Peržengusi žurnalistės Gabijos Vitkevičiūtės įkurtų reabilitacijos namų „Ramunėlė Rehab“ slenkstį, pagalvoju, kad apibūdinimas „alkoholikės“ čia gyvenančioms moterims neturėtų tikti. Jaukūs, šviesūs kambariai, erdvus kiemas, skoningas interjeras – į tokius namus žurnalistai turėtų užsukti kurti gyvenimo būdo laidų apie sėkmės lydimus laiminguosius, o ne kalbėtis apie alkoholizmą.
Viską į vietas sudėlioja mane pasitikusi Virginija. Skoningai pasidažiusi simpatiška vidutinio amžiaus moteris tiesia ranką sveikintis ir iškart prisipažįsta esanti alkoholikė. Šie namai jos nestebina savo prabanga – Virginija visą gyvenimą buvo ir yra pasiturinti moteris, turi savo verslą, ne ką prastesnį namą ir naują automobilį. Ji paneigia kone visus stereotipus, kuriuos esame susidarę apie geriančias moteris, ir patvirtina vieną tiesą – tai gali nutikti bet kam.
Juk tai – tik šampanas...
Virginija negeria jau 12 metų. Palikusi Marijampolėje kitiems valdyti savo verslą ir savo namus, ji atvyko į Vilnių norėdama dirbti kartu su Gabija ir padėti savo likimo sesėms. Sako, kad šiek tiek nerimauja – juk to jai nėra tekę daryti. Vis dėlto tiki, kad jos gyvenimo patirtis ir pavyzdys bus naudingi kitoms iš alkoholio priklausomybės besivaduojančioms moterims.
„Specialistai sako, kad norint pradėti sveikti reikia pasiekti dugną, – sako Virginija. – Kiekvienam jis yra skirtingas. Aš netapau ta, kuri renka tuščius butelius iš konteinerio, bet savo dugną pasiekiau. Daug kartų save klausiau, kada priėjau ribą, kurią peržengusi tapau alkoholike?“ Jaunystėje Virginija, kaip ir daugelis mūsų, mėgo linksmintis. Juolab ir priežasčių liūdėti nebuvo. Santuoka buvo laiminga, verslas klestėjo, pinigų netrūko, augo dukra – nebuvo jokių didelių problemų, kurias reikėtų nuplauti alkoholiu. Abu su vyru mėgo vakarėlius, noriai laukdavo svečių, ir visos linksmybės, žinoma, neapsiėjo be butelio.
„Labai mėgau šampaną, – prisimena Virginija. – Tik viena problemėlė – nemokėjau laiku sustoti ir prisigerdavau greičiau nei kiti. Vis dėlto nelaikiau savęs priklausoma. Kai gyveni nuosavam name, prie jo stovi naujas automobilis, esi gražiai apsirengusi ir geri šampaną, manai, kad iki dugno dar toli. Na, ir kas, kad kartais negalėdavau sustoti kelias dienas, o išblaivinti manęs į namus atvažiuodavo gydytojas su lašinėmis? Juk padauginti pasitaiko kiekvienam. Normalumo iliuziją palaikė ir kiti – dangstydavo, apsimesdavo nematą. Turėjome savo įmonę, vyras buvo jos vadovas. Jei vadovo žmona tris dienas neateina į darbą, kas galėtų jai priekaištauti? Buvau įsitikinusi, kad viską galiu kontroliuoti.“
Ir išties – pabodus artimųjų priekaištams, Virginija užsispirdavo ir įrodydavo, kad gali negerti kelias savaites ar net visus metus. Tiesa, labai laukdavo tos akimirkos, kai nustatytas terminas baigsis. Lūžio tašku tapo skyrybos. „Atrodėm kone ideali pora: kartu važiavom į darbą ir iš jo, kartu žvejojom ir medžiojom, bet vieną dieną jis mane paliko, – prisimena moteris. – Aišku, ir tuomet išgirdusi priekaištus apie pragertą šeimą rasdavau kaltų – sakiau, kad šeima iširo, nes vyras susirado kitą. Tik gerokai vėliau, jau tapusi sąmoninga, išdrįsau pripažinti: „Taip, pragėriau.“
Jam išėjus, turėjau dar daugiau priežasčių gerti. Nepadėdavo ir lašinės – kartą neiškentusi, nutraukiau visus vamzdelius ir išėjau į parduotuvę pirkti alaus.“ Nežinia, kuo viskas būtų baigęsi, jei ne dukros ryžtas. Vieną dieną, išsigandusi dėl mamos gyvybės, ją nuvežė į psichiatrinę ligoninę. Kelias sveikimo link buvo ilgas, nes būti blaiviai, pasak moters, nereiškia nevartoti alkoholio.
„Gėriau, buvo blogai. Nežinai, ar rytas, ar vakaras, ar tai – gyvenimas, ar pragaras, prašiau Dievo, kad mane greičiau paimtų, – prisipažįsta Virginija. – Bet nustoji gerti, ir vis tiek blogai. Esi irzli, nepatenkinta, svajoji, kada vėl galėsi išgerti. Tai rodo, kad esi „sausa“, bet ne blaivi. Kita vertus, sveikdama mačiau laimingus blaivius žmones ir norėjau būti tokia, kaip jie. Perėjau 12 žingsnių programą. Neslėpsiu, grįžus namo ir susidūrus su pirmomis problemomis, jau tiesiau ranką baro link, bet mane sustabdė namų tvarkytoja. „Jei galit negerti, negerkit“, – paprašė ji.
Vietoj taurės paėmiau telefoną ir paskambinau savo globėjai. Pokalbis su ja iškart viską sudėliojo į vietas, o vakare nuėjau į Anoniminių alkoholikų grupę. Džiaugiuosi, kad nebuvo atkryčių – atsistoti ant kojų man pavyko po pirmo gydymo, tačiau su savimi dirbu iki šiol. Diena po dienos kaip svogūnas lupi nuo savęs tuos apsauginius lukštus, kol prisikasi iki tikrosios savęs, išmoksti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. O paskui ateina laikas, kai nori duoti, dalytis. Dabar, kai matau moterį, parduotuvėje 10 valandą ryto perkančią alų, suprantu, kad ne vakarėliui ji ruošiasi. Norisi prieiti, paimti už rankos ir pasakyti, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Yra kelias į šviesesnį gyvenimą ir būdų padėti. Mes nekalti, kad susirgom, bet kalti, kad neprašom pagalbos. Ir dabar nutinka visko, būnu ir pikta, bet nėra tų dramų, susireikšminimo. Gal skambės ir keistai, bet esu dėkinga ligai, nes ji man padėjo suprasti save.“
Moterys geria vis daugiau
Virginija sako, kad kreiptis pagalbos jai buvo gėda – juk geriančią moterį visuomenė smerkia kur kas labiau nei vyrą. Tai suprantama – ilgai laikyta, kad alkoholizmu dažniau serga vyrai. Vilniaus priklausomybės ligų centro duomenimis, vos prieš kelis dešimtmečius stiprioji lytis sudarė 80 proc. visų sergančiųjų šia liga. Šiuo metu vyrų yra vos dvigubai daugiau nei moterų. Ir neaišku, ar šie duomenys tikslūs, mat moterys rečiau kreipiasi pagalbos, jų bėdos mažiau pastebimos, nes jos labiau linkusios gerti vienos namie.
Geriančių moterų daugėja visame pasaulyje. Prieš porą metų BBC paskelbti 4 milijonus žmonių apimančio tyrimo rezultatai parodė, kad reguliariai alkoholį vartojančių moterų ir vyrų skaičius beveik susilygino, o Didžiojoje Britanijoje 18–24 metų amžiaus moterys geria net daugiau nei vyrai! Griūva ir dar vienas stereotipas – esą prasigerti labiau linkusios žemesnio socialinio sluoksnio atstovės. Londono ekonomikos mokyklos tyrimas rodo, kad tarp vyresnių kaip 40-ies metų moterų du kartus daugiau geriančiųjų yra tų, kurios turi puikų išsilavinimą ir yra padariusios karjerą, nei tų, kurios yra ne tokios išsilavinusios, 25 proc. prisipažino, kad neretai per vieną vakarą suvartoja 6 porcijas alkoholio (tai yra maždaug 150 g stipriųjų gėrimų arba butelis baltojo vyno).
„Vieni geria dėl to, kad neturi už ką duonos nusipirkti, kiti – kad nesuvaldo savo milijonų. Alkoholizmas yra liga, ir ji užklupti gali bet ką“, – sako G. Vitkevičiūtė. Ji tai žino iš karčios asmeninės patirties. Inteligentiškoje, nieko nestokojančioje šeimoje užaugusi Gabija matė, kaip į alkoholio liūną beviltiškai grimzta jos mylima mama.
Jei vyrai ir moterys geria bemaž vienodai, ar yra prasmės kalbėti apie moterų alkoholizmą atskirai? Priklausomybių ligų specialistai tvirtina, kad yra, mat alkoholis moteris veikia kiek kitaip nei vyrus. Kadangi mūsų organizme yra mažiau vandens, alkoholis kraujyje greičiau pasiekia didesnę koncentraciją. Be to, moterų skrandžiuose mažiau alkoholį skaidančio fermento, tad organizmas greičiau apsinuodija, labiau pažeidžiamos smegenys ir greičiau išsivysto priklausomybė. Smegenų pokyčiai lemia ir skirtingą elgseną – alkoholikių psichinis nestabilumas yra ryškesnis, jos labiau linkusios į dramatizmą, isteriją, niūrumą, depresiją, dažniau galvoja apie savižudybę, greičiau degraduoja.
Keičiasi ir charakteris (atsiranda daugiau grubumo, savanaudiškumo), ir išvaizda. Moterų alkoholikių kiaušidžių audinys pamažu perauga į riebalinį, dėl to pradeda dominuoti vyriškų hormonų gamyba, moterys „vyriškėja“: ima nykti poodinis riebalinis audinys, figūra tampa kampuotesnė, balsas – šiurkštesnis, oda praranda elastingumą, paburksta, parausta veidas, padidėja kūno plaukuotumas. Pažeidžiamesnės esame ir socialiai – geriančios moterys gana greitai praranda ir darbą, ir šeimą, mat vyrai nelinkę taip ilgai, kaip moterys, taikstytis su partnerės girtuokliavimu.
Praradusios viską, leidžiasi į vienkartinius meilės nuotykius, imasi prostitucijos. Net jei ir nepasiekia tokio dugno, alkoholio vartojimo pasekmės gali būti neatitaisomos. Amerikos medikų asociacijos atlikti tyrimai rodo, kad jei moteris išgeria 2–5 porcijas alkoholio per dieną, rizika susirgti krūties vėžiu padidėja 41 proc. Nuolatinis alkoholinių gėrimų vartojimas gerokai sumažina tikimybę pastoti ir gali paankstinti menopauzę.
„Priežastys, kodėl moterys pradeda gerti, taip pat šiek tiek skiriasi nuo vyrų, – sako Priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ psichologė, artimųjų programos vadovė Saulė Liutkutė. – Pastebėta, kad vyrai dažniau geria „dėl kompanijos“, tai yra socialiniams ryšiams palaikyti, o moterys – siekdamos nuslopinti nerimą, todėl dažniau tai daro vienos.“ Joms didesnę įtaką daro šeiminė padėtis (vienišės geria dažniau nei turinčiosios šeimą), patirtas smurtas, seksualinė prievarta. Vienas iš rizikos veiksnių yra paveldimumas. Jei vienas iš tėvų gėrė, priklausomybės ligų rizika padidėja 40 proc., jei abu – 80 proc. Kita vertus, būsimas alkoholikas gali gimti ir abstinentų šeimoje. „Metas pripažinti, kad alkoholizmas yra tokia pat liga kaip vėžys ar diabetas. Ji atsiranda ne dėl valios stokos ar charakterio savybių. Taigi ir išgyti pačiam, vien valios pastangomis, faktiškai neįmanoma“, – sako Gabija.
Kur yra dugnas?
Visiški abstinentai ir blaivūs alkoholikai neretai sutaria vienu klausimu – kad saikingas alkoholio vartojimas tėra mitas, mat anksčiau ar vėliau visi atsiduria toje pačioje duobėje. Priklausomybių ligų specialistai nėra tokie kategoriški. Skaičiuojama, kad pasaulyje alkoholį vartoja apie 90 proc. žmonių, bet tik 10–15 proc. jų tampa priklausomi. Beje, išgeriamo alkoholio kiekis nėra lemiamas kriterijus. Psichiatrai labiau atsižvelgia į tai, ar žmogus geba kontroliuoti gėrimo pradžią, pabaigą ir alkoholio kiekį; ar gėrimas trukdo santykiams, socialiniam gyvenimui, sveikatai; ar negalėdamas išgerti žmogus jaučia nerimą, susierzinimą; ar norisi pagirias „gydyti“ nauja alkoholio doze ir t. t.
„Reikėtų nepainioti alkoholizmo su alkoholio vartojimu, – sako S. Liutkutė. – Alkoholis tampa problema, kai jo vartojimas pradeda akivaizdžiai kenkti gyvenimo kokybei, bet žmogus vis tiek negali nustoti gerti.“ Tiesa, kelias atgal – nuo alkoholizmo saikingo vartojimo link – neegzistuoja. Kitaip tariant, joks alkoholikas negali išmokti gerti saikingai. Tai galima palyginti su cukriniu diabetu arba alergija. Sergantieji cukriniu diabetu nepasveiksta – jie visą gyvenimą turi reguliuoti cukraus kiekį ir leistis insuliną, kaip ir sergantieji alergija – vengti alergenų. Tačiau ir vieni, ir kiti gali gyventi ilgai bei laimingai, jei laikosi režimo.
Liūdniausia grimzdimo žemyn istorijoje yra tai, kad, norint pradėti sveikti, pirmiausia reikia pasiekti dugną. „Dugno reikia, kad turėtum nuo ko atsispirti. Praregėti ir kreiptis pagalbos padeda tik praradimo skausmas, – sako S. Liutkutė. – Svetimo dugno išmatuoti negalim. Tai, kas mums atrodo dugnas – avarija, skyrybos, prarastas darbas, geriančiajam gali atrodyti tik laikini nesklandumai, įvykę dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, bet tikrai ne dėl jo kaltės.“ Pasak psichologės, būtent dugnas padeda pakeisti išorinę motyvaciją vidine – ši yra būtina sveikimo sąlyga. Išorinė motyvacija, kai žmogus pradeda rūpintis savimi pastūmėtas artimųjų, irgi nėra bloga, bet tai neduoda ilgalaikių rezultatų, nes jis vis pradeda save teisinti, esą dar ne viskas taip blogai, dar įmanoma išsikapstyti pačiam.
„Esu dėkinga, kad dukra laiku nuvežė mane į ligoninę, bet jei pati nebūčiau suvokusi, kad dvasiškai mirštu, tai nebūtų davę rezultatų, – sako Virginija. – Kaimynas, su kuriuo gėriau, irgi dažnai sakydavo: „Junk stabdžius.“ Atšaudavau: „Ne už tavo geriu! Į save pažiūrėk.“ Dukra siūlė išbandyti Minesotos programą, bet aš įsivaizdavau, kad, išvykus mėnesiui, mano verslas sugrius. Paskui dingau pusei metų, ir niekas nesugriuvo. Kai esi priklausomas, yra tik tokie keliai: arba miršti, arba išprotėji, arba sveiksti.“
Tik kaip gali šaltakraujiškai stebėti skęstantį savo artimąjį? Atrodo, kuo greičiau sugriebsi už pakarpos ir ištrauksi į paviršių, tuo mažiau nuostolių patirs. Juk dugne jis gali ir mirti ar pakeliui ką nors nužudyti. „Tai labai realu, – sako G. Vitkevičiūtė. – Islandijoje atliktas tyrimas rodo, kad 44 proc. gydytų geriančių vyrų mirė būdami 30–44 metų. Automobilių avarijose, dėl nelaimingų atsitikimų, kepenų cirozės. Negana to, jie ne tik patys miršta, bet ir nužudo kitų žmonių. Žinodamas tokius skaičius, supranti, kad joks gydymas nėra per brangus.“
Kaip padėti?
Artimųjų įtaka geriančiajam labai svarbi, tik, deja, retas žino, kaip derėtų elgtis. „Artimieji dažnai ateina klausdami, kaip priversti alkoholiką gydytis. Jie tiki, kad tereikia rasti teisingus žodžius. Deja, jokių stebuklingų žodžių ir receptų nėra, – sako S. Liutkutė. – Pradėti jie turėtų nuo savęs, nes priklausomybė yra šeimos liga. Vienas priklausomas žmogus kopriklausomais paverčia dar kelis. Visas gyvenimas ima suktis apie geriantįjį: kai jis blaivus, namie – džiaugsmas, kai girtas – įtampa, nerimas ir liūdesys. Kontroliuodami, spręsdami problemas ir perimdami atsakomybę, artimieji tik trukdo priklausomam žmogui pripažinti savo problemas ir kreiptis pagalbos. Ir priešingai – kuo anksčiau artimieji atsisako tarnauti alkoholikui, tuo greičiau jis suvokia, kad išspręsti gali tik pats.“
Atsiribojimas nereiškia abejingumo, tai daryti turėtume ne iš pykčio, o su meile, tikėdami, kad tai visiems išeis į gera. Artimiesiems svarbu išmokti gyventi savo gyvenimą, nesieti savo planų su geriančiojo būkle ir nejausti gėdos ar kaltės dėl jo elgesio. Savo interesų reikėtų paisyti ir sprendžiant dilemą, skirtis ar ne. Jei nutariate išsiskirti iš pykčio ar norėdami pamokyti geriantįjį, nieko gero iš to nebus, bet jei darote tai dėl asmeninio saugumo, niekas neturi teisės jūsų smerkti. Svarbiausia užduoti teisingą klausimą – ne kas geriau būtų jam, o kas geriau būtų jums. „Ultimatumai: „Arba negeri, arba aš tave paliksiu“ šiuo atveju neveikia, nes jei kurį laiką jis ir negers, tai tik bijodamas netekti, o ne todėl, kad nori būti blaivus“, – sako S. Liutkutė.
„Žinau tokių atvejų, kai, vyrui gydantis, žmona irgi sveiksta. Ji pradeda rūpintis savimi, išmoksta užmigti ir atsibusti be streso, galiausiai supranta, kad nebenori gyventi su priklausomu asmeniu, – pasakoja G. Vitkevičiūtė. – Iškentęs sunkų gydymo procesą, pasiilgęs šilumos ir artumo, jis sako: „Štai, aš pasveikau, grįžau pas tave“, o ji atsisako priimti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo žiauru ir neteisinga, bet iš tikrųjų nieko negali kaltinti, nes tik nuo tavęs priklauso, kaip išspręsi šią situaciją. Vienam tai taps dingstimi vėl užgerti, kitam – proga pagalvoti, kaip gyventi toliau.“
Nors pasiekti dugną ir ryžtis nuo jo atsispirti geriantis žmogus turi pats, išsikapanoti į paviršių vienam faktiškai neįmanoma. Tapti „sausam“ nesunku, tereikia atsigulti į ligoninę detoksikuotis. Sunkiau tapti blaiviam. „Jei nustojus gerti nekinta tavo gyvenimo kokybė – būdo bruožai, įsitikinimai, vertybės, įpročiai, su tokiu bagažu ilgai be alkoholio neišgyvensi, – sako Virginija. – Juk nėra gyvenimo srities, kuri nebūtų pažeista, ir visas jas – sveikatą, santykius, įpročius, požiūrį į save, reikia atkurti.“
Vienas populiariausių ir efektyviausių reabilitacijos būdų yra 12 žingsnių programa, pagal miestą, iš kurio kilusi, dar vadinama Minesotos. Ji padeda išsivaduoti ne tik iš alkoholizmo, bet ir iš kitų priklausomybių. Labai padeda lankymasis Anoniminių alkoholikų grupėse. Tiesa, nereikėtų tikėtis greitų rezultatų – juk susergama taip pat ne per vieną dieną. Pasak S. Liutkutės, reikia bent tris mėnesius lankyti grupės susirinkimus, kad pagaliau pripažintum, jog esi ne stebėtojas, o vienas iš jų. Kita vertus, net ir perėjus visas programas, atkryčio pavojus visuomet išlieka.
„Žmonės įsivaizduoja, kad užtenka įkalbėti artimąjį gydytis, ir visos problemos išsispręs. Suprantu juos. Kai mano mama pirmą kartą grįžo iš reabilitacijos, įsivaizdavau, kad visos bėdos – praeityje. Deja, niekas negali duoti jokių garantijų, – sako Gabija. – Lankydamasi Islandijoje sužinojau, kad vienas žmogus į reabilitacijos centrą yra grįžęs net 80 kartų! Ši liga nepagydoma. Klausimas tik, kiek ilgai išbūsi savo remisiją.“ S. Liutkutė moko artimuosius atpažinti pirmuosius atkryčio simptomus ir laiku paskatinti kreiptis pagalbos. Jei žmogus nustoja lankyti grupę, teigia galįs pats susitvarkyti, tampa irzlus, dėlioja gyvenimą taip, kad atsirastų priežasčių išgerti, tai ženklas, kad jis tai ir padarys.
„Svarbu viską daryti laiku, – sako G. Vitkevičiūtė. – Jei tuo metu, kai žmogui reikia detoksikacijos, bandysi siūlyti jogą ir meditaciją, nieko nebus. Mūsų centras skirtas vėlesnėms gydymo nuo šios priklausomybės stadijoms įveikti. Orientuojamės į vieno mėnesio trukmės programą, ji apima pokalbius su gydytojais, savianalizę, fizinę veiklą, dalyvavimą savitarpio pagalbos grupėse, socialinių įgūdžių atnaujinimą. Galima čia gyventi mėnesį ar ilgiau arba ateiti kaip į dienos centrą. Tiesa, reikės susitaikyti, kad čia galioja mūsų sąlygos ir taisyklės. Tai – ne būrelis, SPA ar vasarnamis. Ir ne ta vieta, kurioje galima palikti savo geriančią mamą ar žmoną tikintis, kad ji pasveiks visiems laikams.“
Gabija sutinka, kad vienos dienos paslaugos kaina – 100 eurų – kai kam gali atrodyti per didelė. Deja, tai net nekompensuoja visų išlaidų. Kol kas savo ir šeimos pinigus į šį centrą investuojanti G. Vitkevičiūtė tikisi, kad kada nors ir Lietuvoje, kaip dabar – Islandijoje, didžiąją išlaidų dalį padengs valstybė. Ir priduria, kad „Ramunėlė Rehab“ nėra vienintelė vieta, kur galima ieškoti pagalbos. Svarbiausia – norėti ją rasti ir prisiimti asmeninę atsakomybę.
„Tai – būtina sveikimo sąlyga. Žmogus nėra atsakingas už tai, kad susirgo, bet tai, kaip jam seksis sveikti, labiausiai priklauso nuo jo“, – sako S. Liutkutė. Jai pritaria ir Virginija. „Kelias atgal visada yra, – sako ji. – Gydytojai mano vyrui sakė, kad aš esu beviltiška. Bet štai negeriu jau 12 metų ir fantastiškai jaučiuosi. Galbūt kai kurių prarastų dalykų jau nesugrąžinsi, bet tai nereiškia, kad gyvenimas baigėsi.“
