerą šimtams žmonių teigiamus pokyčius įgyvendinti padėjęs lektorius kažkada pats išgyveno sunkią vos skyrybomis nesibaigusią šeimos dramą.
Ar konsultuojant galybę žmonių paaiškėjo, kur dažniausiai patys sau kenkiame santykiuose?
Aš negaliu būti kitų žmonių santykių ekspertu, nes kiekvienas save pažįsta geriausiai. Mano patirtis rodo, kad konfliktus dažnai lemia vyrų ir moterų skirtumai, o dar tiksliau – jų nesuvokimas. Daugeliu atvejų, vieni kitų nesupranta ir savo elgesiu iššaukia reakcijas, kurių labiausiai bijo. Aš gilinuosi, kodėl mes taip kvailai elgiamės ir kas tai lemia. Antropologai teigia, kad žmogus vystėsi 1,8 mln. metų. Urvinio vyro ir moters užduotys buvo skirtingos ir tik keliasdešimt tūkstančių metų esame, pavadinkime, civilizuoti. Tai yra be galo mažas laiko tarpas. Mūsų kūnai ir šiandien pritaikyti instinktams.
Ir kas įvyksta instinktams susidūrus su XXI amžiaus realybe?
Atsiranda daug problemų, nes vis dar esame jų vedami. Įvardinsiu tris pagrindinius instinktus: daugintis, apsaugoti ir aprūpinti. Tik saugumas urviniams vyrui ir moteriai buvo visiškai skirtingas. Net ir dabar moteris turėdama pinigų nesijaus saugi, jei neturės ryšio su aplinka. Tarkim, ji urve ir reikia išeiti. Būdama mažesnė ir silpnesnė, moteris išeina su grupele. Labai svarbu, kad ta grupelė jos neatstumtų arba bus ieškomas stiprus apsaugoti galintis asmuo. Juo dažniausiai tapdavo vyras ir moteriai būdavo svarbu, kad šis jos nepaliktų. Taip moters instinktuose liko nuolatinis noras tikrintis. Net dabar, patekusi į nepažįstamą aplinką, ji elgiasi kaip? Ieško bet kokio vyro draugiškų akių. Jei neranda, toliau ieško moterų grupėje.
Ar todėl moterys dažnai perklausia: „Tu mane myli? Aš tau rūpiu? Ar esu graži?“
Pavyzdžiui, aš pats negaliu dirbti namuose, nes žmona nuolatos kažko klausinėja. Ji taip nesielgia norėdama mane išblaškyti, bet instinktyviai tikrinasi, ar vis dar esu geros nuotaikos, ar tarp mūsų yra ryšys. Visa tai – instinktyvus saugumas. Vyrui saugumas yra jo kompetencija, nes tik tada imdavo į medžioklę. Mums normalu matuotis savo hierarchiją ir nėra blogai pamatyti, kad kažkas yra aukščiau. Taigi abu partneriai nori skirtingais būdais jaustis saugūs ir čia tik vienas iš daugybės nesusipratimų. Dabar turime pakankamai daug moterų užaugintų vyrų, o instinktai juk formuojasi ir yra prisitaikantys. Mane patį užaugino mama ir sesuo ir neslepiu praeityje buvęs moterišku vyru.
Ar tiesa, kad be tėvo augančiam berniukui būtinai reikalingas kito vyro autoritetas?
Negaliu kalbėti už visus, bet pats tikrai gerai nesijaučiau būdamas svetimame „rinkėjo” vaidmenyje. Kartais moterys kaltina vyrus, sakydamos, kad viską dėl jų darė ir šie vis tiek išėjo. Vyrai kalba tą patį. Taigi mes darėme viską, išskyrus tai, ko reikėjo kitai pusei. Stengėmės duoti tai, ko norėjome patys, nors partnerio instinktai kitokie. Moteris tikisi, kad bus labai gerai, todėl pakalbina savo vyrą, apkabina, paglosto, bet tokio ryšio reikia jai. O gal vyrui nereikia?
Ar todėl vyrai kartais mus ignoruoja ir atsako tyla?
Reikia suprasti, kodėl vyras tyli. Apie tylėjimą yra įdomus faktas: jei esi medžiotojas ir turi planą, kam jį atskleisi? Tik tam, kas šalia yra labai patikimas. Jei visą laiką būdama šalia moteris stengiasi gauti tik ryšį, bet negiria jo kompetencijų, vyras nesijaučia saugus ir instinktyviai atsiskleisti negali. Tačiau kiekviena pora visiškai skirtinga. Pavyzdžiui, vyras ir moteris gali gyventi priešinguose instinktuose ir jiems tie santykiai puikiai veiks, jiems taip gerai. Kas mes tokie, kad vertintume kitus?
Kai ištinka santykių krizė, ieškome sprendimo. Kaip manote, ar yra visiškai beviltiškų porų?
Jei ir vyras, ir moteris nori ieškoti sprendimo, čia jau beveik tobula pora. Dėl santykių pas mane daugiausiai ateina vyrai ir skundžiasi: „Aš dariau viską, bet nepavyko.“ Jeigu jau ateina į konsultaciją, dažnai viskas būna ant ribos. Priežasčių, dėl kurių santykiuose kyla problemų, yra daugybė. Ypač išskirčiau vieną, apie kurią beveik niekas garsiai nekalba ir tai – pornografija.
Vyrauja nuomonė, kad pornografija yra tik nekenksmingas atsipalaidavimo būdas...
Buvo bandymų atlikti tikslius mokslinius tyrimus, bet... net nerado pakankamos pornografijos nežiūrėjusios jaunų vyrų grupės! Aptinkamas stiprus pornografijos ir impotencijos ryšys. Jaunimas pradeda žiūrėti net nuo dešimties metų. Pradžioje tai atrodo kaip nekaltas pažinimas (visi taip daro), vėliau paprastų siužetų nebepakanka: reikia įvairovės, įtampos, dar vėliau įninkama net į prievartos stebėjimą – kažko, kas neleistina. Kartelė vis didėja ir po kurio laiko atsiranda iššūkių kuriant normalius santykius. Jei penkiasdešimtmetis visiškai nustoja žiūrėti pornografiją, jo lytinis gyvenimas atsistato po dviejų mėnesių, o dvidešimtmečio vyro – tik po penkių. Kodėl? Vyresni žmonės dar yra turėję normalų lytinį gyvenimą. Blogiausia, kai išsivysto nuolatinis noras pasinerti į virtualius nuotykius, nes pornografija yra priklausomybė, kurios išoriškai nesimato.
Vieni vyrai žiūri pornografiją, kiti siekia atkreipti svetimų dailiosios lyties atstovių dėmesį. Kam taip elgtis?
„Ar mane dar kabina? Ar dar galiu nukabinti?“ – visi nesąmoningai norime pasitikrinti savo vertę ir pasidžiaugiame, kai išgirstame komplimentą, pajuntame dėmesį. Norime, kad išorė įrodytų, jog esame kažko verti. Vadinasi, galimybę jaustis arba nesijausti laimingais atiduodame išoriniams faktoriams. Taigi mūsų priešas gyvena mūsų galvoje.
Sakoma, kad pritraukiame tokius parnerius, kokių esame verti.
Ką reiškia „pritraukiame“? Santykius mes pasirenkame. Juk nesame kažkokioje izoliuotoje aplinkoje, kur kažkas mus pasiima ir turi. Būna taip, kad susirandate antrą pusę ir pamatote – ši yra prasta. Tada draugė susiranda tą atmestą vyrą ir sukuria santykius, kuriuose viskas gerai. Kaip tas prastas variantas staiga tapo geru? Kitos pusės elgesys labai priklauso nuo mūsų elgesio.
O ar egzistuoja tam tikras vyro elgesys, kuris tiesiog siutina moteris?
Kai norima įtikti moteriai. Tada ši jo negerbs, nes čia – instinktyvus pasąmoninis reikalas. Atrodo, juk ryšys yra, juk iš šalies viskas taip tobula. Kai vyras siekia įtikti, moteris žino, kad gali juo manipuliuoti. Vadinasi, manipuliuoti gali ir kitos, todėl toks vyras atrodo nepatikimas. Taip yra todėl, kad jis silpnas. Aš lygiai taip pat iki beprotybės stengdavausi įtikti Dovilei (žmonai – aut. past.). „Arnas gi toks geras. Kas tau negerai, ką jis blogo padarė? Jis tavim rūpinasi“, –niekaip nesuprasdavo aplinkiniai.
Kur nuvedė toks bandymas įtikti savo moteriai?
Mes su Dovile atsidūrėme visiškoje krizėje ir, po penkerių santuokos metų, nunešiau skyrybų dokumentus. Mes išgyvenome viską: ir trečius asmenis, ir bjaurias turto dalybas. Dažnai sakoma, kad po tokių išgyvenimų santykių atkurti neįmanoma. Pasirodo, netiesa – daugeliu atveju įmanoma grįžti beveik iš bet kurios situacijos. Matau poras, kurios išsiskiria arba pasilieka. Pastarosios yra pasiryžę prisiimti atsakomybę ir asmeniškai keistis. Mūsų atveju, dokumentai buvo atsiimti likus savaitei iki oficialių skyrybų.
Nejaugi santykiai iš tikrųjų yra vien nesibaigiantis darbas?
Dirbti visą gyvenimą reikia tik su savimi, o ne su partneriu. Jeigu augi, santykiai pavyks. Kartą Kaune po mokymų prie manęs prieina moteriškė ir sako: „Aš labai norėjau, kad vyras keistųsi, bet niekas nesikeitė. Tada aš pradėjau keistis, bet vis tiek niekas nesikeitė. Po beveik dviejų metų pradėjau jausti pirmuosius pokyčius jo elgesyje ir šiandien santykiai klostosi link svajonių santykių.“ Visa medija – filmai, knygos, dainos – rodo, kad pokyčiai įvyksta per akimirką. Jeigu kažkas blogai, pakeiti partnerį ir viskas vėl gerai. Realybė ne tokia.
O kaip žinoti, kada jau tikrai laikas išeiti? Kokie santykiai nebeturi ateities?
Žmonės ateina ir man sako, kad išbandė viską. Nereikia savęs kvailinti, nes „visko“ išbandyti neįmanoma. Beveik visais atvejais tai yra atsakomybės nusimetimas. Vienas iš būdų – laukti iki gyvenimo galo. Aš manau, kad reikia skirtis, kai smurtaujama, prasideda narkotikai, daiktų nešimas iš namų ir pan. Ar įmanoma atkurti gyvybei ir normaliam egzistavimui gresiančius santykius? Įmanoma, tačiau to niekada nerekomenduočiau – kaina per didelė.
Ar egzistuoja universalus patarimas, kaip išsaugoti mums brangius santykius?
Vienareikšmiškai tai pareikalaus daug asmeninių pokyčių. Žmonės nori likti tokiais, kokie yra, bet pokyčių reikalauja iš savo antros pusės – taip nevyksta. Žinomi penki esminiai žingsniai, per kuriuos žmonės išsiskiria. Paskutinis jų – nesuderinamumo istorija. Mes patys pradedame ją kurti sakydami, kad netinkame vienas kitam. Jei ieškosite priežasčių, kodėl jums lemta arba nelemta būti kartu, rasite. Pirmas žingsnis yra atsakomybės prisiėmimas. Prisiminkite, kad ryšį visada kuriate dviese.
Kalbėjosi Dovilė Imbrasaitė, tinklaraštis „Moteris kalba vyrui“ https://www.facebook.com/moteriskalbavyrui/
