„Dirbdama su organizacijomis pastebiu, kad Lietuvoje labai gaji baimė suklysti. O tai trukdo prisiimti atsakomybę“, – pastebi lyderystę tyrinėjanti mokslininkė, verslininkė Alisa Miniotaitė. Drauge su verslininku ir rašytoju Ignu Staškevičiumi jiedu parašė knygą „Lyderystė“.
Ką reiškia būti lyderiu 21-ame amžiuje? Ar iš tiesų šiandien mums trūksta lyderių? Ar visuomenėje, kurioje kiekvienas ugdomas būti pats sau lyderiu, iš viso reikės vedlystės? Apie visa tai autoriai diskutuos knygos pristatyme balandžio 30 dieną, antradienį, Nacionalinėje bibliotekoje. O prieš renginį su autoriais aiškinamės vieną esminių klausimų, ar galima tapti lyderiu.
Alisa, kodėl nusprendėte knygą apie lyderystę rašyti dialogo forma ir tokiam pokalbiui pakvietėte būtent I. Staškevičių?
Alisa. Neįsivaizdavau kitos formos, nes, manau, kad atsakymai apie lyderystę gimsta tik diskutuojant. Dėstydama lyderystę, galvodama apie lyderystę, visą laiką mačiau lyderystės teorijų ribotumą. Teorijos atsako į klausimą kas, tačiau visiškai neatsako į klausimą kaip. Man visada rūpėjo, kaip praktiškai pritaikyti lyderystės teorijas, pavyzdžiui, kaip pasidalyti lyderyste. Tačiau tokių atsakymų niekur nerasite. Populiarūs straipsniai internete jų nepateikia, o rimtų knygų lietuvių kalba trūksta. Apie knygą masčiau ilgai, daugiau nei šešerius metus.
Būna nešiojiesi idėją ir staiga pamatai, kad jau gali ją realizuoti. Ignas dalyvavo mano radijo laidoje „Lyderio dilema“. Detalės nubluko, bet pamenu, kad, tąkart besikalbant su Ignu, atėjo mintis, jog knygą apie lyderystę būtų įdomu rašyti būtent su juo. Priminimas virš darbo stalo kabėjo gal pusmetį, kol vieną dieną susisiekiau ir išdėsčiau idėją Ignui.
Ignai, o kaip jūs priėmėte Alisos pasiūlymą kartu rašyti knygą apie tokį gana sudėtingai apibrėžiamą dalyką?
Ignas. Dalykas ne tiek sudėtingas, kiek įvairiai suvokiamas. Dabar, kai išėjo „Lyderystė“, pasipylė pasiūlymai kartu rašyti knygas, bet iki to nebuvau rašęs knygos su bendraautoriumi. Rašymas – labai individualus darbas, o kai rašai ne vienas, turi taikytis, derintis. Kai Alisa pasiūlė, aš, aišku, į tokį sumanymą pažiūrėjau skeptiškai. Ne dėl objekto, tema labai įdomi, bet dėl paties principo – dviese rašyti labai sunku. Bet kai Alisa išdėstė viziją, supratau, kad ji aiškiai žino, ko nori iš manęs ir kokią mato knygą. Tai buvo svarbiausias dalykas padėjęs man apsispręsti.
Ši knyga nėra specializuotas tekstas, skirtas tik verslininkams, politikams ar valstybės tarnautojams. Lyderystė – visa persmelkianti tema, tad rašėme knygą visiems, kurie ką nors nori veikti šiame gyvenime.
Turbūt amžinas klausimas: lyderiu tampama ar gimstama? Ar įmanoma išugdyti lyderiui svarbias savybes?
Alisa. Knygoje priėjome išvados, kad lyderiu tampama. Atlikti tyrimai rodo, kad su amžiumi žmogus keičiasi. Tarkim, stebint augančius vaikus buvo pastebėta, kad su metais jų temperamentas, esminės savybės keičiasi priklausomai nuo patirčių ir išgyvenimų. Taigi energingas, atviras žmogus gali tapti uždaras. Anksčiau galvojome priešingai: jeigu gimei su tam tikromis savybėmis, tai su tokiomis ir numirsi. Šiandien akivaizdu, kad būdo savybes galime ugdyti. Aišku, daugelį lyderiui svarbių savybių, pavyzdžiui, pasitikėjimą savimi arba artimųjų pasitikėjimą tavimi, žmogus įgyja augdamas. Tačiau pasitikėjimą galima ir išsiugdyti. Taigi teisingas atsakymas – lyderiu tampama. Man atrodo, kad ši knyga gali padėti ugdyti lyderio savybes.
Ignas. Mūsų su Alisa požiūris į lyderystę sutampa, bet mes skirtingai suvokiame, kas yra lyderis. Labai sunku pamatuoti, kas yra lyderis, o kas ne, kada tampi lyderiu. Noriu pasakyti, kad jeigu yra toks dalykas kaip lyderis, juo tik tampama, tikrai niekas negimė lyderiu.
Lyderis ir etika, moralinės vertybės. Lyderis turbūt dažnai susiduria su rizikingais, kontroversiškais sprendimais, kai tenka sulaužyti tam tikras moralines normas? Ar įmanoma išsaugoti moralinį stuburą?
Alisa. Kalbant apie lyderystę labai sunku pasakyti, kur ta riba. Apskritai niekas iš mūsų nenori daryti bloga, bet kartais aplinkybės priverčia.
Ignas. Manau, kad lyderio etika niekuo nesiskiria nuo bet kurio žmogaus etikos.
Alisa. Gal lyderio atveju atsiranda atsakomybė už didesnę grupę žmonių. Rašydama apie tarnaujančią lyderystę supratau, kad lyderis komandos interesą turi iškelti aukščiau už asmeninį interesą. Buitinis pavyzdys, bet, tarkim, darbuotojas turi bėdų ir sako, kad padirbės iš namų. Jeigu tu atsakysi, kad, taip, suprantu ir leisi dirbti iš namų, rytoj pas tave ateis visa komanda ir sakys, kad nori dirbti iš namų. Tokių pageidavimų gali būti įvairių: ir atlyginimo, ir visokių išlygų, ir pan. Pagalvokim, kas būtų, jei visi taip darytų. Teisingumas tas kriterijus, kurį aš ištransliavau savo darbuotojams, jie tai gana supratingai priėmė ir suprato, kad individualioms išlygoms terpės beveik nėra. Komandos interesas pats svarbiausias, jeigu norime išlikti tvirti kaip organizacija.
Vertybės tos pačios, tiesiog lyderis turi atsakomybę už daugiau žmonių, todėl susiduria su didesne atsakomybe. Etikos momentas svarbus ir todėl, kad lyderis turi galią. Ypač jei pažvelgsim į charizmatinius lyderius, čia iškyla dilema, kaip tas lyderis pasitelkia ir išnaudoja savo žavesį bei galią. Dalis žmonių charizmatiniams lyderiams paklūsta ir seka jais nekvestionuodami jų elgsenos, sprendimų. Čia matau riziką ir pavojų. Juk matom susireikšminusių lyderių, kurie piktnaudžiauja galia.
Pažvelkim plačiau į viešąjį gyvenimą. Pastebėjau, kad daugelis lyderystę pirmiausia asocijuoja su politikais. Dažnai sakoma, kad mums trūksta lyderių. Yra ir priešinga nuomonė, kad šiandien kiekvienas veda save pats ir nereikia jokių lyderių. Kaip žiūrite į tokius teiginius?
Alisa. Galbūt žmonės sako, kad trūksta lyderių, nes pasigenda vizijų. Tarkim, dalis piktinai, kad nėra aiškios Lietuvos vizijos, kaip mes matome savo šalį po 20 metų, nesulaukiam lyderių, kurie prisiimtų atsakomybę formuoti tokią viziją. Nesakau, kad vienas žmogus tą turi daryti, tiesiog pastebiu tokią tendenciją.
Kitas dalykas, kad nemaža dalis žmonių tikisi teisingumo ir nesulaukę jo nusivilia. Jeigu kalbame apie politiką, trūksta išgrynintų vertybių linijos. Juk partijos praktiškai nesiskiria viena nuo kitos. Jeigu sukeistume pavadinimus, neatskirtume jų, nes politinės programos praktiškai tinka visiems, nebėra aiškių skirtumų, o žmonės nori išgrynintos pozicijos. Bet išgryninta pozicija reiškia, kad tu nebeįtiksi visiems ir tikėtina, kad politinius lyderius tai gąsdina. Jie vengia skelbti išgrynintas vertybių sistemas. O žmonės dažnai nori tvirto stuburo ir atsakomybės – tų dorybių, kurias įvardijo dar Antikos filosofai.
Ignas. Man norėtųsi daugiau lyderystės iš visų. O jeigu iš visų, tai lengviausia pradėti nuo savęs. Kai taip galvoju, nebesinervinu.
Knygoje kalbate apie šiandien labai ryškią baimę prisiimti atsakomybę, baimę sufeilinti. Alisa, jūs konsultuojate įvairias organizacijas, ar tikrai pastebite tokią tendenciją?
Alisa. Lietuvoje tikrai labai gaji baimė suklysti, padaryti klaidą ir, manau, tai stabdo dalį žmonių prisiimti atsakomybę ir imtis veiksmų. Lengviau plaukti pasroviui. Kodėl taip įvykę? Turbūt įtakos turėjo ir sovietizacija. Pastebiu, kad ir šiandien Lietuvoje žmogaus vertė susiejama su pasiekimais. Tai labai ryšku švietimo srityje. Esi vertingas, kai laimi, gauni dešimtuką. Bet ką reiškia gauti dešimtuką? Turi nepadaryti nė vienos klaidos. Jei padarai klaidų, tarsi esi mažiau vertingas. Manau, kad Lietuvoje labai stipri baimė, kad gali tapti nevertingas, būti nurašytas. Apskritai ta prekyba sėkme, verte – mūsų amžiaus nūdiena.
Kas svarbu, kad tai keistųsi?
Alisa. Knygoje yra vieta, kur sakau Ignui, kad mes vertinami tik už pasiekimus. O jis pateikia pavyzdį, kad rezultatas vis dėlto svarbu. Tarkim, kaip atrodytų gydytojas, kuris tik gydo, bet nebūtinai išgydo. Arba žmogus, kuris gamina, gamina, bet taip niekada ir nepagamina. Rezultatas irgi svarbus. Bet vertės susiejimas su rezultatu ugdo tik išorinę motyvaciją. Tai reiškia, kad ką nors darau, nes man svarbu gauti įvertinimą, atlygį. Įsivaizduokit, jeigu būtume rašę šią knygą, dėl to kad ji būtų įvertinta arba kad mes būtume įvertinti. Daug svarbiau vidinė motyvacija. Kai rašai, nes nori pasidalyti įžvalgomis. Arba imiesi lyderystės, nes nori sukurti pokytį. Jeigu žmogus turi vidinę motyvaciją, jis mažiau pažeidžiamas. Jeigu dirbi sau prasmingą darbą, nesvarbu koks rezultatas išėjo, bet svarbu, kad žinai, jog įdėjai visas pastangas. Taip mąstančio žmogaus nesužlugdysi.
Knygoje kalbame apie Mohandą Gandį, jis tikrai nesiekė sukaupti daug sekėjų, o pirmiausia darė didelius darbus, nes matė tame prasmę, atrado vidinę ramybę. Taigi didžiausia klaida, kai ankstyvoje vaikystėje žmogaus vertę susiejame su pasiekimais. Taip ugdome trapią savivertę ir išorinę motyvaciją, kai žmogui svarbu ne asmeninis malonumas, savirealizacija, bet išorės vertinimai. Knygoje pateikiame Norvegijos pavyzdį, kur sporte draudžiama reitinguoti jaunimą, berods, iki 13 metų, nes varžymasis trukdo vaikams pasiekti malonumą. Kai patirti malonumą, darydamas tai, kas tau svarbu, jauti prasmę, esi mažiau pažeidžiamas.
Antradienį, balandžio 30 d., 17.30 val. Nacionalinėje bibliotekoje vyks susitikimas su knygos „Lyderystė“ autoriais: mokslininke, verslininke Alisa Miniotaite ir verslininku, rašytoju Ignu Staškevičiumi. Autorius kalbins leidėja Lolita Varanavičienė.
