Lietuvoje kuriama vis daugiau bendruomeninių vaikų darželių. Kuo jie skiriasi nuo valstybinių ar įprastų privačių? Pirmiausia – kad atsakomybė nepaliekama institucijoms, ją savanoriškai prisiima patys tėvai. Taip pat čia vadovaujamasi holistiniu ugdymo principu, kai atsižvelgiama į vaiko kūrybišką prigimtį, ribų neturinčią vaizduotę.
Darom? Darom!
Sukinių kaime Ukmergės rajone, kairiajame Šventosios krante, esančiame Skautų slėnyje, nuo miško besidriekiančioje pievoje, stovi jurta – apvalus statinys baltomis, vilna šiltintomis sienomis. Tai – gamtos darželis „Vėjo šalies vaikai“. Čia nėra cementinių sienų, tvora stūkso kažkur tolėliau ir horizontų neužstoja. Šioje gamtos erdvėje pasijunti esąs beribis, atviras, nesupančiotas. Darželį lanko keliolika vaikų – tų šeimų, kurioms aktualus alternatyvus ugdymas. Iš alternatyvos poreikio ir... juokelio prieš daugiau kaip 3-ejus metus ši vieta ir buvo įkurta. Kai edukologė Živilė Dragūnė su šeima persikėlė iš miesto į gamtą, iš Vilniaus į Sukinius, Valdorfo darželį lankiusiai jos vyriausiajai dukrai prireikė naujo, juk kasdien 70 km neprivažinėsi. Mėgino vesti į Ukmergėje esantį valstybinį, bet Živilei nepatiko ugdymo metodika, – ji galėjo palyginti savo ketverių metų patirtį, įgytą gyvenant su vyru Didžiojoje Britanijoje, kai mokėsi vaikų priežiūros, mokymo ir ugdymo, savanoriavo daugelyje darželių, ir Vilniuje, kai dirbo su vyru Valdorfo darželyje, su valstybinėje įstaigoje taikomu metodu.
Tad moteris pradėjo ieškoti šeimų, kurios norėtų kartu kurti alternatyvų darželį. Į pirmą susitikimą 2015-ųjų pavasarį susirinko keturios mamos, pasikalbėjo ir ėmė ieškoti nuomoti tinkamų patalpų. Po kelių savaičių, ankstyvą birželį, jos vėl susitiko Sukiniuose, tada Živilė juokais ir pasiūlė: „Gal darom darželį... čia?“ Savo žemėje ji su vyru jau buvo įrengę skautų stovyklavietę, tiesa, nušienautame lauke tebuvo palapinės ir tualetai su dušais.
Moterys susižvalgė: „Darom? Darom!“ „Rugpjūtį, likus savaitei iki darželio atidarymo, nuėjome į mišką, bedėme pirštu ir pasakėme: „Čia bus mūsų lauko darželis.“ Pasiėmėme grėblius, atsinešėme virvių, medienos, padarėme hamakus, laužavietę“, – apie ekspromtu žengtus pirmuosius žingsnius pasakoja Živilė. „Koks gražus buvo tas pirmasis mūsų darželis! – sako jo bendraįkūrėja Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė. – Prie medžių pririšome tentą, kad lietutis neaplytų. Pripylėme smėlio, kad vaikai turėtų kur žaisti.“ Taip miško pakraštyje ir įsikūrė.
Rugsėjo 1-ąją darželyje buvo šventė, daug džiaugsmo ir septyni vaikai. „O tada baigėsi bobų vasara, ir supratome, kad žiemą taip neišgyvensime. Pamenu, statėme palapinę į palapinę, klojome vilnonius pledus, kad vaikai nesušaltų, – pasakoja Živilė. – O mano sena svajonė buvo turėti jurtą. Pažiūrėjome, kaip ji atrodo realybėje, – toks statinys yra viename Kauno darželyje, ir spalį surengėme pirmąją talką. Po mėnesio savo jurtoje jau kūrenome krosnį.“ Moterys sako, kad ir darbo rankų, ir medienos, ir vilnos atsirado tarsi nežinia iš kur. Tarsi iš dausų.
O kodėl būtent jurta? Anot Sigitos, tokio statinio reikėjo užuovėjai sukurti esant atšiaurioms oro sąlygoms – liūtims, pūgoms. Čia laikomi knygos, žaislai, indai, drabužėliai. Be to, jurtoje nėra aido, o šis, nors nebūtinai juntamas, vaikus labai vargina. Apvali statinio forma sukuria stiprų energinį lauką, o pro vilną lengvai prasiskverbia natūralus oras, tad, būdamas viduje, esi tarsi lauke.
Bene didžiausias iššūkis moterims buvo rasti tinkamą auklėtoją. „Parašėme skelbimą, kad ieškome blaiviai ir sveikai gyvenančio darželio pedagogo. Niekas neatsiliepė, – sako Sigita. – Žmonės nori komforto, ne visi yra pasiruošę dirbti lauke, o mūsų prioritetas – kad vaikai gamtoje praleistų kuo daugiau laiko bet kokiomis sąlygomis, kad nebijotų gamtos. Kai apsisprendėme, kad šį darželį darome sau, savo vaikams ir tiems, kuriems tai tinka, kad neteikiame paslaugos, pedagogo problemos, beje, kaip ir kitų, nebeliko.“ Dabar vaikus ugdo į Valdorfo pedagogiką besigilinanti auklėtoja Inga, savanorystės pagrindais padeda atžalų mamos.
Saugiai išgyventi vaikystę
Iki buvo įkurtas gamtos darželis „Vėjo šalies vaikai“, vietinė ekobendruomenė vaikų priežiūrą ir ugdymą bandė derinti tarpusavyje: vieną savaitę mažaisiais rūpinosi viena šeima, kitą – kita. „Bet supratome, kad jei šeimų požiūriai į įvairias vertybes, tikėjimą nesutampa, kartu kurti ką nors labai sunku, – sako Živilė. – Todėl mes, šio darželio branduolys, iš pradžių įvardijome pamatines vertybes. Pirma – pripažįstame, kad Dievas yra ir kad mes visi esame jo kūriniai, tačiau neišskiriame, kaip jį garbinti ar vadinti. Pas mus sugyvena ir katalikybė, ir vedos, ir visa kita. Prieš valgydami padėkojame už maistą, sukalbame maldelę. Ji nėra krikščioniška, tai – tiesiog gražus vaikiškas tekstas. Antra pamatinė mūsų vertybė – stengiamės nenaudoti plastmasės, mūsų vaikai žaidžia iš natūralių medžiagų – vilnos, akmens, medžio, geležies – pagamintais žaislais. Trečias dalykas – vadovaujamės intuityviosios pedagogikos principais, tai yra nesiekiame įstatyti vaiko į rėmus, neverčiame daryti to, ko jis tuo metu nenori. Būname kartu organiškai, kuriame namų atmosferą, kad vaikai nejaustų streso. Čia jie stebi natūralius gamtos ciklus, eina į žygius – taip grūdinasi, ugdo ištvermę.“
Darželyje vaikai valgo vegetarišką maistą. Ir ne tik dėl to, kad lauke sunku išlaikyti mėsą šviežią, – daugumos tėvai yra vegetarai, tad vienam ar dviem mažyliams gaminti atskirai mėsos patiekalus neracionalu. „Remiamės idėja, kad vaikas turi augti natūraliai, – sako Sigita. – Man labai patinka, kaip tai įvardija Živilė. Ji sako, vaikas turi saugiai išgyventi vaikystę. Ir jaukiai – ne pagal priverstinį ritmą, netaikant dresūros. Pagal Valdorfo pedagogiką, mažylis iki septynerių metų turi žaisti, žaisdamas jis mokosi. O kai prabunda smalsumas, vaikas greitai pats išmoksta ir skaityti, ir rašyti, ir užsienio kalbų, ir kitų dalykų.“
Šį dėsningumą galima atsekti ir „Vėjo šalies vaikuose“. Pirmaisiais darželio egzistavimo metais mažyliams labiausiai patikdavo braidyti po balas – kone kasdien būdavo aplipę purvu nuo galvos iki kojų. Kai patenkino šį poreikį, šiltuoju metų laiku ėmė laipioti po pievoje esančius kalniukus, išsiruošdavo pažiūrėti už miškelio besiganančių karvių, o žiemą atrado čiuožinėjimą nuo kalniukų. Moterys pasakoja, kad šalčiausiu metų laiku vaikai mėgsta laužyti varveklius ir juos ragauti, kad maudytis pradeda balandžio mėnesį. Ir serga labai retai. Jei jau taip nutinka, išsisuka be didesnių komplikacijų. Tiems, kurie nenori popiet nusnūsti, leidžiama toliau užsiimti mėgstama veikla. Buvimo gamtoje privalumas tas, kad vaikai ima jos nebijoti. „Pamenu, kaip mano penkiametė Ema pati sau viena miegodavo pietų miego miške kabančiame hamake, – pasakoja Sigita. – Atsibunda, nieko aplink nėra. Šaukia, kviečia, kartais ir verkia, bet visada pati noriai eina ten pamiegoti. Kartą, kai buvau šalia, ji pramerkė akis, pasakė: „Mama, man taip gera miške“, klinkt ir vėl užmigo. Nes gamta yra kažkas tokio...“
Taisyklių darželyje nėra, svarbu tik vaiko saugumas. Pavyzdžiui, maudytis galima tik su plaukmenimis. Visa kita – susitarimai ir kasdieniai ritualai. „Įprastame darželyje taisyklės kuriamos, kad uždaroje erdvėje vaikai nesusižeistų ir nenusuktų vieni kitiems galvų. O čia erdvė didžiulė. Nugriūsi – atsikelsi, pasipūsi ir eisi toliau“, – sako Sigita. Živilė pritaria: „Įsidilginsi – žinosi, kad šita žolė dilgina.“ Vieną balą buvo aptvėrę, bet ne dėl vaikų – mamos panoro. Tiesa, patys mažyliai prie jos neidavo, jiems ta bala buvo neįdomi. „Kai mamos galvoje saugu, saugu ir vaikams“, – sako Sigita. Beje, penktadienis yra mamų savanorystės diena, šią darželio pievose jos praleidžia paeiliui.
Vidinės laisvės erdvė
Kuo taip auginami vaikai skiriasi nuo tų, kurie dienas leidžia įprastuose darželiuose? „Pirmiausia matau, kad jie patys geba užsiimti, – sako Živilė. – Jų dienotvarkė nėra suriktavota, patys turi sugalvoti, ką veikti. Užtat niekada negirdime dejonių, kad nėra ką veikti.“ Sigita sako pastebėjusi, kad jos dukra nesiskundžia blogu oru, nėra priklausoma nuo planšetės, telefono ar kitų panašių įrenginių, o įprotis nesiskirti su jais susiformuoja dėl to, kad tėvai bruka nuo mažens norėdami apraminti. Gamtoje augantys vaikai įgyja vidinės laisvės. „Kartą nuvedžiau dukrą į akrobatinę gimnastiką. Visi kaip kareivukai eina, mokytojai – iš paskos, o mano vaikas lipa sienomis. Kai nepavyko sudrausminti, paliepė jai sėstis ant kilimėlio ir viską stebėti iš tolo. Na, galvoju, gana, kviečiu dukrą – eisim. O ji: „Mama, man įdomu, aš noriu pažiūrėti, kas čia vyksta.“ Mergaitė nesuprato esanti nubausta! Tai padarė man įspūdį – mano vaikas nesitapatina su kitų agresija ir instituciniu suvaržymu“, – pasakoja Sigita. Gamtos darželio įkūrėjos čia įgyvendina ir savo gyvenimo būdo filosofiją. Živilė, užaugusi prie Vilnelės upės sostinėje, sako visada žinojusi, kad savo vaikus augins tik gamtoje. Ekologinė filosofija kirbėjusi dar nuo paauglystės, kai plaudavo vienkartines lėkštes, kad jas būtų galima panaudoti darkart. Sako nesupratusi, kodėl žmonės moka didelius pinigus už vienkartinius daiktus arba po pokylio gamtoje palieka kalną šiukšlių. Sigita užaugo šeimoje, kurios nariai negėrė vaistų, ir pati domėjosi vaistažolėmis. Kai pradėjo dirbti Sveikuolių sąjungoje, tarp sutiktų žmonių jautėsi sava. „Labai svarbu, kokios asmenybės tave supa, – sako ji. – Mūsų visuomenėje egzistuojanti sistema sulaužo žmogaus esybę. Niekas neklausia, kas tu, ką gali, tik moko, koks privalai būti, kad būtum patogus. Darželyje vaikams nenurodinėjame, kokiems „reikia“ būti. Jie gali skleistis tokie, kokie yra iš tikrųjų. O jie labai skirtingi!“
„Vėjo šalies vaikus“ čia apsilankę žmonės vertina gerai, bet leisti į šį darželį savo atžalą apsisprendžia ne kiekvienas. „Jie jaučia, kad čia faina, kad vaikams gera, kai pamato jurtą, seilės ima varvėti, – šypsodamasi sako Živilė, – bet nežengia to žingsnio, nes bijo, ką pasakys visuomenė, seneliai.“ Sigita mintį pratęsia: „O pažymiai, universitetai, geros specialybės? Mums nuolat kalama, kad privalai siekti karjeros, būti pats geriausias, dar baigti kelis universitetus, kad įrodytum savo vertę. Spaudimo labai daug ir iš institucijų, ir iš tėvų, ir iš taip augusių aplinkinių. Kol sugebi peržengti tas ribas, būna sunku.“ Živilė pritaria: „Reikia turėti stuburą ir aiškiai žinoti, ko nori.“
Vaikus ruošiame gyvenimui
Panašiais principais vadovaujasi ir Trakuose, prie pat Lukos ežero, veikiančių mokymosi namų „Patirčių slėnis“ įkūrėjai. Namus lanko septyniolika 3–7-erių metų vaikų, ir visi jie leidžia laiką kartu, ne atskirose grupėse. Stebiu hamake besisūpuojančios septynmetės ir jaunesnių vaikų, kapstančių purvą prie smėlio dėžės po vaisiais aplipusia obelimi, pašnekesį. Ant medinio staliuko kieme padėta užkandžių – morkų, žiedinio kopūsto skiltelių, riešutų, o kitoje dviaukščio namelio pusėje keroja moliūgai, noksta pomidorai. Šis bendruomenės iniciatyva įkurtas ir horizontaliu principu veikiantis vaikų darželis rugsėjo 1-ąją šventė vienų metų sukaktį, – nuo šio rugsėjo veikia ir pradinė mokykla, kurioje yra jungtinė pirmokų ir antrokų klasė. „Esame ne tik darželis, norime sukurti tiek auklėtojų, tiek pačių šeimų mokymosi namus – kad visi kartu tobulėtume, augtume kaip bendruomenė, – sako Akvilė Budreckytė, „Patirčių slėnio“ koordinatorė ir viena iš įkūrėjų. – O tai yra ilgas kelias.“ Tas kelias – suartinti žmones, sukurti patirtimi ir bendromis vertybėmis grįstą tarpusavio pasitikėjimą, taip pat įtraukti juos į savo atžalų laimingos vaikystės kūrimo procesą, kad už vaiko ugdymą atsakingi būtų visi, kad tai nebūtų tik perkama paslauga. Tiesa, „Patirčių slėnio“ įkūrėja jau įsitikino, kad naujovės, ypač – idėjinės, įsitvirtina iš lėto. „Trakuose nelabai suvokiama pati bendruomenės koncepcija, nesuprantama, kaip ir kodėl kažkas kažką gali daryti iš idėjos, – sako Akvilė. – Trakai orientuoti į turistus, ir tai labai jaučiasi. Čia viskas pritaikyta, kuriama jiems, gyventojai net savo sodus paverčia automobilių stovėjimo aikštelėmis... Įstaigos konkuruoja, akcentas yra „aš“, „mano“, o ne „mes“, „mūsų“. Todėl suburti net paprastą dalyką, tarkim, darbo grupę, yra iššūkis, nes tėvai įpratę ateiti į susirinkimą, išklausyti, duoti pinigų, ir – viso gero. Pas mus sprendimai priimami bendrai, tad ir atsakomybė yra visų.“
Akvilė sako, kad dirbti su vaikais kur kas lengviau nei su jų tėvais, nes mažieji atviresni, lankstesni, jų nekausto baimės, nepagrįsti įsitikinimai, jie neturi savanaudiškų reikalavimų. „Pas mus nėra nuostatų, kaip vaikai turi elgtis. „Ne“ sakome tik tada, kai tai susiję su saugumu, ir ypač tiems, kurie dar nesugeba savimi pasirūpinti, – sako pašnekovė. – Tad jei vaikas nori lipti į medį, šokti nuo tiltuko į vandenį ir gali padaryti tai atsakingai, tegu daro. „Ruošiame vaikus ne mokyklai, o gyvenimui“ – toks yra mūsų šūkis. Auklėjame ne gąsdinimais, o susitarimais ir nuoširdžiais paaiškinimais, pavyzdžiui: „Man nemalonu, kai aš tavęs ko nors prašau, o tu nekreipi į mane dėmesio.“ Tokiais atvejais, anot Akvilės, vaikui reikia akcentuoti ne neigiamo elgesio pasekmes, o siektiną elgesį. Tiesa, tai nelengva: „Viduje nuolat vyksta dilema, juk paprasčiau tiesiog pakeltu tonu pasakyti: „Nedaryk taip“, tačiau turi tai nuryti ir bandyti dar kartą. Tada vaikui sakai: „O dabar pabandykime kitaip.“
Vaikystė be pavojų
„Patirčių slėnyje“ Valdorfo pedagogika yra pagrindinė, lauko pedagogika – antrinė. Bent keturias valandas kasdien vaikai praleidžia lauke bet kokiu oru, gamtoje jiems leidžiama patirti žaidžiant. „Vaikui tai suteikia laimingos vaikystės jausmą, jam nekeliami jokie reikalavimai, tiesiog leidžiama elgtis, kaip jis nori. Tarkime, jei nori statyti laivus, tai ir stato, pats susiranda priemonių. Jei nori piešti – piešia. O jei vieną dieną nori būti laivų statytoju, kitą – dailininku, ši galimybė jam taip pat suteikiama“, – sako Akvilė. Tiesa, tokios metodikos sėkmė priklauso ir nuo tėvų atvirumo, įsitraukimo, tikėjimo tomis pačiomis idėjomis, vertybėmis bei įgyvendinimo namų aplinkoje. Jei darželyje vaikas gyvena vienomis vertybėmis, o namie patiria priešingus dalykus, naudos bus nedaug, bus tik sąmyšio. „Remiamės pedagogika, teigiančia, kad vaikas iki septynerių metų tiki, jog pasaulis yra geras ir gražus. Suaugusiųjų pareiga – užtikrinti, kad mažylis neprarastų to tikėjimo. Deja, nemažai mūsų manome, jog privalome vaiką priversti visko išmokti. Taip įtraukiame jį į savo pasaulį, o šis dėl priverstinio mokymosi vaikui atrodo kupinas pavojų, – teigia
pašnekovė. – Būna, ateina labai išsigandusių mažylių. Matyt, jie yra patyrę ką nors negera arba taip persiduoda tėvų baimės. Dėl to vaikai ir yra tokie skirtingi.“
Idėja įkurti valstybinio ir privataus darželio alternatyvą Akvilei kilo galvojant apie savo sūnų Ąžuolą, dabar jam – jau šešeri. Paklausinėjusi pažįstamų suprato, kad ir kiti tėvai norėtų, jog jų atžalos lankytų tokią vietą. „Patirčių slėnį“ įkūrė keturios šeimos. „Nusprendėme pabandyti padaryti pokytį čia, o ne kraustytis kitur, – pasakoja Akvilė. – Norėjome likti Trakuose. Tikiu, kad gamtos supamas vaikas auga kur kas laimingesnis.“ Šeimos išsinuomojo dviaukštį namelį ir jį įsirengė. Vieni sukalė medines laiptų apsaugas, kiti sutvarkė baldus, treti sumokėjo už dažus... Idėjos statytis jurtą ar šiaudinį/molinį namą kol kas atsisakyta, ji lieka ateities vizijose. Valgių receptus kūrė pačios mamos, jiems gaminti nenaudojama pridėtinio cukraus, kviečių ir kvietinių miltų, vaikai gauna daug šviežių ir ankštinių daržovių, vaisių. Akvilė sako, kad „Patirčių slėnis“ save suvokia ne kaip paslaugos pardavėją, o kaip bendruomeninę erdvę, kurioje mokosi ir tobulėja visi: „Mums vertybė yra nuolat smalsus komandos narys, kuriam smagu sužinoti, patirti ir perteikti tai vaikams. Taip pat svarbu atvirumas – ir asmeninis, ir bendruomeninis.“
