Siekdamos išsaugoti šeimą, moterys dažnai linksta į du kraštutinumus – nusileidžia dėl šventos ramybės arba stengiasi kontroliuoti viską. Pasirodo, ir viena, ir kita neduoda jokių rezultatų, tik sukelia bereikalingą įtampą.
Dėl šventos ramybės
„Nuolaidumas, atlaidumas, pastangos bet kokia kaina išlaikyti tai, ką turi, mūsų tautosakoje apibūdinama gerai žinomu posakiu „dėl šventos ramybės“. Dažnai sakau, nes iš tikrųjų esu tuo įsitikinęs, kad tai nei šventa, nei ramybė“, – rašo vienas garsiausių Lietuvos psichoterapeutų Eugenijus Laurinaitis savo knygoje „Žvilgsnis iš veidrodžio. Moters kelias per gyvenimą vyro akimis“ (leidykla „Alma littera“). Pasak psichoterapeuto, nutylėti jausmai niekur nedingsta.
„Ši laikysena tarsi uždengia daugybę viduje kylančių jausmų, kuriuos bandome nukišti gilyn, kad išliktų išorinė ramybė. Deja, ta tyla sunki ir netgi baisi, nes kyla baimė, kad pabandžius ją perplėšti viskas suplyš. Tada tas spaudimas ir sau, ir kitiems tylėti būna dar didesnis, dar stipresnis. Daugelis ilgesnį laiką taip gyvenančių žmonių pradeda sirgti įvairiomis psichosomatinėmis ligomis“, – teigia E. Laurinaitis. Ypač aštriai „šventos ramybės“ pasekmes pajunta vaikai, nes nerodydami savo jausmų, duodame jiems aiškų pavyzdį, kone instrukciją, kad apie jausmus kalbėti nedera.
Psichoterapeuto manymu, toks nebylus susitarimas „aš tau nesakau to, tu man nesakai ano. Tada mes visi esame vienas kitam labai geri ir gražūs“ negali ilgai trukti. Tai jau ne gyvenimas, o baletas, kur visi šoka pasipuošę dailiais rūbais, bet nulipti nuo scenos nedrįsta. Deja, anksčiau ar vėliau tai tenka padaryti. Kuo mažiau puoselėsime tą „šventą ramybę“, tuo mažiau susikaups neišsakytų nuoskaudų, paslapčių ir nebus tokio traumuojančio atotrūkio tarp spektaklio ir realybės.
Laikyti visus 4 kampus
Blogiausia yra tai, kad saugodami „šventą ramybę“ žmonės paprastai aukoja savo interesus, poreikius. Su auka susijusi ir kita dažna santykių klaida – noras prisiimti sau per daug atsakomybės.
„Moterims dažnai būdingos pastangos „apsaugoti“ vyrą nuo kompromisų, pačioms imtis visos atsakomybės už abipusį sutarimą, – rašo Eugenijus Laurinaitis. – Prisiminkime lietuviškoje (ir ne tik lietuviškoje) psichologijoje populiarią frazę, kurią moterys taria pasididžiuodamos: „Aš visus keturis namų kampus laikau“.
Sunku net įsivaizduoti, kaip tie kampai laikomi – gal išsikėtojus kryžiumi ant žemės ir įrėmus rankas ir kojas į kampus? Klausydamasis šių žodžių galvoju, kad tai rodo vienintelį dalyką: ji atėmė iš vyro kitus du kampus. Šią frazę mėgstančios moters dažnai paklausiu, nors tai ir negražiai skamba: „O kas jūsų prašė?“ – „Tai kad jis tų kampų nelaiko.“ Tačiau nėra ką laikyti – visi keturi kampai užimti. Realistiškai galvojant, jeigu tikrai vyrui leista namų kampų nelaikyti, tai kam jam laikyti. Kitas labai svarbus dalykas – jeigu jūs laikote visus keturis kampus, kam jums išvis reikalingas vyras?“
Išgirdusi tokį klausimą, moteris pradeda mąstyti ir supranta, kad vis dėlto vyras jai reikalingas daug kam – ir pinigų uždirba, ir vaikais pasirūpina, ir buityje padeda, ir atostogauti su juo smagu. Jei jau taip, reikia pripažinti, kad dalį kampų laiko ir jis.
Nors kampus laikanti moteris jaučiasi daranti kitiems gera, iš tiesų tokio elgesio priežastys gilesnės. „Prisiimti visą atsakomybę yra, sakyčiau, truputėlį didybės manijos pasireiškimas: koks aš stiprus, galingas, svarbus, nes aš vienas atsakingas už viską, kas čia dabar vyksta. Tai tarsi prideda vertės, nors atrodo paradoksalu – prideda vertės per negatyvą, neigiamą pasekmę“, – teigia Eugenijus Laurinaitis.
Pasak jo, tokį elgesį labai taikliai apibūdina žodis „susireikšminti“ – tai rodo norą prisiimti daugiau atsakomybės už kartu atliktą veiksmą. Lygiaverčiai santykiai – tai dviejų žmonių vienas link kito einamas kelias. Harmoningiausiai jie klostosi, kai kiekvienas nueina savąją pusę kelio. Nei daugiau, nei mažiau.
