Liaudies išmintis byloja: „Žodis žeidžia, žodis gydo.“ Tai, kad kalba yra ne tik būdas perduoti informaciją, bet turi ir gydomąją galią, tvirtina ir prieš porą šimtų metų atsiradusios naujos mokslo šakos psichologijos atstovai. Yra apie tai toks geras anekdotas. Guli pakalnėje ką tik nusiritęs nuo uolos žmogus su sulaužyta koja ir dejuoja. Netrukus prie jo pribėga kartu kopęs draugas psichologas. Susirūpinusiu veidu palinksta artyn ir klausia: „Kaip jautiesi? Gal norėtum apie tai pasikalbėti?“
Be abejo, pokalbis neišgydys lūžusios kojos ir nepasotins, jei neturi už ką nusipirkti valgyti, tačiau laiku ir vietoje ištarti ir išgirsti žodžiai gali padėti atrasti teisingus sprendimus tuomet, kai padėtis atrodo be išeities. Apie tai, kaip bendrauti su artimais žmonėmis, kad žodis ne žeistų, o gydytų, kalbamės su emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadove Greta Laukaitiene ir savanore Vilma Liubeckiene. Beje, Vilma ne tik savanoriauja šioje tarnyboje, ji yra bebaigianti savo antrosios profesijos klinikinės psichologijos studijas.
Nuo žodžių – prie veiksmų
Gali būti, kad žodžių mūsų gyvenime išties per daug. Portalai ir kitos žiniasklaidos priemonės bombarduoja nauja informacija, socialinių tinklų žvaigždės jaučia pareigą paleisti į eterį kiekvieną joms į galvą šovusią mintį, o kiti – po ja papilti laviną komentarų... Nejučia susimąstai, kiek daug laiko žmonija ištaško tuščiai plepėdama, užuot veikusi. Sąmoningumo ugdytojai kaip mantrą kartoja priesaką: „Jei norite, kad gyvenimas pasikeistų, liaukitės kalbėti ir ženkite pirmąjį žingsnį.“
Pasak V. Liubeckienės, žengti pirmąjį žingsnį išties svarbu, o suprasti, kuria kryptimi, padeda pokalbis. „Žmonės, ypač vyrai, mėgsta sakyti: „Ką čia kalbėti, reikia daryti.“ Bet prieš tai reikia suprasti – ką, nes imdamiesi neapgalvotų veiksmų galime prisidaryti daugiau problemų, – sako savanorė. – Pavyzdžiui, ketinančiojo nusižudyti sąmonės laukas tuo metu yra taip susiaurėjęs, kad jis tampa kaip žirgas su akidangčiais, mato tik vieną sprendimą – nusižudyti. Jeigu raginsime ne „tuščiai“ kalbėti, o spręsti, yra rizika, kad jis gali pasirinkti savižudybę. Pokalbis padeda praplėsti sąmonės lauką, žmogus supranta, kad ne viskas yra blogai, o tik tam tikri konkretūs dalykai: problemos darbe, santykių su artimuoju sunkumai ar kt.“ Pasak G. Laukaitienės, jei žmogus apie tai prabilo, jo norai mirti ir gyventi rungiasi tarpusavyje, tad pokalbis gali padėti tas svarstykles nusverti į gyvenimo pusę.
„Pokalbis yra galimybė stabtelėti ir apmąstyti, ką jaučiu. Nesuvokdami, ko norime, kas kelia nerimą, elgiamės pagal besikeičiančias aplinkybes. O tai reiškia, kad tampame panašūs į robotus ir nebegyvename savo gyvenimo, – sako V. Liubeckienė. – Tarkim, nesuprasdama, kad pykstu ant mamos dėl to, jog ji turi pernelyg daug su manimi susijusių lūkesčių, įsiveliu į nebylų karą. Kadangi mūsų mintys, jausmai, kūnas susiję tarpusavyje, gali atsirasti net psichosomatinių sutrikimų, pavyzdžiui, pradėti kamuoti skrandžio, galvos ar kiti skausmai. Ir tai gali tęstis, iki išsiaiškinsime, kas mums abiem nutiko.“
2018 m. duomenimis, absoliuti dauguma (net 25 proc.) skambinusiųjų į „Jaunimo liniją“ norėjo pasikalbėti apie santykių problemas. Įdomu, kad ši tema jaudina tiek vyrus, tiek moteris. Tai, kad stipriajai lyčiai labiau rūpi pripažinimas, darbas, pinigai ir statusas, pasirodo, yra mitas. Antroji iš rūpimų temų – gyvenimo prasmė. Maždaug vienas iš 10-ies prisipažįsta turįs suicidinių minčių. Vyrai trigubai dažniau nei moterys kreipiasi dėl priklausomybių (6 proc.), o moterys dvigubai dažniau dėl patiriamo smurto (4 proc.).
Vilma ir Greta paneigia ir kitą mitą – esą vyrams kalbėti apie savo jausmus ir problemas yra kur kas sunkiau nei moterims, tad jie rečiau kreipiasi pagalbos. Praėjusių metų statistika rodo visai ką kita – net 62 proc. visų skambinusiųjų buvo vyrai! Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad jie tapo dvigubai kalbesni ir atviresni už moteris. Veikiau tai gali būti ženklas, jog poreikio išsikalbėti jie vis dar negali realizuoti bendraudami su artimaisiais – gal iš baimės atrodyti silpni, o gal todėl, kad nebuvo suprasti, kai bandė tai daryti. Pokalbių su „Jaunimo linijos“ savanoriais anonimiškumas garantuoja vyrams tą saugumą, kurio trūksta kasdienėje aplinkoje. Ir tai – ne pavieniai atvejai. Pernai tarnyba sulaukė beveik 43 tūkstančių skambučių, jos darbuotojai kalbėjo daugiau kaip 2 tūkstančių kartų internetu, atsakė į 1000 laiškų.
Menas išklausyti
Vienas svarbiausių įgūdžių, kurio mokosi emocinę pagalbą teikiantys savanoriai – aktyvus klausymas. Pasak G. Laukaitienės, tam nereikia nei studijuoti psichologijos, nei turėti talento. To išmokstama. „Išmokti klausytis ir tinkamai palaikyti pokalbį gali kone kiekvienas“, – sako G. Laukaitienė. Pasak jos, į „Jaunimo liniją“ savanoriauti ateina įvairių specialybių ir amžiaus žmonių. Juos atgena noras padėti kitiems, bet galiausiai patys pajunta, kad gauna ne mažiau. „Mano vyras, dirbantis vadovu IT srityje, iki šiol džiaugiasi, – savanoriavimo patirtis jam padeda susikalbėti su darbuotojais“, – teigia V. Liubeckienė.
Kad ir ką liudytų statistika apie vyrų bendravimą, dažnos mūsų asmeninė patirtis turbūt kitokia – prakalbinti savąjį neretai būna sunku. Ypač apie jausmus. „Jei artimasis nesikalba, galbūt – ne šiaip sau. Gal kažkada negavo tinkamo atsako, o gal ne taip pradedame pokalbį. Vyrams labai svarbus lygiavertis santykis – kad klausantysis nebruktų savo patarimų. Nors patys, beje, labai mėgsta juos dalyti, – šypsosi V. Liubeckienė. – Pagarbus santykis svarbus kalbantis su visais, tarp jų – savo vaikais. Patardami, kritikuodami mėginame atimti iš kito galią ir tikėjimą, kad jis yra pajėgus priimti teisingą sprendimą. Kai žmogus pats atranda kelią, daugiau motyvų juo eiti. Be to, mes netikime, kad patarimai gali veikti. Nėra vienos teisingos išeities. Jų gali būti daug, ir tik pats žmogus žino, kuri tinkamiausia.“
Kodėl taip mėgstame dalyti patarimus? Tai gali kilti iš vidinio nerimo. Labai sunku pasyviai klausytis apie problemas, tad iškart pradedame raminti pašnekovą ir save. Kartais patardami norime pasijusti pranašesni, protingesni. Deja, kalbantiesiems iš visažinio bokšto sudėtinga užmegzti nuoširdų ryšį, tokia pozicija uždaro duris į atvirumą.
Padėti susivokti, kas iš tikrųjų yra, pasak G. Laukaitienės, padeda trys paprasti klausimai: ką tu darei, ką tada galvojai, kaip jauteisi? Pasakojantysis neretai panyra į nereikšmingas detales, aptaria kitų elgesį, nuotaikas, pasakytus žodžius, tačiau nesusitelkia į save – kodėl kitų elgesys jį taip įskaudino? Pasakodami kitam galime susivokti, įprasminti savo patirtį. Padaryti tai labai padeda, jei klausytojas mūsų mintis atspindi, apibendrina: „Jei teisingai supratau, tu supykai, kad viršininkas tave nepelnytai aprėkė?“ ir pan.
„Dar vienas dalykas, kurio turime išmokti klausydamiesi – leisti žmogui kalbėti jo nepertraukdami, – atkreipia dėmesį Greta. – Tai labai sunku. Nes vis norisi įterpti savo patirtį, patarimą, komentarus. Būna, kad žmogus pradeda kalbėti apie savo sunkumą, pasako tris sakinius, o klausantysis iškart jį nutraukia: „O man...“ Trumpas pasidalijimas savo patirtimi padeda užmegzti gyvą santykį, bet reikia mokėti laiku sustoti, nepasiglemžti viso dėmesio sau. Pajutęs, kad ir jums kažkas panašaus nutiko, pašnekovas supranta, kad jo jausmai žmogiški, normalūs, bet jei jūs įsileidžiate į ilgą pasakojimą apie save, jis gali pasijusti pamirštas, nustumtas į antrą planą.“
Klausantis svarbu vengti vertinti, išankstinių nuostatų: „Aš juk tau sakiau!“, „Na, va, ir vėl lipi ant to paties grėblio“, „Nustok žemintis“ ir pan. Net jei jūsų vidus rėkte rėkia, kad pašnekovas daro klaidą, savo požiūrį trumpam įdėkite į skliaustus ir leiskite jam pačiam patyrinėti savo jausmus. Vėliau galite išsakyti savo nuomonę, bet nesmerkite, nevertinkite: „Man neramu, kad tu taip skubi...“ Jei žmogus ieško pagalbos, galima jį nukreipti tinkama linkme, bet jei neprašo, geriau nekišti patarimų ar specialistų telefonų, neužrašyti jo į psichoterapines grupes – naudos iš to būna, kai pats jaučiasi pribrendęs šiam žingsniui.
O gal patylėkim?
Atsitverti tylos siena kartais norisi ir nuo pernelyg didelio žodžių srauto. Jei partneris tauškia neužsičiaupdamas apie viską, ką matė, sužinojo, patyrė, dėmesį sunku ilgai išlaikyti. Nenuostabu, kad tokiame sraute paskęsta svarbūs dalykai. V. Liubeckienė pripažįsta, kad nemažai žmonių bijo pauzių. Nepaliaujamas plepėjimas nebūtinai rodo, kad žmogus yra egocentriškas ir galvoja tik apie save. Dažnai taip bandoma užgožti vidinį nerimą, išvengti nejaukios tylos. Neverta manyti, kad kitą toks čiauškėjimas paskatins prabilti, veikiau nutiks priešingai – dar labiau užsisklęs.
„Pauzė – labai galingas dalykas. Vesdama kursus savanoriams pastebėjau, kad, didėjant jų patirčiai, ilgėja pauzės. Būna tokių pokalbių, kai žodžių ištariama nedaug, bet jie yra labai svarūs. Kartais geriau ne įkyriai kamantinėti, ką žmogus mano, kaip jaučiasi ir kodėl nekalba, o tiesiog pasėdėti su juo tyloje, pabūti šalia. Leisti jam suprasti, kad esate su juo ir skiriate šį laiką jam. Mes esame atradę tokį dėsnį – geriau pabūti su žmogumi 10 minučių skiriant jam visą dėmesį, nei pabūti 100 minučių skiriant 10 proc. dėmesio“, – sako Vilma. Jei matote, kad artimajam blogai ir jo tyla jums kelia nerimą, reikėtų ne spausti, o kalbėti apie save: „Man neramu, kai tu nekalbi su manimi, man atrodo, kad tau yra kažkas negerai“; „Kai mes nekalbam, aš prisifantazuoju, kad esu tau nesvarbi“ ar pan.
Ne visada tyla reiškia kažką bloga. Pasak savanorės, darni pora gali kartu kopti į kalnus ir per visą dieną ištarti vienas kitam vos kelis sakinius, bet tai nereiškia, kad jie yra nutolę. Svarbiausia, kaip partneriai tuo metu jaučiasi: ramiai, harmoningai ar viduje kunkuliuoja neišsakyti jausmai, nuoskaudos, baime apraizgytos tabu temos. Deja, nemažai moterų tarp kalbėjimo ir meilės deda lygybės ženklą. „Tarp mūsų nėra nieko bendra, – sako jos. – Mes net neturim apie ką kalbėtis.“ Jų vyrai gūžčioja pečiais. Jiems atrodo, kad meilė baigiasi ne tuomet, kai nustoji kalbėtis, o tuomet, kai nustoji mylėtis. Garsi porų psichoterapeutė Esther Perel knygoje „Tarp kasdienybės ir geismo“ stoja į vyrų pusę. Pasak jos, pokalbio svarba buvo pernelyg sureikšminta tuomet, kai moterys ėmė diktuoti visuomenei savas bendravimo taisykles. Kadangi jos yra labiau įgudusios kalbėti, žodžiai įgijo išskirtinę svarbą. Vyrai meilę linkę rodyti darbais, o ne žodžiais, ir vienas tokių „darbų“ jiems yra seksas. Moterys dėl tokio elgesio pasijunta nužmogintos, mat seksą laiko fiziologinių instinktų, o pokalbį – aukštesnių jausmų išraiška. Pasak E. Perel, iš tikrųjų tai yra vienodai vertingos, tik skirtingos tos pačios meilės kalbos.
„Vyrams sunkiau atpažinti ir įvardyti savo emocijas, – pastebi ir V. Liubeckienė. – Jei jis, paklaustas, ko pyksta, atsako, kad visai nepyksta, nereikėtų užsipulti: „Nemeluok! Matau, kad pyksti!“ Tai paskatins gintis, o ne atsiverti. Reikia gerbti žmogaus ribas. Galbūt reikia laiko, kol pats supras ir įvardys, ką jaučia ir su kuo tai susiję.“
Tiesa, gerbti ribas – tai nereiškia apeiti ratu opias temas. „Neverta apsimetinėti, kad nepastebi kambaryje esančio dramblio. Fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas, patyčios, neištikimybė – šie ir kiti jautrūs dalykai turi būti aiškiai įvardyti. Po kilimu paslėpta problema pati neišspręs, o kuo labiau ratais aplink ją vaikščiosime, tuo baugesnė atrodys. Įvardijimas yra pirmasis žingsnis pokyčių link, – sako G. Laukaitienė. – Tarkim, jei žmogus turi suicidinių minčių, o tu atvirai pasakai: „Man atrodo, kad tu galvoji apie savižudybę“, jam palengvėja. Jis pasijunta suprastas, pamato, kad jo mintys ir jausmai nėra nenormalūs, tad kalbėti apie tai tampa paprasčiau. Jei žmogus negalvoja apie savižudybę, toks klausimas jo tikrai nepaskatins nusižudyti.“
Radikalus atvirumas
Sakyti visą tiesą ar kai ką nutylėti? Reta dilema sulaukia tiek prieštaringų diskusijų kaip ši. Vieningi nėra net psichologai. Viskas priklauso nuo to, ko savo atvirumu siekiate, ko iš to tikitės ir kuo grindžiate savo santykius. Yra partnerių, kurie pragyvena ilgą gyvenimą gerai vienas kito nepažindami, nesidalydami baimėmis, skaudžiomis patirtimis, abejonėmis. „Mažiau žino, geriau miega“, – juokauja tokios pozicijos atstovai. Kiti santykius grindžia visišku atvirumu ir partneriui pasako apie visus jo atžvilgiu kilusius neigiamus jausmus, išsako abejones dėl santykių ateities. „Anksčiau manyta, kad reikėtų susilaikyti nuo tiesos, jei jauti, kad ji gali pakenkti santykiams. Pastaruoju metu populiarėja priešinga tendencija – radikalusis atvirumas. Jis ne visada patogus ir malonus, bet padeda priimti save ir kitą žmogų tokį, koks jis yra, ir užmegzti su juo tikrą, tvirtą ir nuoširdų ryšį, – sako V. Liubeckienė. – Toks atvirumas nereiškia, kad išpilame purvą ant kito žmogaus ir pasitraukiame. Radikaliai atviras ryšys sukuriamas tik tuomet, kai kalbėdamas emociškai ir psichologiškai apsinuogini. Ir darai tai ne siekdamas įskaudinti, atkeršyti, bet priešingai – norėdamas išsaugoti ryšį. Prieš pradedant galima įvardyti pokalbio temą ir paklausti žmogaus, ar jis nori tai išgirsti. Jei jis sako „ne“, gal tikrai dar ne laikas?“ Radikalusis atvirumas daug ką išgrynina. Būna, kad taip atsivėrus santykiai subyra, o būna, kad sutvirtėja, tampa nuoširdesni, tvirtesni. Iš akligatvio tikrai pajuda.
„Svarbu suprasti, kad jausti tam pačiam žmogui visiškai priešingus jausmus yra normalu, – sako V. Liubeckienė. – Tarkim, žmogus slaugo sergantį artimąjį. Jam sunku pripažinti, kad jaučia ne vien rūpestį, meilę, atjautą, bet ir susierzinimą, pyktį, nusivylimą, kartais – neapykantą. Jei atpažįstame ir pripažįstame kylančius jausmus, galime lengviau atrasti jų šaknis ir suprasti, ką reiktų keisti. Gal pykstame ant slaugomo žmogaus, nes rūpindamiesi juo pamiršome save? Paradoksalu, tačiau, skyrus laiko bei dėmesio savo poreikiams, ilgainiui gali palengvėti aplinkinių gyvenimas ir tarpusavio santykiai.“
Pašnekovės, paklaustos, negi tik vienas pokalbis gali tiek daug, atsako, kad daug kas priklauso nuo požiūrio. Galima sakyti „tik pokalbis“, o galima sakyti – „tas pokalbis“. Jei jis padėjo nusiraminti, susivokti, net vienas vienintelis gali lemti esminius pokyčius. Nemažai pakalbėjusiųjų su „Jaunimo linijos“ savanoriais pasijunta pasirengę atsiverti jiems svarbiems žmonėms. Kai kurie vėliau pagalbos kreipiasi į specialistus. Svarbiausia pamatyti, kad išeitis yra. „Argi ne ironiška, kad šiuolaikiniai žmonės skraido į kosmosą, fotografuoja juodąsias skyles, o kiek tokių skylių turi patys, nesuvokia“, – sako V. Liubeckienė. „Vis dėlto reikia pripažinti, kad vis daugiau žmonių supranta, jog reikia rūpintis ne tik savo kūnu, bet ir siela, o emocinė higiena mūsų gyvenimo kokybei tokia pat svarbi kaip ir sveika mityba, miegas ar sportas“, – apibendrina G. Laukaitienė.
