„95 proc. žmonių bijo kalbėti viešai“, – taip viešojo kalbėjimo ir baimės valdymo trenerė Marija Mikalauskienė neretai pradeda savo paskaitą. Jei kalbėti prieš auditoriją yra taip baisu, gal neverta to daryti, kol neprispaudė būtinas reikalas?
„Iš tikrųjų tai svarbu ne vien verslininkams, politikams ar lektoriams. Man pačiai noras kalbėti ant scenos kilo, kai įsimylėjau, – sako Marija. – Tuomet man buvo 13 metų. Jutau didžiulį emocijų perteklių ir neturėjau jų kur padėti. Kalbėjimas buvo tos durys, kurios atvėrė vidinį turinį. Norėjau visiems žmonėms, ypač savo mylimajam (beje, jis tapo mano vyru), papasakoti, ką jaučiu. Tad lipau ant scenos skaityti meilės poezijos.“
Ko siekiame?
M. Mikalauskienė sutinka, kad viešasis kalbėjimas dažniausiai siejamas su verslo pasauliu, ir neneigia, kad jame jis – nuo diskusijų su kolegomis, derybų su partneriais iki tarptautinių konferencijų – be galo svarbus. Vis dėlto kalba yra kur kas daugiau, nei būdas siekti savo tikslų. Tai visiems mums gamtos duota galimybė išreikšti save, dalytis su kitais tuo, kas mums svarbu. Marijos požiūris į viešąjį kalbėjimą iš esmės skiriasi nuo visų kitų, su kuriais man teko susidurti.
Kelių dienų seminaruose yra tekę mokytis, kaip stovėti ir kur laikyti rankas, kad atrodyčiau pasitikinti savimi, kokias frazes vartoti ir kokių žodžių vengti, kad žmonės tikėtų tuo, ką kalbu, kaip išsisukti nuo nepatogių klausimų ir pan. Jaučiausi gana nejaukiai, nes visi šie triukai atrodė svetimi mano prigimčiai, mat esu gana atviras ir nuoširdus žmogus. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl reikia išsisukinėti ir apsimetinėti tuo, kas nesu? Esu įsitikinusi, kad daugiau simpatijų galime laimėti sąžiningai pripažindami klydę ar ko nors nežinantys, nei atsimušinėdami klausimu į klausimą. Kalbėdama viešai ne kartą buvau patyrusi, kad atvirumas ir nuoširdumas iš tikrųjų veikia, bet įtikinti tuo seminarų vedėjo tąsyk nepavyko.
Nenuostabu, kad su M. Mikalauskiene iškart pavyko rasti bendrą kalbą. Pasak jos, tikslai, kam mes naudojame retorikos meną, gali būti skirtingi. „Svarbu suprasti, dėl ko mes tai darome, – sako ji. – Viena kryptis – kai siekiame naudos, norime daryti politiko karjerą, kažką parduoti ir pan. Tuomet kuri strategiją, mąstai, kokius psichologinius klausytojų mygtukus paspausti, kaip nuslėptum tikruosius motyvus, ar kaip perteikti savo žinutę, kad ji būtų įtaigi. Kita kryptis – kai kalbi nemąstydamas, kokios asmeninės naudos tai duos, bet dalijiesi, nes negali kitaip.“
Marija laikosi antrosios krypties, bet priduria, kad abi jos yra puikiai suderinamos – jei patys tikime tuo, ką kalbame, kur kas lengviau įtikinti ir kitus. „Iš tikrųjų nėra nieko bloga daryti įtaką, būtent toks ir yra viešojo kalbėjimo tikslas – parodyti žmonėms pasaulį, kuriame gyvename, ir pakviesti prie jo prisijungti, – sako ji. – Tuo metu, kai esi scenoje, esi lyderis, vedantis visą auditoriją savo vizijos, savo idėjos, savo tiesos link. Jei nežinai, kur eini, nėra kur vesti ir kitų.“
Svarbiausia – nebijoti emocijų. Jos bet kokią kalbą padaro įtaigesnę. „Ne veltui vaikai mėgsta, kai skaitydami pasakas keičiame balsą, mimikas. Stebėdami kitą žmogų išgyvename, ką jaučia jis, nes kopijuojame jo veiksmus. Štai kodėl verkiame, bijome, mylime kartu su filmų herojais,– pasakoja M. Mikalauskienė. – Tai daryti mus verčia veidrodiniai neuronai. Tai vienas svarbiausių smegenų tyrėjų atradimų pastaraisiais dešimtmečiais. Publika išgyvena tą patį, ką išgyveni tu. Jei kalba yra sausa, be jokių emocijų, o kalbėtojas pats netiki tuo, ką kalba, ji nieko neįkvėps.“
Man neduota
Piešti, šokti ir dainuoti išmokstame net nepradėję lankyti darželio, bet garsiais dainininkais, šokėjais ar dailininkais tampa vos vienas kitas. Galbūt panašiai ir su kalba? „Iškalbą, kaip ir kitus talentus, lemia prigimtis ir patirtis, – pripažįsta M. Mikalauskienė. – Prigimtis – balsas, energetika, charakteris, temperamentas – turi įtakos, bet nėra tokios taisyklės, kad geras kalbėtojas turi būti, tarkim, introvertas sangvinikas. Daug kas priklauso nuo to, su kuo kalbi. Jei sėdi savipagalbos grupėje ir kalbiesi su persileidimą išgyvenusiomis moterimis, introvertiškumas bus pranašumas. O jei reikia uždegti žmones kovoti, pravers choleriškas temperamentas.“
Prieš pradėdami dalytis su kitais žmonėmis savo vidumi, patys jį turime gerai pažinti. Scena šį procesą labai pagreitina. „Ji sustiprina viską – traumas, skaudulius, kompleksus, išryškina turimas stiprybes ir vertybes. Kiekvienąkart stovėdamas ant scenos matai, dėl ko stringi ir kada esi stiprus, – sako M. Mikalauskienė. – Jei paniškai bijai suklysti, galbūt esi linkęs viską daryti pernelyg preciziškai, esi perfekcionistas. Jei jautiesi neturįs energijos, bet vos pradedi kalbėti ir ji plūsteli kaip banga, vadinasi, tavo pašaukimas – dirbti su žmonėmis. Ruošdami kalbą, įdedame daug savęs, tad jau tuomet galime pastebėti, kad vieniems būdinga vaizdinių kalba, kiti linkę į pompastiką, treti mėgsta tikslius ir konkrečius, tiesiai atsakymo link nukreipiančius sakinius. Polinkis kalbėti greitakalbe, be pauzių, gali rodyti, kad jaučiamės neverti būti scenoje, todėl greitai skubame susakyti viską, ką žinome. Bet tai gali rodyti ir aroganciją – kai nepaliekame galimybių kitiems įterpti savo minčių ir interpretacijų.“
Didelę įtaką daro ir mūsų vaikystės patirtis, tėvų auklėjimas. „Jei vaikas nuolat tildomas, jam neleidžiama reikšti savo nuomonės, jis ima kalbėti labai tyliai. O kai prabyla garsiai, staiga suskamba čaižiai tarsi išgąsdinto paukščio klyksmas, – pastebi pašnekovė. – Kai kurios suaugusios moterys kalba mergaitišku balseliu, nes vaikystėje įprato taip kalbėdamos sukurti gležnos mergaitės įspūdį ir gauti ką nori iš mylinčių tėvų. Suaugusios taip bendrauja su visais žmonėmis. Balsas nuostabus tuo, kad gali būti lavinamas. Galima pasiekti tikrų stebuklų – cypiantį, nosinį balsą padaryti stiprų, atvirą. Įdomu tai, kad kartu su balsu keičiasi ir asmenybė. Tarkim, suaugusio žmogaus balsu išmokusios kalbėti moterys iš tikrųjų pasijunta stipresnės.“
Kitas kraštutinumas, kai tėvai ne tildo, bet priešingai – nuolat skatina vaiką viešai deklamuoti eilėraščius, šokti ar dainuoti. Tai nėra blogai, nes padeda jam išreikšti save, įgyti pasitikėjimo. Blogiau, kai tai daroma per jėgą arba kai tėvai stumia vaiką į sceną, o patys bijo kalbėti.
„Vaikai mokosi pagal pavyzdį, – sako viešojo kalbėjimo trenerė. – Nebūtinai patys tėvai turi būti drąsūs, svarbiausia, kad jie nedarytų spaudimo. Jei neįvarysime vaikui kompleksų, patekęs į tinkamą terpę, jis išsiskleis pats. Esu patyrusi įspūdingą savo sūnaus transformaciją. Prisimenu, ėjau kalbėti į „Siemens“ areną keliems tūkstančiams žmonių baimės tema. Sūnus paklausė, ar gali ateiti, ir aš jį pakviečiau. Jis buvo sužavėtas. Po šios paskaitos mane klausinėjo: „Mama, bet ar tikrai baimė gali tave sustiprinti? Ją galima suvaldyti?“ Po poros savaičių man paskambino jo mokytoja stebėdamasi, kas pasidarė mano sūnui, kad jis tapo toks drąsus – lipa į sceną, pasakoja apie savo ir draugų projektus, diskutuoja. Ta kalba jam viską apvertė. Mat ne tik išgirdo, kaip svarbu įveikti baimę, bet ir pamatė tai darančią mamą.“
M. Mikalauskienė įsitikinusi, kad įtaigiausi dalykai gimsta iš mūsų pačių patirties. „Jei pati nebūčiau patyrusi, kaip kartais sunku lipti ant scenos ir nebūčiau to įveikusi, sunku būtų įtikinti kitus, – sako ji. – Kartą paauglystėje, kelios minutės prieš pat man einant deklamuoti poezijos, šalia atsisėdo mokytoja ir pradėjo vardyti, ką darau blogai ir dėl ko reikėtų pasitempti. Aš išėjau prieš žiūrovus ir sustingau. Nepasakiau nė žodžio. Per keliolika sekundžių tai, kas man buvo džiaugsmas ir saviraiška, virto didžiausiu košmaru.“ Pašnekovė mano, kad kritika retai kada padeda tobulėti. Užuot plakus save, kad kažkas nepasisekė, geriau pasidžiaugti ir paieškoti būdų, kaip geriau pasiekti klausytojų širdis, – taip tobulėtume kur kas greičiau.
Žodžiai – sau, kūnas – sau
Retorikos mokytojai dažnai pabrėžia, esą net didžiausias nesąmones galima kalbėti taip įtaigiai, kad žmonės tikės viskuo. Pasak jų, kalbos turinys lemia tik 7 proc. suvokimo, o kūno kalba – net 55 proc. „Žinau tą tyrimą, – sako M. Mikalauskienė. – Jis dažnai cituojamas siekiant įtikinti žmones, kaip svarbu ateiti mokytis viešojo kalbėjimo. Tik noriu patikslinti, kad tiriamieji kalbėjo apie savo emocijas. Savaime suprantama, kad tokiu atveju žodžiai yra ne tokie svarbūs kaip kūno kalba. Jos negalima nuneigti. Kūno kalba kur kas senesnė nei žodžiai. Dabar šiuos suabsoliutiname, dėl to esame prarandę įgūdžius skaityti kitų kūno kalbą. Ignoruojame ją kaip nesvarbią, o kūną laikome tik priemone smegenų dėžutei nešioti. Iš tikrųjų nesame vien smegenų dėžutės. Žmogus kalba visu kūnu, ne tik žodžiais. Tas pat ir su klausymu. Jei klausausi tik žodžių, prarandu daugybę naudingos informacijos, bet jei stebiu visą kūną ir savo kūnu į tai reaguoju, gaunu kur kas daugiau.“ Deja, šiuolaikiniai žmonės net to, kas plaukia iš pasąmonės – kūno kalbos, bando mokytis sąmoningai – skaitydami vadovėlius. Dar juokingiau, kai perskaitytas žinias bando pritaikyti praktiškai.
„Labai svarbu, ar kūno kalba yra išmokta, ar autentiška, – atkreipia dėmesį Marija. – Naivu manyti, kad, išmokus tam tikrų triukų, pavyks padaryti savo kalbą įtaigesnę. Jei gestai neatitinka tavo tikrųjų minčių ir jausmų, žmonės iškart tai pastebi. Galbūt jie negali įvardyti tiksliai, kas kelia nepasitikėjimą, bet jaučia intuityviai.“ Be to, neįmanoma sukontroliuoti visko – galite atversti delnus demonstruodami sąžiningumą ir visišką atvirumą, bet jūsų nervingai bėgiojančios akys liudys ką kita. „Jei bijai kažką ne taip padaryti, sąstingis surakina balsą ir kūną, o kalbą padaro sausą, nes ieškai tik faktų, ignoruoji emocijas. Mokyti žmones kūno kalbos – vadinasi, mokyti juos atsipalaiduoti, atrasti ryšį su kūnu, – visiškai kitokį požiūrį į šią svarbią viešojo kalbėjimo dalį atskleidžia M. Mikalauskienė. – Dauguma žmonių yra įsitempę, bijo suklysti, apsijuokti, todėl kalba vien lūpomis. Kai išmokstame atpalaiduoti kūną ir leidžiame jam veikti kartu su žodžiais, reaguoti į tai, ką sakome, jo kalba natūraliai tampa įtaigi ir sustiprina žodžių jėgą.“ Viešojo kalbėjimo trenerė sako, kad pastebėti, ar harmoninga yra žmogaus kūno ir žodžių kalba, galima paprašius jį atlikti labai paprastą pratimą – be žodžių išreikšti tam tikras sąvokas, tarkim, meilę. Žmonės, nerandantys ryšio su savo kūnu, meilę paprastai demonstruoja banaliais simboliais – padarydami pirštais širdutę ar pan. Kiti šį jausmą išreiškia kaip apkabinimą, tiesdami rankas į kažką ar spausdami jas prie širdies. Tokią kūno kalbą lengva suprasti be jokių simbolių.
Baimė sustiprina
Kojos tirta, prakaitas žliaugia, veidas – buroko spalvos, o galvoje sukasi viena mintis: „Tuoj susimausiu!“ Kad ir kaip kruopščiai būtum parengęs savo kalbą, kad ir kiek kartų būtum repetavęs prieš veidrodį, scenos baimė ima ir niekais viską paverčia per kelias sekundes. Ši būsena pažįstama ne vienam, todėl pirmas klausimas, kurį žmonės užduoda retorikos mokytojams, yra toks: „Kaip nugalėti scenos baimę?“ Marijos požiūris šiuo klausimu nestereotipinis. „Klaida manyti, kad bijoti yra blogai, – sako ji. – Į mūsų kraują plūstelėję hormonai padidina raumenų jėgą, sustiprina koncentraciją, paaštrina klausą, uoslę, regėjimą. Padaro mus stipresnius. Kai lipame į sceną, baimė sukelia didžiulį energijos pliūpsnį. Galėtume jį nukreipti į mūsų laukiantį iššūkį padaryti savo kalbą stipresnę, įtaigesnę, bet dažniausiai nukreipiame į savo ydas. Pabudusį savąjį milžiną pasistatome priešais, užuot mostelėję į salę ir pasakę: „Turiu tau daug darbelio. Eime!” Reikia įsižiūrėti į baimę, o ne bėgti nuo jos. Tuomet ji mums padės, o ne vysis.“
Be abejo, baimės teikiamos energijos (ypač fizinės) gali būti per daug. Dėl to imam nervingai vaikščioti po sceną, pernelyg audringai gestikuliuoti, raustame ir prakaituojame, mūsų balsas aukštėja, atsiranda nevalingų judesių. Šį fizinės energijos perteklių trenerė siūlo išnaudoti, išlaisvinti – pabėgioti, pasportuoti, padirbėti sode, pasipurtyti prieš lipant į sceną, tai padeda raumenims atsipalaiduoti. Vis dėlto nereikia persistengti ir visą baimės pažadintą energiją paleisti vėjais – šios tikrai reikės balsui pakelti, gestų, žodžių, judesių jėgai sustiprinti. Tai yra viena iš labai svarbių charizmos sudedamųjų dalių.
„Kuo toliau, tuo didesnį kiekį energijos išmokstame suvaldyti, – sako ji. – Panašiai kaip treniruojant raumenis. Jie auga tik didinant fizinį krūvį. Tas pats ir su baime. Išnaudoti vis didesnį kiekį jos teikiamos energijos išmoksime tik nuolat peržengdami naujas ribas.“
Nevalingas kūno reakcijas taip pat galime išmokti kontroliuoti. Svarbiausia jų nebijoti ir nesigėdyti. „Jei 5 sekundes įsivaizduotume, kad laižome citriną, iškart išsiskirtų seilės. Tai rodo, kokia didelė minčių galia mūsų kūnui. Ką mąstau, tas man nutinka, – sako M. Mikalauskienė. – Nuoraudis bus mažesnis, jei dėl to nepanikuosite. Galima tai netgi išnaudoti – pasakyti, kad jus labai jaudina tai, apie ką kalbate. Svarbiausia neinterpretuoti to negatyviai. Kai ką nors bandai nuslėpti, patenki į opoziciją. Jei elgiesi nuoširdžiai, atveri duris, ir nėra su kuo kovoti, auditorija ir tu tampate bendražygiai. Nesvarbu, kas vyktų jūsų kūnui, nutarkite, kad tai yra duota gamtos ir yra natūralu. Arba pažiūrėkite į tai su humoru. Vienas mano klientas, eidamas į sceną, labai prakaituodavo. Pasiūliau jam pasistatyti kibirą vietoje, kurią matytų tik jis, ir įsivaizduoti, kaip jo prakaitas po truputį pripildo visą indą. Sunkiausią akimirką mintyse paimti tą kibirą ir šliūkštelėti į žiūrovus. Jis taip ir padarė. Ši situacija jam pasirodė tokia juokinga, kad nuo to karto daugiau nebeprakaitavo.“
Mūsų kūno reakcijos gali daug papasakoti apie mus pačius. Visai verta paklausti save, ką man sako mano nuoraudis. Ar mane kažkas įskaudino? Kodėl ši tema man tokia jautri? O gal man pernelyg rūpi, ką apie mane pagalvos kiti?
Ir ką aš norėjau pasakyti?
Emocijos, kūnas – visa tai svarbu, bet vis dėlto svarbiau yra žinia, kurią norime perduoti. „Winstonas Churchillis labai taikliai yra pasakęs, jog jis pažinojo daug žmonių, kurie lipdami į sceną nežinojo, apie ką kalbės, būdami joje nesuvokė, apie ką kalba, o nulipę nesuprato, apie ką kalbėjo. Svarbiausia žinoti, ką norite pasakyti, o tuomet atsiras ir būdas, kaip tai padaryti, – sako M. Mikalauskienė. – Pirmiausia suformuluokite esminę žinutę. Prisimenu, kai viena įmonė darė reorganizaciją, turėjo atleisti daug žmonių. Jų sakinys buvo: „Pokyčiai būtini, jie bus.“ Pagal tą sakinį pradeda dėliotis visos kalbos struktūra – kokie pokyčiai, kodėl būtini, kaip jie bus vykdomi ir pan. Kai kryptis tampa aiški, mąstai, kuo užpildyti kelią nuo vietos, kur dabar yra auditorija, iki tos, kur ją turi nuvesti.“ Viešojo kalbėjimo trenerė siūlo nepasikliauti vien savo patirtimi. Skaitykite, žiūrėkite filmus, rinkite informaciją. Tai svarbu, kad nekalbėtumėt to, ką visi ir taip žino.
Pasak Marijos, beveik neįmanoma gerai pasakyti kito parašytos kalbos. Šabloniška kalba tinka nebent per oficialius renginius, bet jei norisi paliesti žmones, būtina kalbėti nuo savęs. Aišku, profesionalas gali padėti jūsų kalbai suteikti aiškesnę struktūrą, padėti ištraukti įdomesnių pavyzdžių, bet jie turi būti iš jūsų, o ne iš kalbos rašytojo patirties.
Kalbos pradžia turi būti stipri. Jei pradėsite ją ilga nuobodžia įžanga, kas esate, apie ką kalbėsite, kiek laiko tai truks, klausytojai bus prarasti. Pirmiausia reikėtų užmegzti ryšį su auditorija. Tai padaryti padeda atvira kūno kalba, akių kontaktas, šypsena. Venkite kryžiuoti rankas ir kojas, nuleisti žvilgsnį, laikyti popierius rankose. Suraskite tai, kas jus sieja su čia sėdinčiais žmonėmis, o ne tai, kuo esate pranašesni. „Mano vyro mama, dirbanti darželyje, atėjusiems vaikams parodo 10 zebriukų, – pasakoja Marija. –Visi yra vienodai dryžuoti, o vienas – kitaip. Paklausti, kuris iš zebriukų yra blogas, visi baksteli į kitaip dryžuotąjį. Nesielkime taip, tarsi būtume kitaip dryžuoti.“ Tarkim, jei atėjote pakalbėti apie sunkių vaikų auklėjimą, daugiau simpatijų pelnysite ne pabrėžę, kaip gerai yra išauklėtos jūsų atžalos, o prisipažinę, kad taip pat turėjote panašių sunkumų.
„Kalba yra kaip prie stulpų pritvirtinti laidai, – vaizdingai palygina Marija. – Kadangi kaba aukštai, jie ima pamažu leistis. Jei nebūtų juos prilaikančių stulpų eilės, kalba nusileistų ir energija suvisam nutekėtų į žemę. Todėl neužtenka vieną kartą ją pradėti stipriai. Tai turite daryti kaskart pradėję naują mintį. Kalbėdami varijuokite balso garsumu, tempu. Ir būtinai darykite pauzes. Jos padeda įsisąmoninti tai, kas išgirsta.“ Ir net jei trumpam nuklysite į šalį ne tuo takeliu, nepamirškite, koks yra galutinis jūsų kelio tikslas ir su meile veskite savo klausytojus į jį.
8 būdai pradėti kalbą stipriai
Pataria viešojo kalbėjimo ir baimės valdymo trenerė Marija Mikalauskienė.
1. Papasakokit istoriją. Nesvarbu – savo, žymaus žmogaus ar išgalvoto personažo. Svarbu, kad istorija būtų įdomi, linksma arba pamokanti ir būtinai susijusi su pranešimo žinute.
2. „Įsivaizduokite...“ Tegul tai bus pirmasis jūsų žodis. „Įsivaizduokite save po 10 metų.“ Taip pakviesite auditoriją išlaisvinti vaizduotę ir paskatinsite įsitraukti į pranešimą.
3. Užduokite klausimą. Net ir paprastas klausimas leidžia užmegzti ryšį su auditorija, sumažina atotrūkį tarp jos ir lektoriaus.
4. Paminėkite karštą naujieną. Raskite naujieną, kuri būtų susijusi su paskaitos tema ir šviežiausiais įvykiais.
5. Įvardykite pranešimo naudą. Paaiškinkite, kokią aktualią realią problemą jie išspręs, kai sužinos ir įgyvendins jūsų idėją.
6. Pateikite įdomią citatą. Jei kalbą pradėsite žinomo asmens ar kito autoriteto citata, klausytojai ims jumis pasitikėti, nes parodysite, kad mąstote panašiai kaip jis.
7. Pasakykite šokiruojantį faktą. Auditorija su nekantrumu lauks, kada šį faktą paaiškinsite arba paneigsite.
8. Pradėkite netikėtu veiksmu. Galite pradėti šokiu, daina, pasiūlydami sužaisti trumpą žaidimą ar atlikti mini testą. Svarbiausia, kad tai būtų susiję su paskaitos tema.
