Menotyrininkė, kultūros savaitraščio „7 menos dienos“ vyriausioji redaktorė Monika Krikštopaitytė pasiūlymą tapti šio albumo sudarytoja priėmė dėl to, kad tai sutampa su jos vertybėmis ir pasaulio samprata – tinkamo menininkių įvertinimo vis dar trūksta.
Kodėl meno albumo pavadinimas skamba kaip retorinis klausimas?
Pavadinime vartoju frazę, kuri sakoma, kai kas nors labai vėluoja. Ji šiek tiek įžūli, bet istoriškai pelnyta. Dvikalbiu leidiniu „Kiekgi galima laukti / What took you so long“ norėjome skirti atidų dėmesį menininkių kūrybai, nes tinkamo įvertinimo vis dar trūksta. Kai pagalvoji, kad moterys teise balsuoti naudojasi ir menų visavertiškai mokosi tik šimtą metų, net šiurpas nupurto. Tai tik vieno gyvenimo trukmė! Ir kalbame apie pusę žmonijos! Nors kasdienybėje vyrų ir moterų skirtumai ne itin ryškūs, vis dar dažnai galime pasakyti, kad kokia nors moteris pirmą kartą tapo garbės nare, aukšta pareigūne, vadove, kad jai įteiktas aukščiausias tam tikros srities ar valstybės apdovanojimas. Manau, taip yra dėl inercijos.
Man asmeniškai labai svarbu, kad idėją pasiūlė ir šį sąmoningumo aktą atlikti sumanė „Lewben Art Foundation“. Nors dirbu, rašau disertaciją ir laiko visai neturiu, negalėjau atsisakyti, nes tai tiesiogiai susiję su mano vertybėmis ir pasaulio samprata.
Ką turite galvoje?
Mane ir brolį augino mama, ji galėjo viską – net tai, kas atrodė neįmanoma: dirbti keturiais etatais Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, visai giminei gauti benzino, plytelių, basučių, paltų, grikių, žirnelių, kavos, servelato ir t. t., taip pat būti supratinga optimistiška mama. Jos draugės irgi panašios, iki šiol žaviuosi viena jų – vaikų traumatologe Vitalija Pačekajūte. Dirbdama skausmo kupiną darbą, ji šviečia kaip saulė. Moterų jėga ir nežinia iš kur atsinaujinančiomis galiomis neabejojau, feminizmas man atrodė kaip sena istorinė kova, bet augi ir sužinai, kad tą patį darantis vyras yra veržlus, o moteris – agresyvi, kad bobos blogai vairuoja, o mergaitės turi būti suglaudusius kelius ir tylios.
Užaugusi tarp amazonių – mokykloje mokė įspūdingos mokytojos, Vilniaus dailės akademijoje žiniomis ir intelektu žibėjo europinio lygio profesionalės – negaliu klausytis replikų, kad moterys menkesnės nei vyrai. Mano atsiradimo tarp stiprių profesionalių istorija ironiška: kai švietimo ir kultūros sektorius prarado socialinį solidumą, vyrai iš jo pasitraukė. Solidumas pamažu grįžta, bet vyrai, manau, neberas vyrų klubo. Pavyzdžiui, tarp Vilniaus dailės akademijos tapybos studentų dominuoja merginos, nors dar sovietmečiu jas siųsdavo tiesiai į keramiką ir tekstilę, į tapybą nepriimdavo. Man toks skirstymas visada atrodė kaip akivaizdi neteisybė. Neretai moterys tikina, kad jos – ne feministės. Jei sutinki su pamatinėmis žmogaus teisėmis, esi ne kas kitas kaip pati normaliausia feministė.
Kiekvienais metais „Lewben Art Foundation“ išleidžia savo kolekcijos albumą. Pernai pastebėta, kad iš 300 menininkų darbų tik 40 sukurti moterų. Ar kolekcija revizuojama dažnai?
Kokia menininkių ir moters, kaip atvaizdo, vieta dailės istorijoje, Lietuvoje tyrinėta keliose įdomiose parodose. Menotyrininkė Ieva Burbaitė, remdamasi savo disertacija, pernai savo kuruojama paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), pasakojo apie tarpukario menininkių draugiją, pirmą menininkių parodą. Moters atvaizdą įvairiais pjūviais nagrinėjo Giedrė Jankevičiūtė savo kuruojama paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ (NDG), panašių tikslų siekė ekspozicijos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ kuratorės Laima Kreivytė, Elona Lubytė ir Živilė Pipinytė. Parodose buvo daug nuogalių, motinų, bet ir sunkiau nuspėjamų įvaizdžių. Pernai NDG veikė ir įspūdinga tarptautinė paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ (kuravo Laima Kreivytė ir Benedetta Carpi de Resmini), – prisimenant ją, galima kalbėti ne tik apie feministinį kuratorių žvilgsnį, bet ir apie feministes menininkes, tiesa, daugiau italų, mat lietuvių autorės šio žodžio privengia, matyt, dėl jo komunistinių ištakų mūsų kraštuose. Išskirtinas dailės istorikės Laimos Laučkaitės-Surgailienės indėlis atradus glaudžiai su Lietuva susijusią rusų kilmės vokiečių ekspresionizmo tapytoją Marianą Veriovkiną. Knygoje „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ atskleidžiamas jos reikšmingas vaidmuo ir į Vincento van Gogho panaši kūryba. Agnė Narušytė savo straipsniuose nemažai dėmesio skiria fotografių darbams ir moterims fotografijoje, Ramutė Rachlevičiūtė per tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA) kasmet rengiamą konferenciją siekia garsinti talentingas užmirštas kūrėjas. Lietuvos menotyra, nors dirba išsijuosusi, atrodo, dar ilgai neišsems šios temos. Vis dėlto kad koks nors fondas ar privatus muziejus kritiškai nužvelgtų savo kolekciją lyčių pusiausvyros aspektu... Tai pirmas kartas.
Regis, Lietuvos dailėje atsiranda pusiausvyra, o kokia padėtis Europoje? Ką paminėtumėte?
Moterų balsavimo teisės šimtmetis persimetė ir į Europos parodų sales. Bene drąsiausias yra Tate’o Britanijos (Tate Britain) galerijos pirmosios vadovės moters Marios Balshaw sumanymas – čia pavasarį visa nuolatinė ekspozicija bus pakeista vien menininkių kūriniais. Nuo spalio Madride, Prado muziejuje, veiks dviejų ryškiausių XVI a. italų renesanso novatorių paroda „Sofonisba Anguissola ir Lavinia Fontana. Du menininkių kūrybos pavyzdžiai.“ Ji primins, kad iki XIX a. moteris menininkė buvo išimtis, ir ta išimtimi galėjo tapti nebent žymių dailininkų dukterys, seserys ar sutuoktinės, nes kito kelio įgyti žinių nebuvo. Į universitetus, akademijas ir bibliotekas moterys patekti negalėjo. Apie tai rašė Virginia Woolf savo knygoje „Savas kambarys“ (1929 m.). Jos nuomone, kurti norinti moteris privalo turėti savo kambarį (kad nereikėtų rašyti slapstantis tarp siuvinių) ir pajamų. Savo kambario idėją liudija ir panašaus laikotarpio tapytojų darbai. Tai asmeninės laisvės simbolis. Nuo birželio Paryžiuje, Orsė muziejuje, bus galima išsamiau susipažinti su reikšminga impresionizmo figūra tapytoja Berthe Morisot. Londone, Paryžiuje, Berlyne, Birmingame, Ciuriche, Dresdene, Taline vyksiančiose parodose bus pasakojama apie buvimo menininke specifiką įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ir Lietuvos, ir platesnis meno pasaulis rodo, kad nebeklausiama, ar menininkės sugeba tiek, kiek menininkai, klausiama, ar mes sugebame jas adekvačiai pamatyti ir įsisavinti.
Kuo Lietuvai vertingas meno albumas „Kiekgi galima laukti“?
Kolekcininkui Viliui Kavaliauskui (įmonių grupės „Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys yra įkūręs du fondus: Lietuvos išeivijos dailės fondą ir „Lewben Art Foundation“) svarbu, kad Lietuvos dailė būtų integruota į pasaulio meno kontekstą. Paveikslus jis pradėjo kaupti spontaniškai, vėliau susidomėjo išeivių kūriniais. Įsigijo ir jaunų lietuvių autorių kūrinių. Didėjant ambicijoms, pradėjo kaupti pripažintų užsienio autorių darbų kolekciją. Bendra fondo kolekcija gana marga, bet parodas (paroda „Spyruoklės laiku“ vyko praėjusiais metais Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje; paroda „PARADO ištrauka“ Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki kovo 8 d., – red. past.) ir leidinį buvo iš ko suformuoti. Kai kurios užsienio autorės tapo maloniu atradimu man, kaip žiūrovei. Amerikiečių menininkė Andrea Joyce Heimer pritrenkė bekompromisiu tiesumu, ilgesio žiaurumu, ornamentiška forma. Iš Irano kilusi Tschabalala Self – ekscentriška, svaiginamai drąsi, psichologiškai realistiška. Claire Tabouret gražuolių įvaizdžius paverčia klastingai klampiais, Tala Madani nuostabiai pasakoja apie savo kūrybą, pvz., kaip tapatinasi su senstelėjusiais glebiais vyrais, mat augo su seneliu ir kiekvieną rytą vaikščiodavo su juo po turgus, parkus, stebėjo slaptą vyrų gyvenimą. Šiame tarptautiniame kontekste mūsų dailininkės atrodo puikiai. Yra klasikių Kazės Zimblytės, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Marijos Teresės Rožanskaitės, taip pat dabar kūrybos aukštumas pasiekusių Eglės Gineitytės, Eglės Ridikaitės, Patricijos Jurkšaitytės, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės, Laisvydės Šalčiūtės, talentingų jaunų autorių Vitos Opolskytės, Auksės Miliukaitės, Kristinos Ališauskaitės, Eglės Karpavičiūtės ir daugelio kitų autorių darbų.
Albume publikuojama Jūsų kalba, pasakyta per parodos „Spyruoklės laiku“ atidarymą. Teigiate: „Moterims reikės žudyti kai ką savyje. Tai, kas verčia ne vietoje jausti kuklumą ir atsiprašinėti, jaustis nuolat nepatenkintai savimi.“ Panašu į feministinį manifestą.
Moterų kuklumą ir savikritiką suformuoja įvairūs dėmenys, nemažai įtakos turi ir aplinkos supratimas apie mūsų vaidmenį visuomenėje. Vienos valstybės vadovas nuogąstavo: „Kai patyrusiai specialistei pasiūlai aukštas pareigas, ji sako: „Aš turbūt nesugebėsiu.“ Pasiūlai vyrui, kuris ką tik baigė mokslus, jis iškart sutinka.“ Galbūt svarbu ir tai, ar žmogus ekstravertas, ar introvertas. Manęs viešumas netraukia, geriau jaučiuosi rašydama, tačiau jei rūpi kokios nors idėjos, darbai, klausimai, suprantu, kad privalau išlįsti ir dalyvauti viešumo spektaklyje. Svarbu, kokias mus matys mūsų dukros. Tai skatina ir kreipia labiausiai.
Leidinio idėja kilo dėl feministinių priežasčių, tačiau tai nėra feministinio meno rinkinys. Mes nežinome visų autorių pažiūrų, ir tai neturi būti svarbu. Paprastai rašantieji apie menininkių kuriamą meną vis vargsta bandydami apibrėžti jų santykį su feminizmu. Kalbantieji apie vyrų kuriamą dailę tokiais klausimais nesikankina. Neklausia, kokia jų pozicija šovinizmo ar feminizmo požiūriu. Šneka, apie ką kviečia kalbėti konkretus kūrinys.
Jūsų nuomone, moterų meno nėra?
Taip. Kaip ir bendro moterų vairavimo, teisėjavimo, moterų žurnalistikos. Visko, kas paremta asmenybe. Galima tirti konkretaus laiko, įvykių, socialinių sąlygų ir panašių dalykų poveikį, paralelių bus, bet šiaip – tai tik įprasta profesija. Yra feministinė dailė ar feministine prieiga paremtas kuravimas, bet tai kas kita.
Yra stereotipų, kas yra moteriška dailė: mažas formatas, vaikų ir gėlių vaizdavimas, smulkmeniškumas, švelnumas ir t. t. Galingi šio leidinio formatai, temų įvairovė rodo, kad dabarties menininkėms stereotipai nerūpi, nebent rūpi jų kritika.
Dailės kritikė ir parodų kuratorė Laima Kreivytė Nacionalinėje dailės galerijoje vedė ekskursiją „Moterys ir vyrai moderniame Lietuvos mene. Įvaizdžiai, vaidmenys, erdvės“. Pasak menotyrininkės, vyriškos ir moteriškos erdvės skiriasi.
Esu įsitikinusi, kad Laima pasakojo konkrečias istorijas konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Dailė – iškalbingas socialinių mokslų šaltinis! Kaip gali nesiskirti pasauliai dviejų žmonių grupių, kurių tai, kas „privaloma, galima, leidžiama“, taip skiriasi.
Ar konsultuojate kolekcininkus?
Kelis kartus konsultavau, bet nuosekliai – ne. Dauguma mūsų kolekcininkų nori paveikslų kaip garantuotos investicijos, nupirkti jau išsukto menininko kūrinį. Lietuvoje kolekcininkų nedaug, jie neblogai pasirengę, turi savo nuomonę.
Kritikos interpretacijos aktualiausios menininkų bendruomenei. Per tekstą išaiškėja, kaip kūrinys atrodo iš šalies. Kritikos rašymas – taip pat kūryba. O ši pirmiausia reikšminga tikrovei patikrinti. Štai kolega ką nors tiksliai suformuluoja, ir atsidūsti: „Pagaliau.“ Pasijunti adekvačiau. Jei nebūtų kritikos, būtų tik didelė anonsų ir reklamų šventė, kur visi dalykai yra legendiniai, kultiniai, šedevrai, unikalūs ir nepakartojami.
Ar dailės kritikas visada yra laisvas rašyti savo nuomonę?
Nėra prasmės rašyti, jei negali parašyti, kas svarbu. Manau, menininkui ir peikiantis tekstas naudingas, nes tarp skaitytojų visada atsiras norinčiųjų ginti, gali kilti visapusiškai prasminga diskusija. Blogiausia, kas gali nutikti, – kad sukritikuosi ką nors, kas skirsto tau svarbias finansinio rėmimo paraiškas, ir nukentėsi.
Lietuva nedidelė, turbūt visus dailininkus pažįstate, kaip išvengiate draugystės įtakos?
Labai daug draugų tarp menininkų neturiu, pažįstamų – taip. Du kartus mano tekste aprašytieji labai supyko, nors abiem atvejais, kaip tyčia, nebuvau iki galo teisingai suprasta. Aš jų neprašau darbais prisitaikyti prie manęs. Nesiruošiu to daryti ir pati. Atvira kritika yra ir pagarbos ženklas, vadinasi, tu žmogų, muziejų, parodą gerbi, laikai vertus laiko, aptarimo, apmąstymo, tiki, kad jie turi potencialo. Yra žmonių, kurie manęs nemėgsta už rašymą, bet abejoju, ar tiek, kad būtų mano priešai. Neturiu reikšmingų postų, nedisponuoju lemiamais sprendimais ir pinigais, negaliu sukelti didelio pykčio protrūkių, nebent trumpam. Manau, ant manęs dažniau pykstama dėl to, ko nedarau, nei dėl to, ką darau.
Kaip randate kūrinių paslaptis?
Viskas išaiškėja rašant. Tai primena psichoanalitinį procesą, kai pradedi kalbėti ir kalbėdamas viską supranti. Kai rašai, turi manyti esanti Šahrazada, kuriai nukirs galvą, jei pasidarys nebeįdomu, todėl kelias paslaptis tenka ir išrasti.
Šiuolaikinio meno yra tokio, kad į parodą žiūrovą turi lydėti specialistas.
Yra nemažai prasto šiuolaikinio meno, jam niekas nepadės. Yra kūrinių, kuriuos norėdamas suprasti, tarkim, ką jie ironizuoja, turi šį tą žinoti. Žmogui, kuris po darbo užsuko į meno galeriją ir jam nepatiko, nereikėtų nusivilti savimi. Reikia ieškoti sau aktualaus meno. Menas yra būdas dalytis žmogiškąja patirtimi, raktas į kitą kokybę išgyvenant krizes, meilę, pasaulio nesupratimą. Nesakau, kad visa dailė veikia psichoterapiškai. Ji arčiau poezijos ir humoro, kai prasmės sukeičiamos taip, kad įgauna išlaisvinantį efektą.
Vilniaus dailės akademijoje įgijusi menų bakalauro diplomą nėrėte į Jungtinius Arabų Emyratus, į Aviacijos koledžą. Sugalvojote, kad smagu būtų dirbti skrydžių palydove, ir ne bet kokių oro linijų, o „Emirates“?
Tai trumpas (pusės metų), bet ilgam įsiminęs epizodas. Buvau šiek tiek nusivylusi meno pasauliu, nes per daug jį idealizavau. Buvo įprasta, kad jaunimas keliauja kur nors padirbėti, ir dar įprasčiau, kad daugelis menotyrininkų keičia specialybę ar dirba po du darbus. JAE oro linijos plėtėsi, jų atstovai pirmą kartą atvyko į Lietuvą samdyti personalo. Padirbėjusi pusę metų turėjau pasirašyti sutartį trejiems, bet supratau, kad man tai visai netinka. Gyventi Dubajuje nepatiko. Daugiausia laiko esi viena, nuolat kur nors skrendi, svečioje šalyje būni tik 24 val. Viešbučiai vienas į kitą panašūs. Atsibundi ir galvoji: „Kur aš?“ Turi sureguliuoti 400 keleivių, būti pasirengusi gaivinti, priimti gimdymą, teroristų atakoms ir pan. Tai stipri patirtis ir nebloga istorija. Vėliau jos pagrindu menininkių grupė „Cooltūristės“ sukūrė videodarbą „Monika, arba Ačiū, kad domitės manimi“ (2006 m.) – stovėdama ant Baltojo tilto, aš rodau skrydžio saugos instrukcijas, o fone sulėtintai skamba Europos Sąjungos himnas.
Parašėte knygas „Konstantinas Bogdanas. Šviesioji nesėkmės pusė“, straipsnių rinkinį „Atidarymai. Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014“, „Kultūringa pelė Stasė“. Pastaroji skirta vaikams, nors įdomi ir suaugusiesiems. Ar sunku rašyti mažiesiems?
Buvau pratusi parašyti beveik kiekvieną savaitę po straipsnį, per motinystės atostogas pajutau, kad prasidėjo rašymo abstinencija. Svarsčiau, kaip paaiškinti vaikui apie meną, o kai pradėjau rašyti, labai palengvėjo. Vis dėlto šis klausimas skirtas tikriems rašytojams, aš – proginė.
Ar Jūsų vyras – iš meno srities?
Ne, iš verslo, tačiau jis – pats puikiausias parodų, bienalių, filmų lankymo partneris. Kai įsivaizduoju žinių trokštantį, protingą, reiklų skaitytoją ar žiūrovą, matau būtent jį.
Knygą „Kultūringa pelė Stasė“ skyrėte dukrai Petrai ir Benui. Kaip ketverių dukrytė reagavo į mamos parašytą knygą?
Petra rimtai peržvelgė iliustracijas. Benas – jos brolis iš vyro pirmos santuokos – šioje istorijoje yra labai svarbus, nes klausydama jo kalbos ir juokelių bandžiau nutaikyti savo veikėjų kalbėseną. Kitas brolis – 18-metis Nojus – priklauso suaugusiųjų pasauliui. Visi trys vaikai labai šaunūs.
Keli sutikti vaikai nežinodami, kad esu autorė, sakė, kad knyga labai patiko, nes „žiauriai juokinga“. Man tai buvo didžiausias įvertinimas.
Aštuonerius metus dirbate „7 meno dienų“ vyriausiąja redaktore. Esate pastovi, darbų dažnai nekeičiate?
Redakcija – ypatinga, auginanti vieta. Nuolat balansuojame ant išgyvenimo ribos, dėl to psichologiškai sunku, tačiau dirbu su geriausiais savo srities specialistais, labai inteligentiškais, išmintingais, savo darbo prasmę jaučiančiais žmonėmis. Tai labai įkvepia. Pripažįstu, kad kultūros komunikacijos reikia įvairių žanrų, bet tarp jų privalo būti ir profesionalioji. Redakcijoje itin vertiname nepriklausomą mintį, atsakomybę, kritinį mąstymą.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
