Negalime toleruoti vaikų skausmo
Alina Jakavonienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė
1 Vaikai iš tėvų paimami tik išskirtiniais atvejais. Jeigu šeima turi sunkumų, vaiko teisių specialistai pirmiausia išsiaiškina situaciją ir siūlo pagalbą šeimai, šią įgyvendina savivaldybėje dirbantys atvejo vadybininkai. Antrojo grėsmės vaikui lygio nustatymas ir jo paėmimas iš tėvų ar atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė apsaugos priemonė, kai kyla reali grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei.
Tarnybos tikslas – ne atimti vaikus, o juos apsaugoti nuo sudėtingų situacijų, visų rūšių smurto prieš juos. Mes pritariame, kad vaikui geriausia augti savo šeimoje, deja, kartais šeimos neturi stiprybės tarpusavio konfliktus spręsti be smurto, todėl dažniausiai nukenčia silpniausieji – vaikai. Aišku, pastaruoju metu kilęs šeimų nerimas mums yra svarbus signalas, kad tam tikrus aspektus reikia tobulinti. Pasaulis nėra tik juodas arba tik baltas, jis yra įvairus. Nevyriausybinės organizacijos, piliečiai išsakė savo nuomonę ir pasiūlymus, mes juos įvertinome ir pripažįstame, kad dalis jų yra racionalūs, tad įstatymas dar bus tobulinamas.
2 Vieša informacija ne visada patikima. Nuoširdžiai raginu nepasiduoti baimei, pasitikėti tarnybos specialistais ir objektyviai bei kritiškai vertinti socialiniuose tinkluose ar portaluose pasirodančią informaciją. Tai, kad vaikas gali būti paimtas dėl pliaukštelėjimo, įskundus nedraugiškiems kaimynams, dėl to, kad jis nepaskiepytas ar tėvai su juo parduotuvėje kalba pakeltu balsu, yra melas. Grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei nustatoma ne dėl vieno veiksnio, o dėl jų visumos.
Vaikai paimami dėl sistemingo (!) smurto, fizinių bausmių taikymo arba nepriežiūros, kai jie negali normaliai vystytis. Nereikėtų atskirų kriterijų traukti iš konteksto ir jais manipuliuoti. Vaikai niekada nėra paimami iš šeimos dėl to, kad bijo tamsos, vengia prisilietimo ar yra išskirtinio svorio. Tokie požymiai gali signalizuoti ką nors (seksualinę prievartą, depresiją, patiriamą stresą), jeigu atsiranda staiga ir iki tol vaikui nebuvo būdingi. Jei vaiko teisių apsaugos specialistai paklaus, ar viskas gerai, pasidomės, kas nutiko, šeima nepatirs dėl to jokios žalos.
3 Laikinosios globos atvejų nedaugėja. Pastebime, kad laikinoji globa nustatoma vis mažesniam skaičiui vaikų. Šių metų liepos 1–spalio 31 d. ji, nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį ir gavus teismo leidimą paimti jį iš jo atstovų pagal įstatymą, nustatyta 714, pernai per tą patį laikotarpį – 782 vaikams. Tokios pat iš piršto laužtos ir prielaidos, kad laikiniesiems globėjams tai yra pasipelnymo šaltinis. Tik 7 proc. vaikų apgyvendinami budinčių globotojų šeimose, 1 proc. – šeimynose. Dažniausiai – net 67 proc. atvejų – laikinoji globa patikima giminaičiams arba žmonėms, susijusiems su vaiku emociniais ryšiais, o apie 25 proc. jų patenka į globos institucijas.
4 Privalome vaikams padėti. Valstybei apsaugoti vaikus kainuoja brangiai ir reikalauja daug pastangų, lengviausia ir paprasčiausia būtų nieko nedaryti, bet nukentėjusiųjų skaičiai išties iškalbingi. Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. nuo smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai nukentėjo apie 1400 vaikų, 90 proc. jų patyrė tėvų arba įtėvių smurtą. Į šią statistiką nepatenka nusižudžiusieji, taip pat tie, kurie buvo smurto šeimoje stebėtojai ir liudininkai, patyrė psichologinį smurtą, turėjo gelbėti savo mamą ar kitą šeimos narį.
Vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, per 2017 m. užfiksuoti 5 625 atvejai, kai iš viso galbūt nukentėjo 4 995 vaikai: 1 639 galbūt patyrė fizinį, 141 – seksualinį, 2 519 – psichologinį smurtą, o 904 – nepriežiūrą. Negalime toleruoti vaikų skausmo. Kiekvienu atveju turi būti reaguojama.
Abejoju, ar rastume bent vieną žmogų, kuris norėtų, jog policijos pareigūnai ar vaiko teisių specialistai numotų ranka, jei gautų pranešimą apie įtariamą smurtą prieš juos pačius ir jų vaikus. Jei paliktume problemą spręsti pačioms šeimoms, žalojami vaikai nesulauktų pagalbos. Verta pagalvoti ir apie ilgalaikes pasekmes – tikėtina, kad dalis šių vaikų užaugę patys elgsis taip, kaip buvo elgiamasi su jais, tad smurto ratas tęsis. Traumuojanti patirtis gali lemti ilgalaikius psichikos, elgesio, emocijų sutrikimus.
5 Reikia keisti požiūrį į smurtą. Dažniausiai prieš vaikus smurtaujama, jie neprižiūrimi, negydomi, kai tėvai vartoja alkoholį. Vis dėlto vieno apibrėžimo, apibūdinančio smurtaujančią šeimą, nėra. Beveik visi pažįstame bent vieną vaiką, kuris yra sulaukęs fizinių bausmių kaip auklėjamosios priemonės. Kaip smurtas paplitęs, galime įvertinti pagal tai, kaip esame linkę jį pateisinti ir sumenkinti, kaltinti aukas. Dažnai girdime sakant, kad vaikas sunervino taip, kad jau nebegalima buvo susilaikyti. Bet iš tikrųjų ne vaikas kaltas, kad suaugusieji negali susilaikyti. Daugėja atvejų, kai patys vaikai prašosi būti išvesti iš skriaudžiamos aplinkos – išreiškia norą būti paimti iš šeimos ar nenori grįžti namo. Vaikai dažniausiai skundžiasi mokytojams, auklėtojams, apie tai pasako vaiko teisių specialistams, policijai.
6 Smurtas – ne vien mėlynės. Tyrimai rodo, kad mūsų vaikai yra vieniši, liūdni, linkę žalotis. Ir taip nutinka dėl suaugusiųjų įtakos ar elgesio. Psichologinį smurtą pastebėti ir įrodyti sunkiausia. Tai – sistemingas vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, kai sutrikdoma normali vaiko raida, sveikata. Taip vaiką galima privesti prie savižudybės. Ar galima užauginti savimi pasitikintį asmenį jam kasdien kartojant, kad jis yra nevykėlis ar kaltas dėl problemų šeimoje? Ar įmanoma tikėtis, kad vaikas bus sumanus, jeigu visos jo iniciatyvos buvo sumenkintos, jis buvo nuolat ujamas ir užgauliojamas? Tikriausiai ne. Tai, ką patiriame vaikystėje, vėliau turi tiesioginės įtakos, kaip mums sekasi megzti santykius, draugauti, dirbti, mokytis, auginti savo vaikus. Be jokios abejonės, išsiskyrimas su tėvais kiekvienam vaikui yra didelė trauma, tačiau kasdienė traumuojanti aplinka šeimoje vaiką žaloja ne mažiau.
7 Sprendimai grąžinti vaiką nėra vilkinami. Bylos dėl teismo leidimų išdavimo apsaugoti vaiką, paimant jį iš šeimos, nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Jos dažniausiai išnagrinėjamos per 5 darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. Jei tėvai bendradarbiauja su specialistais, rodo norą keisti elgesį, daroma viskas, kad vaikai kuo greičiau grįžtų į šeimą, nes niekas kitas, tik šeima, yra geriausia vieta jiems augti. Tais liūdnais atvejais, kai tėvai nepripažįsta problemų, kai sunkiai kontroliuoja savo elgesį ar laikosi nuostatos, kad visuomet kalti kiti, bendradarbiauti gali būti sunkiau, o pagalbos procesas trunka ilgiau. Tuomet vaikui nustatoma laikinoji globa, ši gali trukti ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
8 Sąmokslo teorijos apie vaikų pardavinėjimą neturi jokių sąsajų su tikrove. Liūdna, kad šiais laikais mitai kuriami panašiai kaip viduramžiais. Jų tikslas – kelti visuomenės baimę, supriešinti žmones. Užsienio valstybių piliečiams leidžiama įvaikinti tik tuos vaikus, kurių mūsų šeimos atsisako. Įprastai tai yra vyresni kaip 8 metų vaikai, turintys sunkių sveikatos sutrikimų (Dauno, alkoholinio vaisiaus sindromai, žmogaus imunodeficito virusas, rimti raidos sutrikimai), arba ne mažesnės kaip 3 brolių ir seserų grupės. Akredituota organizacija ir įvaikintojai yra įpareigoti 4 metus privalomai, o vėliau – kaskart pareikalavus, teikti ataskaitas apie vaiko adaptaciją, sveikatos būklę, jam teikiamas paslaugas, pasiekimus, krizes. Džiugu matyti, kad kuo toliau, tuo labiau užsienio valstybių piliečiai stengiasi išsaugoti įvaikintų vaikų ryšius su Lietuva, domisi mūsų šalies kultūra. Beje, Lietuvoje įvaikinimo procedūros yra nemokamos, o sprendimą dėl jo priima teismas.
Svarbiausia – pagalba šeimai
Eglė Mirončikienė, psichologė
1 Sistema turi būti tobulinama. Reikia pripažinti, kad vaiko teisių apsaugos srities padėtis jau seniai yra prasta. Trūksta finansavimo, specialistų, dideli darbo krūviai, iki šiol nebuvo nustatyti grėsmės ir šeimos sąlygų vertinimo kriterijai, vaiko paėmimo tvarka. Valstybės kontrolė yra tyrusi vaiko apsaugos organizavimo efektyvumą, buvo nustatyta daug trūkumų. Sistemą reikėjo tobulinti, bet kodėl nuspręsta, kad viską ištaisyti gali aptakūs smurto apibrėžimai ir centralizacija? Nesuprantama, kodėl taip uoliai stumiama ši iš Norvegijos nusižiūrėta sistema, jei ji sulaukia daug įvairių ekspertų – Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto, garsių Norvegijos žmogaus teisių ekspertų, mokslininkų – kritikos? Centralizacija puikiai tinka statutinėms organizacijoms – krašto apsaugai, policijai, mokesčių inspekcijai, bet socialiai jautrių sričių problemas ir jų sprendimo būdus geriau mato tie, kurie iš arti pažįsta šeimas – savivaldybės, seniūnijos, bendruomenės. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius galėtų koordinuoti institucijų veiklą, teikti rekomendacijas, inicijuoti įstatymų pataisas, Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba rengti mokymus, tačiau valstybės biurokratai neturėtų prisiimti visuotinės kontrolės vaidmens.
2 Instrukcijos – dar ne viskas. Jei užtektų tik jų, galėtume išleisti gražaus elgesio kodeksą, kuriame būtų surašyta, kad negalima keiktis, muštis, apkalbinėti, meluoti, vėluoti ir panašiai, Seimas jį patvirtintų, ir visuomenė taptų tobula. Deja, gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, todėl žmonių santykius teisiškai sureguliuoti sunku, o dažnai – neįmanoma. Kai darbuotojai vadovaujasi tik teisės aktais ir instrukcijomis, o į šeimos problemas neįsigilina, žmogiškumui nelieka vietos. Vaikų teisių specialistai bijo netekti darbo, nori apsidrausti, todėl uoliai vykdo instrukcijas – jei pasielgs ne pagal aprašą, bus apkaltinti aplaidumu. Todėl ir tiria nereikšmingas bylas, užuot skyrę savo laiką ir energiją pažeidžiamiausioms šeimoms.
3 Dažniausia smurto priežastis – alkoholizmas. Siekiant pagrįsti griežtų sankcijų būtinybę, bandoma įtikinti, kad smurtas yra visos visuomenės problema, kad tai gali nutikti bet kurioje šeimoje, todėl reaguojama į bet kokias jo apraiškas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad reali rizika vaiko sveikatai ir gyvybei dažniausiai kyla šeimose, kurių tėvai girtuokliauja, vartoja narkotikus. Dirbdama su asmenimis, nuteistais už smurtą artimoje aplinkoje, matau, kad beveik visi nusikaltimai buvo įvykdyti apsvaigus nuo alkoholio arba psichotropinių medžiagų. Pasiekus tam tikrą alkoholizmo lygį, prasideda psichozės, ir žmogus tampa pavojingas tiek aplinkiniams, tiek sau. Todėl, norint išvengti Matuko tragedijos, pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas į priklausomybių liūną įklimpusioms šeimoms.
4 Smurtas nėra vienintelė šeimų problema. Problemų vaikams kyla daug ir įvairių: sunki finansinė šeimos padėtis, tėvų skyrybos, sunkumai mokykloje, patyčios, neįgalumas, priklausomybės. Kodėl susitelkiama vien į smurtą? Gal todėl, kad kovą su smurtu gerai finansuoja ES fondai? Smurtas šeimoje dažniausiai yra susikaupusių problemų pasekmė, o ne priežastis. Užuot susitelkus vien į jį, fiksavus kiekvieną pliaukštelėjimą ar riktelėjimą, reikėtų naikinti tokio elgesio priežastis, neleisti problemoms gilėti ir taip užkirsti kelią agresijai prieš kitus ar save. Mūsų specialistai yra sukūrę puikią šeimos poreikių vertinimo metodiką, kuria remiantis galima būtų padėti įvairius sunkumus išgyvenančioms šeimoms. Deja, nueita visai kitu keliu. Net įstatymu turi būti užtikrinama pagalbos priemonių viršenybė prieš baudžiamąsias. Pirmiausia reikėtų aiškintis, kodėl tai nutiko, gal nukreipti tėvus į pykčio valdymo arba pozityvios tėvystės kursus. Latvija nuėjo tuo keliu, todėl vaikai iš šeimų paimami kur kas rečiau. O pas mus užkuriama teisinė mašina, šeima supriešinama, procesai užsitęsia mėnesius ar net metus. Tai ne skatina kreiptis pagalbos, bet dar labiau įbaugina. Didelis atimamų vaikų skaičius rodo tik vaiko teisių apsaugos sistemos nepajėgumą.
5 Padėję tėvams, padėsime ir vaikams. Mūsų įstatymas vaiko teises išskiria kaip prioritetines, o kitose šalyse, tarkim, Vokietijoje labiau akcentuojama pagalba tėvams, nes tikima, kad tai bus geriausiai ir vaikui. Dirbti reikia su visa šeima – vyru, žmona, vaikais, o ne išdraskyti juos, izoliuoti vieną nuo kito. Vaiko tėvai taip pat yra mūsų visuomenės nariai. Daug jų turi blogą patirtį, yra išgyvenę sunkią vaikystę, augę asocialiose, girtuokliaujančiose, iš pašalpų gyvenusiose šeimose ar vaikų globos namuose. Jie nelabai moka ir žino, kaip galima gyventi kitaip. Atėmus iš jų vaikus, jie dar labiau degraduoja. Aišku, pasitaiko ir tokių, kurie jaučia malonumą suteikdami skausmą kitam, bet tokie atvejai labai reti. Visi mes nesame idealūs. Dažnam pasitaiko ir be reikalo vaiką apšaukti, ir nepedagogiškai pasielgti. Tai nereiškia, kad fizines bausmes laikome normalia auklėjimo priemone, veikiau rodo, kad jaučiamės bejėgiai, apimti nevilties. Verta suteikti tėvams laiko bei galimybių pasitaisyti ir tik kraštutiniu atveju, esant pavojui vaiko sveikatai bei raidai, jį reikia paimti iš šeimos. Atskyrimas yra sunkiai išgyvenamas ir gali sukelti kur kas didesnę traumą nei tėvų nederamas elgesys. Praradę vaikus tėvai taip pat išgyvena krizę, ji paskatina keistis, tad svarbu jiems padėti ir neatimti vilties atžalas susigrąžinti.
6 Nenuvertinkime meilės. Paprastai net ir patys netobuliausi tėvai myli savo vaikus, o vaikai myli savo netobulus tėvus, myli juos labiau už kur kas geresnius globėjus. Atskyrimas nuo šeimos yra didelė trauma, ypač mažiems vaikams. Mažyliui mama yra visas jo pasaulis, o tai, kas yra už jo ribų, atrodo svetima ir grėsminga. Meilė nėra protu paremtas jausmas. Mylime ir tuos, kurie nusipelno meilės, ir tuos, kurie mus įskaudina, nuvilia. Meilė tuo ir stipri, kad lydi mus ir tada, kai sunku, kai susipykstame, todėl atleidžiame ir toliau kuriame bendrus santykius. Be jausmų vaikus gali auklėti tik svetimi žmonės – gal to ir siekiama atiduodant juos globėjams? Bet iš ko tuomet vaikai mokysis atpažinti jausmus, juos suprasti, kaip išmoks pripažinti klaidas ir atleisti?
7 Išsaugoti šaknis yra labai svarbu. Įstatymai garantuoja vaiko teisę į tapatumą, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, religiją, šeimos bei kitus giminystės ryšius. Pastarieji užtikrina, kad šioje bendruomenėje kiekvienas jaučiasi savas. Atskyrus vaiką nuo šeimos, bendruomenė prarandama, nutraukiami artimi ryšiai. Nesaugumo jausmas kaupiasi, skatina gynybines reakcijas, o šios gali pasireikšti atsiribojimu, neigimu, priešiškumu ar net agresija. Liūdniausia, kad kovojant už vaiko teises dažnai nepaisoma jo norų ir poreikių, juk ne visada nauja, tarnybų parinkta aplinka jam yra saugesnė. Jei dėl vienkartinio smurtinio veiksmo iš normalios šeimos paimtas vaikas patenka į vaikų globos namus ar šeimyną, kurioje yra daug psichologinių problemų, smurtinę patirtį turinčių globotinių, jis gali susidurti su dar didesniu smurtu ar patyčiomis.
8 Vaikas neturi būti prekė. Ne paslaptis, kad už atimtų vaikų globojimą, vertinant Lietuvos masteliais, mokami ne tokie maži pinigai, kontrolė nepakankama, todėl atsiranda galimybė tuo piktnaudžiauti. Yra tamsių dėmių ir įvaikinimo srityje. Suklusti verčia ir tai, kad mūsų šalyje keliolika kartų daugiau nei kitose ES šalyse beglobių vaikų įvaikina užsieniečiai.
STT yra pripažinusi, kad įvaikinimo procedūra mūsų šalyje nėra pakankamai skaidri ir sudaromos sąlygos korupcijai. Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių įvaikinimo srityje tarpininkaujančių organizacijų veikla kelia nemažai įtarimų. Galiausiai niekas nežino ir nestebi, koks yra tolesnis išvežtų vaikų likimas. Vaikai – tai brangiausia, ką turime, o darni šeima yra pati saugiausia vieta jiems gyventi.
