Smegenys – labiausia mitais apipintas mūsų organas. Tai, kad jos menkai tepažintos, skatina ir smalsumą, ir perdėtą tikėjimą ypatingomis jų galiomis. Norvegų gydytoja, smegenų tyrinėtoja Oslo universiteto medicinos mokslų daktarė Kaja Nordengen ėmėsi išties nelengvos užduoties – paprastai ir suprantamai išaiškinti, kas yra ir kaip veikia mūsų smegenys ir kokie su jomis susiję mitai yra laužti iš piršto. Imkim, kad ir tą, kad mes išnaudojame tik 10 proc. mūsų smegenų galimybių... Visa tai ji aprašo knygoje „Supersmegenys“ (leidykla „Alma littera“).
Mozarto efektas
Šįkart trumpai žvilgterėkime į tokį paplitusį intelekto ugdymo būdą kaip Mozarto muzika. „Grupei studentų spręsti erdvinio mąstymo reikalaujančiais užduotis geriausiai sekėsi penkiolika minučių po to, kai jiems buvo duota paklausyti Mozarto kūrinių. Paskelbus tyrimo rezultatus, žmonės užplūdo muzikos parduotuves norėdami įsigyti Mozarto įrašų, – šios manijos pradžią knygoje prisimena Kaja Nordengen. – Būsimos mamos Mozarto kūrinių leido klausyti savo pilvukui, kad susilauktų protingesnių vaikų, Džordžijos gubernatorius netgi pasirūpino, kad visi šios JAV valstijos naujagimiai dovanų gautų po klasikinės muzikos kompaktinę plokštelę. Kai kurie mokslininkai teigė, kad įveikti labirintą geriau sekasi toms žiurkėms, kurios būdamos embriono stadijos girdėjo Mozarto muziką. Vienoje nuotekų valymo stotyje Mozartą pradėta groti, kad greičiau darbuotųsi jas skaidančios bakterijos.“
Deja, kitiems neuromokslininkams šių rezultatų pakartoti nepavyko. Tai reiškia, kad vėlesni tyrimai nepatvirtino Mozarto muzikos teigiamos įtakos intelektui. Bet, kaip dažniausiai nutinka, informacijos paneigimas nenuskambėjo taip garsiai, kaip pirminė sensacija. Galbūt dar ir todėl, kad „Mozarto efekto“ verslo niša nešė didelius pinigus – buvo leidžiami jo muzikos rinkiniai, knygos ir straipsniai, išvestos naujos teorijos. Tarkim, viena jų teigė, esą ypač paveiki yra Mozarto „Sonata D-dur dviem fortepijonams“, mat itin harmoningai atitinka žmogaus organizmo ritmus, jo smegenų bangas ir pulsą. Šia sonata bandyta gydyti netgi epilepsiją.
Pasak K. Nordengen, tyrimų, įrodančių, kad klasikinės muzikos besiklausantieji yra aukštesnio intelekto, netrūksta. Kita vertus, ne taip lengva atsekti priežasties ir pasekmės ryšį. Gali būti, kad į intelektualus pretenduojantys žmonės tiesiog stengiasi perimti grupės, su kuria nori identifikuotis, įpročius ir dėl to klausosi klasikinės muzikos, o ne atvirkščiai – klausydamiesi klasikinės muzikos protingėja.
Kaip mus veikia muzika?
Kaja Nordengen neprieštarauja, kad muzika daro mūsų smegenims stiprų poveikį, tačiau yra įsitikinusi, kad ne taip svarbu, kokios jos rūšies klausomės – Mozarto ar Beyonce. „Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad smegenys kalbą ir muziką suvokia skirtingai ir kad suprastume muziką, bendradarbiauti turi abu smegenų pusrutuliai. Kairysis pusrutulis kontroliuoja tekstą, o dešinysis rūpinasi melodija, – rašo ji. – Pasitaiko, kad smegenų pažeidimą, tarkim, insultą patyręs žmogus praranda gebėjimą kalbėti, tačiau dainuoti geba ir toliau. Daug kartu dirbančių žievės sričių leidžia atpažinti ir suvokti, ką girdime.“
Muzika turi didelę įtaką mūsų savijautai, mat jos klausantis suaktyvėja sutelktinis branduolys, atsakingas už meilę ir aistrą. Išsiskiria dopaminas, sukeliantis laimės pojūtį. Tiesa, jo kiekis labiau priklauso ne nuo to, kokios muzikos klausomės, o nuo netikėtumo efekto. Kuo naujesnis yra kūrinys, tuo daugiau dopamino išsiskiria.
O kaip su mūsų gebėjimu mokytis? Ar muzika jį gerina? Ir taip, ir ne. Patinkamos muzikos klausantis lengviau atlikti nuobodžias ir gerai pažįstamas užduotis. Vienas Amerikoje paskelbtas tyrimas parodė, kad klausydamiesi mėgstamos muzikos chirurgai operavo greičiau ir tiksliau, nei darydami tai tyloje. Bet jei mokomės naujų dalykų, geriau tai daryti visiškoje tyloje.
„Nemažai pastarųjų metų tyrimų atskleidė, kad klausantis muzikos naujas ir sudėtingas užduotis atlikti sekasi sunkiau“, – teigia smegenų tyrinėtoja. Tiesa, jei užduotis reikalauja rasti netikėtą, originalų sprendimą, muzika gali pažadinti kūrybiškumą, nes padeda išsimušti iš įprastų mąstymo vėžių.
Taip pat įrodyta, kad instrumentinė muzika blaško mažiau nei vokalinė. Ypač sudėtinga klausantis dainų dirbti tiems, kurių darbas susijęs su žodine kūryba, nes ir vieną, ir kitą informaciją apdoroja tos pačios smegenų sritys, dėl to kyla rimtas pavojus joms „perkaisti“.
