Istorinis butas Kaune, Gedimino gatvės 48 numeriu pažymėtame name, pagaliau sušvito savo tikrosiomis spalvomis. Kas dešimtmetį šio buto sienas nuguldavo vis naujas dažų sluoksnis. Jų kiekviename kambaryje būta po aštuonis, o koridoriuje, kur sienos visada labiausiai nukenčia, – net 16. Visus teko pašalinti, kol pagaliau atsivėrė pati seniausia sienų danga – menanti net 1929-uosius.
Ne iš pirmo karto buto savininkams pavyko atitaikyti spalvų pigmentus, bet dabar visi atspalviai atitinka autentiškus. Optimizmo architektūros, kaip ją vadina profesorė Marija Drėmaitė, epochos interjeras gali nustebinti ryškia gama – žydros, mėtų, kakavos.
„Žmonės kūrė savo valstybę, buvo kupini pakilios dvasios, todėl ir spalvos tokios – ryškios, džiugios. Mes gimėme devintojo dešimtmečio pradžioje ir augdami tokių spalvų interjere nematėme, todėl labai norėjosi sužinoti, koks jausmas apimtų nukeliavus į tuos laikus. Spalvos turi tam tikrus dažnius, tad bus labai smalsu išgirsti, kaip jos veikia kitus. Norime, kad kuo daugiau žmonių ateitų ir pamatytų“, – sakė K. Banys.
Atrodo neįprastai, kad Karolis ir Petras savo bute tik svajoja kada nors pagyventi, nes jo duris pirmiausia nori atverti visuomenei. Ne vienas svečias čia jau lankėsi anksčiau – kai butas dar buvo restauruojamas. Šeimininkai sako, kad jis visiems atrodo kur kas didesnis, nei yra iš tikrųjų, nes čia itin daug šviesos. Aukštos lubos, dideli langai, ratu išdėstyti kambariai, stumdomosios durys su stiklais tarp valgomojo ir svetainės, virš kiekvienų durų įtaisyti šviesolangiai...
Talentingasis tarpukario Kauno architektas Edmundas Alfonsas Frykas tikrai žinojo, kaip išgauti erdvės efektą.
Didžiausias netikėtumas ir laimė šeimininkams buvo rasti po senais dažais sienų piešinių.
„Lyg antrą butą būtume gavę dovanų. Rasti piešinių tikrai nesitikėjome, nes šis dekoratyvinis elementas tuo metu atrodė kiek pavėluotas – funkcionalumas buvo nustūmęs dailę į šoną. Jei ir buvo kokia dekoratyvinė juostelė, tai tikrai daug siauresnė arba tautinė, o čia – plačios juostos, – pasakojo Karolis. – Taip nutiko, nes namo užsakovas buvo jau solidaus amžiaus ir išsirinko klasiką mėgstantį architektą. Ir nors erdves suplanavo tikrai labai moderniai, atsisakyti dailumo jiedu nepajėgė.“
„Daugelis stebisi gėlių motyvais, ypač darbo kabinete, nes tai atrodo nesuderinama su vyriška kambario atmosfera, bet kai tris savaites mačiau, kaip dailininkas piešia kiekvieną žiedelį, šis kambarys man tapo pats mieliausias“, – pridūrė Petras.
Namai ir likimai
Ant namo, kuriame yra Karolio ir Petro įsigytas ir visuomenei atveriamas butas, nėra jokios memorialinės lentos. „Čia gyveno daug žymių visuomenės veikėjų – triskart Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi išrinktas Vincas Čepinskis, Štromų šeima, Latvijos diplomatas Fricis Kocinšas, bet daugelis negalėtų įvardyti nė vieno. Mes ir patys daug ko nežinojome, teko konsultuotis. Nežinojimas sukuria liūdną, neįdomią realybę, o iš tikrųjų yra kitaip, – tvirtina Karolis. – Lietuvoje daug įdomių istorijų, tik reikia jas pakelti.“
Pirmiausia reikėtų paminėti patį namo savininką – gydytoją terapeutą, Lietuvos politinį bei visuomenės veikėją, vieną socialdemokratų partijos įkūrėjų Praną Gudavičių. Nupirkęs miesto centre didelį sklypą, jis pastatė namą. Pirmajame aukšte atidarė nuosavą kliniką ir įsikūrė pats su žmona bei vaikais, o kitus tris aukštus nuomojo.
Tame pačiame sklype P. Gudavičius buvo sumanęs pastatyti antrą namą, o šį suprojektuoti patikėjo vienam garsiausių Lietuvos funkcionalizmo kūrėjų vokiečių kilmės architektui Arnui Funkui. Projektas išties pavyko, tad dabar šis objektas – Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės namas – įtrauktas į UNESCO preliminarųjį paveldo sąrašą kartu su devyniais kitais Kauno moderniosios architektūros statiniais. Netrukus jis, restauruotas Kauno verslininko Zigmanto Dargevičiaus, irgi turėtų atverti duris smalsiems lankytojams.
„Prano ir Aleksandros nesiejo meilės istorija, – nusišypso Karolis. – Ponia turėjo vyrą Jurgį Iljiną, jis ėjo aukštas pareigas Lietuvos geležinkeliuose. Namo projektą Aleksandra perpirko ir įgyvendino, todėl namas vadinamas abiejų vardu.“
Panašių istorijų Karolis ir Petras galėtų papasakoti daugybę, mat to laiko Kaune tiesiog kunkuliavo nauja energija – iš įvairių pasaulio šalių namo grįžusi išsilavinusi šviesuomenė kūrė valstybę. Laikinosios sostinės centras buvo virtęs didžiule statybos aikštele. Iki 1939-ųjų vietoj prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatytų medinių namų išdygo daugiau nei 10 tūkstančių modernios architektūros statinių.
„Vilniaus barokas ir Kauno modernizmas ėjo koja kojon su pasauliu, nes namų savininkai buvo matę pasaulio, samdėsi garsius architektus. Tai buvo puiki terpė pasireikšti ir jauniems Kauno architektams, baigusiems mokslus Berlyne ar Romoje. Visi to laikotarpio namai kažkuo panašūs, bet kiekvienas – unikalus“, – pasakojo K. Banys.
Prasminga investicija
Kai prieš kelerius metus paslaugas elektroninėms parduotuvėms Amerikoje ir Izraelyje tiekiantys verslininkai susimąstė apie didesnę prasmę nei verslo generuojamos pajamos ir asmeniniai poreikiai, jų dėmesys pakrypo į miesto architektūrą. Karolis gimęs Kaune, o Petras – šalia Elektrėnų, bet jau aštuoniolika metų gali vadintis kauniečiu. Vyrai neslepia, kad buvo minčių pagyventi užsienyje, bet įsigytas istorinis butas tapo priežastimi likti Lietuvoje.
Kelerius metus jiedu ieškojo tinkamo paveldo objekto. „Manėme, kad, perkant paveldą, viskas vyksta aristokratiškai mandagiai ir lėtai, tad visur arba jau būdavome pavėlavę, arba per ilgai galvodavome“, – prisiminė P. Gaidamavičius. Galiausiai, kai vėl nusišypsojo sėkmė aptikti tinkamą skelbimą, verslininkai veikė žaibiškai – pirkimo sutartį pasirašė per dieną. O kai pasiryžo atkurti autentišką savo pirkinio interjerą, ėmė vertis neįtikėtini klodai.
Kadangi įsigytas butas anksčiau buvo nuomojamas, reikėjo ne tik sluoksnis po sluoksnio nuimti dažus, bet ir atkapstyti, kas čia gyveno. Taigi teko eiti į archyvą. Išlikusių duomenų buvo nedaug, bet 1936–1939 m. mokesčių byloje pavyko rasti nuomininkų sąrašą. Dėmesį jame patraukė ir viena labai iškilios asmenybės Latvijos diplomato Fricio Kocinšo pavardė. Bute šis garbingas kaimyninės valstybės atstovas gyveno nuo 1932 iki 1936 m., tad veikiausiai buvo antrasis šio buto nuomininkas. Karolis ir Petras įnirtingai ieško pirmojo, o nuojauta kužda, kad tai galėtų būti politologo, teisininko, profesoriaus Aleksandro Štromo šeima, mat yra žinoma, kad 1931 m. jie gyveno šiame name, o iš likusios nuotraukos, kur šeima įamžinta švenčianti gimtadienį valgomajame, panašu, kad veiksmas vyko būtent šiame bute.
Istorinėms sienoms buvo lemta priglobti ir Kauno apskrities mokesčių inspekciją, bet apskritai namui pasisekė – butai netapo komunaliniai, nebuvo perplanuoti ir išdalyti keliems gyventojams, kaip pasielgta su daugeliu kitų pastatų. Karolis ir Petras spėlioja, kas galėjo namą apsaugoti? Dokumentai liudija, kad po Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daug žmonių rusiškomis pavardėmis, galimai palankių sovietiniam režimui, galbūt tai ir apsaugojo unikalią architektūrą nuo suniokojimo.
Paskutiniai buto šeimininkai medikai Algė Leonora ir Vytautas Juozas Miliukai irgi prisidėjo prie paveldo išsaugojimo – čia gyvendami (1989–2017 m.) nedarė jokių esminių pertvarkų. Išliko visos senosios durys, parketas, grindų plytelės ir netgi grindjuostės. Šeimininkai nekeitė autentiškos ketaus kriauklės tualete, nepanaikino unikalios šaltspintės virtuvės sienoje ir koridoriaus sieninės spintos. Kai pasidarė per sunku laipioti į trečią aukštą, sutuoktiniai priėmė sprendimą butą parduoti ir keltis gyventi arčiau vaikų į priemiestį.
„Jiedu – geras pavyzdys, kaip reikia nebijoti paleisti praeities, kad turėtum orią senatvę, – susižavėjęs sakė Karolis. – Po poros savaičių nuo sutarties pasirašymo ponia ištaisė mums pietus, keldami auksuotas taures už pažintį galėjome pajusti praeities laikų dvasią.“
Seniesiems šeimininkams naujieji nusprendė leisti be streso atsisveikinti su namais – davė tiek laiko, kiek reikėjo išsikelti ir susiremontuoti įsigytą butą. Dar ne kartą visi buvo susitikę – garbieji senjorai vis užsuka į verslininkų biurą pasiimti jiems senuoju adresu ateinančių laiškų. Miliukai matė remonto eigos nuotraukas, stebėjosi atrastais ornamentais, apie kuriuos nieko nežinojo, ir nekantriai laukia, kada galės išvysti, kaip dabar atrodo jiems padedant išsaugotas perlas.
Istorijos detektyvai
Į istorijos detektyvus visa galva panirę Kauno verslininkai jau pradėjo restauruoti kitą ypatingą, 1928-aisiais pastatytą paveldo objektą Vytauto prospekte. Dabartiniai 58-ojo namo gyventojai net nežino, kokia liūdna jų namo praeitis.
Karolis ir Petras visus metus ieškojo istorijos siūlo galo ir atrado keletą dabar Kanadoje gyvenančių liudininkų parašytų knygų, kuriose detaliai pasakojama baisi tragedija. Pasirodo, namas priklausė Kauno žydams verslininkams Mozei Posvianskiui ir Giršui Klisui, dauguma butų buvo išnuomoti irgi žydams. Remiantis Saros Ginaitės-Rubinson liudijimu, 1941 m. naktį šešis namo gyventojus vyrus išsivedė ir kieme sušaudė baltaraištininkai.
„Visai netikėtai, gilindamiesi į istoriją, prisilietėme prie holokausto temos. Tie žmonės ramiai gyveno, negalvojo apie karą, restorane valgė omarus, – taip, tais laikais Kaune tai buvo įmanoma. Jie nesitikėjo, kad taip gali nutikti, – juk XX a.! Mes irgi taip manome: kas gali atsitikti – juk XXI a.?! Reikia pasimokyti iš istorijos ir padaryti viską, kad taip daugiau nenutiktų“, – sakė P. Gaidamavičius.
Restauraciją Gedimino gatvės name 2017-ųjų lapkritį pradėję paveldo saugotojai pernelyg nesiskubino – baigė 2018-aisiais, prieš Naujuosius. Buvo pasikvietę į Kauną Čekijos įmonės „Rako“ atstovą, kad padėtų atkurti autentiškas sienų plyteles, bemaž metus dalyvavo internetiniuose interjero detalių aukcionuose, skrido į Berlyną ieškoti šviestuvų, – atitaikė tik iš trečio karto. Kuo labiau įsitraukė į procesą, tuo mažiau jiems norėjosi skubėti – kad nepadarytų nė menkiausios klaidos.
„Manėme, kad su antru butu bus lengviau, nes viską jau žinome. Pasirodo, kuo daugiau žinių turi, tuo labiau giliniesi. Mūsų požiūris į paveldą labai pagarbus, dabar stengiamės dar labiau“, – pabrėžė P. Gaidamavičius. Jo partneris antrino: „Antrojo istorinio buto restauracijai nesame numatę jokių terminų. Neskubėsime, net jei darbai truks ir kelerius metus. Norisi pasimėgauti pačiu procesu, įdėti savo rankų darbo. Susipažinsime su anuomečių namo gyventojų vaikaičiais, išsiklausinėsime menkiausių smulkmenų. Ketiname palikti istorinių sluoksnių atodangas, kad dar geriau būtų galima pajusti laiko tėkmę.“
Kada nors, kai bus nutiestas geras kelias, Karolis ir Petras imsis dar vieno istorinio objekto – mūrinės tarpukario mokyklos netoli Gelgaudiškio dvaro. Gali būti, kad net ir Vilnių pasieks jųdviejų užmojai.
„Istoriniai pastatai mums padėjo atrasti Kauną. Didelis džiaugsmas, kad miestas yra gyvas organizmas, o mes galime prisidėti prie jo kaitos, kad taptų toks, apie kokį svajojame“, – kalbėjo pašnekovai.
Bendruomenės jėga
Karolis ir Petras – ne architektai, net tarp jų draugų niekada nebuvo šios specialybės atstovų. P. Gaidamavičius pastatų grožį pradėjo pastebėti keliaudamas po Niujorką ir Paryžių, K. Banys studijavo politikos mokslus, domėjosi Lietuvos valstybės kūrimo istorija, šiek tiek buvo susipažinęs su architektūros pradžiamoksliu, bet prisipažįsta neskyręs architektūros stilių ir laikotarpių.
„Natūralu laikui bėgant ko nors išmokti, kai ką įvertinti, nors šiek tiek ir juokinga pagalvojus, kad architektūros istorikė Jolita Kančienė jau 1994-aisiais buvo aprašiusi tai, ką mes su Petru taip įnirtingai studijavome pastaruosius dvejus metus. Įdomu būtų grįžti laiku atgal ir su ja susipažinti. Dabar pagaliau visa tai pasiekė mases. Anksčiau žmonės vaikščiodavo tarsi nepakeldami akių, nevertindami to, ką turime. Namas senas – tai problema. Aukštos lubos, vadinasi, brangus šildymas. Po truputį viskas keičiasi. Atsirado tokių nuomonės formuotojų kaip Arūnas Gelūnas, ir pasirodė, kad Kauno architektūra verta Europos paveldo ženklo. Visiems ji ima patikti, tampa miesto identiteto dalimi. Architektūros pradedama mokyti ir moksleivius – kad domėtųsi ir grožį pamatytų, o užaugę nebegaištų laiko savišvietai“, – mintimis dalijosi K. Banys.
Dabar tarp Karolio ir Petro draugų – daugybė šviesių ir progresyviai mąstančių istorikų, architektų, menotyrininkų, dailininkų, restauratorių, netgi meistrų, kuriems rūpi ne vien kvadratiniai metrai, o ir paveldas.
Jiedu pataria visiems, įsigijusiems istorinių objektų, pasekti šiuo pavyzdžiu – atverti savo butą visuomenei ar grupėms. Restauruotas Gedimino gatvėje dar ir dabar stovi apytuštis – gal jį pamatę žmonės atras savo archyvuose interjero nuotraukų.
„Smagiausia dalis – kai svajoji, kaip darysi. Mums procesas įsisuko, kai sutikau savo dėstytoją doc. dr. Jūratę Tutlytę – prieš pat Naujuosius netikėtai susidūrėme kirpykloje. Ji mums buvo pasakojusi apie modernizmą ir bauhauzą, tad pasigyriau, jog nusipirkome butą, pakviečiau užeiti, – prisiminė Karolis. – Paskui visą mėnesį kvietėmės įvairius svečius, ir kiekvienas nuoširdžiai parekomenduodavo, ką ir kaip daryti, kad galėtume priimti savo sprendimą. Turėjome gerą progą įsimylėti savo miestą ir užkrėsti kitus. Pradėjome mėgautis gyvenimu Kaune, Lietuvoje, apskritai mėgautis.“
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'03
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
