Kai Eglė pirmąkart užsuko į Vilniuje esančius Sutrikusio vystymosi kūdikių namus, ten dirbusios specialistės labai nustebo – dvylikametė pasišovė savanoriauti. „Vaikeli, gal tu geriau eik žaisti“, – tokius žodžius išgirdo ji tuokart, bet pasiryžusi laikytis savo atkirto: „Galiu žaisti ir čia.“ Fizinio ir intelektinio vystymosi negalias turintys mažyliai Eglės visiškai negąsdino. Paauglė kūdikius migdydavo, sekdavo pasakas, žaisdavo. „Nežinau, kas mane traukė prie tokių vaikų. Veikiausiai – noras padėti. Tuo metu mokykloje savo veiklą buvo pradėję maltiečiai, jie labai motyvavo. Kai Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose užsitarnavau specialistų pasitikėjimą ir gavau rūpintis didesniais, jau kalbėti galinčiais vaikais, pasidarė per sunku. Buvau dar paauglė, neatlaikiau graudžių prašymų pasiimti juos namo.“
Trumpos paaugliškos patirties Sutrikusio vystymosi kūdikių namuose E. Usonytei užteko, kad suprastų – gyvenimas be savanorystės tikrai ne jai. Išvykusi į Londoną studijuoti fotografijos, mergina ne tik uždarbiavo pragyvenimui, bet ir savanoriavo. Lietuvės globos sulaukė fizinę negalią turintys vaikai ir mokymosi sutrikimų turintys suaugusieji, jiems Eglė padėjo daryti įvairius rankdarbius.
„Žmonės dažniausiai bijo to, kad intelektinės negalios kamuojamas asmuo gali pasielgti neprognozuojamai. Išties eidamas gatve toks asmuo gali padaryti netikėtą judesį ranka – tai nevalingos jo kūno reakcijos, o štai agresyvus elgesys su aplinkiniais dažnai būna sąlygotas pojūčių. Su intelektinę negalią turinčiu žmogumi neretai nepavyksta susikalbėti įprastai – žodžiais, užtat jis turi labai gerai išlavintus pojūčius. Tokie asmenys, jei jų bijai, nepriimi ar šlykštiesi, tai pajunta ir reaguoja neigiamai. Kai taip atsitinka viešoje vietoje, nepraleidžiu progos aplinkiniams paaiškinti, kad ką tik jie turėjo unikalią progą patirti, kokia iš tikrųjų yra šių išskirtinių žmonių kasdienybė“, – paaiškino pašnekovė.
Anot Eglės, įveikti baimę bendrauti su negalią turinčiais asmenimis padeda nuoširdus noras pažinti kitą žmogų. „Pirmiausia išsiaiškinu, ką mano naujas pažįstamas gali, moka ir mėgsta, kuo yra įdomus kaip asmenybė, kiek jam metų. Įsidėmiu menkiausius komunikacijos ženklus – tarkim, kai kas savo pritarimą demonstruoja prisimerkdamas. Savo ketinimus taip pat moku perduoti akimis ar prisilietimu. Tik vėliau atkreipiu dėmesį į tai, ko tas žmogus padaryti negali, kad prie jo fizinių ar psichinių apribojimų galėčiau prisitaikyti. Šis paprastas principas labai palengvina bendravimą su turinčiaisiais ypatingų poreikių.“
Nuo kavos iki meno terapijos
Meno terapija į Eglės gyvenimą atėjo visiškai atsitiktinai, kai gyveno Londone. „Vieną dieną mano sužadėtinis Martynas universitete gavo užduotį sukurti bendrą projektą kartu su dailės terapeutais. Jis, muzikos žinovas, visiškai nieko nebuvo girdėjęs apie šią sritį, tad paprašė manęs bent jau išsiaiškinti, kas tai yra. Kadangi tuo metu kaip tik turėjau laisvo laiko, sutikau pagelbėti. Martynas išėjo į paskaitas, o aš pradėjau naršyti internete. Vakarop jau buvau tikra, kad su dailės terapija norėsiu sieti savo ateitį“, – prisiminė Eglė.
Ketinimą pradėti studijuoti dailės terapiją Didžiojoje Britanijoje sujaukė merginos kelionė į Gvatemalą. Eglė panoro savo akimis pamatyti, kaip sodinami ir auginami kavamedžiai bei apdorojamos kavos pupelės. Tik štai ir ten – gal likimo ironija, o gal ir likimo pirštas – mūsų pašnekovė sulaukė prašymo pagelbėti mokiniams.
„Atsidūriau mažytėje fermoje, o vietinė mokykla buvo viena didelė patalpa, pamokos vykdavo vienu metu visiems nuo pirmokų iki penktokų. Nė vienas žmogus visame kaime nekalbėjo angliškai, o aš nemokėjau ispaniškai. Savaitgaliais lankiau paskaitas kartu su jaunimu iš gretimų fermų bei miestelių, mokiausi įvairių dalykų apie kavą ir agronomiją. Darbo dienomis po pietų su vietiniais keliaudavau į kavos plantaciją, o rytais būdavau laisva, tad manęs paprašė padėti vietinėje kaimo mokyklėlėje. Ten kartu su pirmokėliais mokiausi ispanų kalbos. Jie atsiversdavo knygutę, kur nupieštas, pavyzdžiui, medis ir parašyta ispaniškai „arbol“, aš įsidėmėdavau reikšmę. Po dviejų savaičių jau galėjau šį tą suprasti, o po mėnesio – susikalbėti“, – pasakojo pašnekovė.
Išgirdę, kad viešnia turi patirties su neįgaliais vaikais, vietiniai parodė, kur tokie gyvena. „Turbūt tikėjosi, kad juos pagydysiu, – nusišypso prisiminusi. – Ėmiau lankyti vaikščioti negalintį berniuką. To vaiko mama leisdavo laiką žiūrėdama telenoveles, o mažylis tiesiog vartydavosi ant lovos. Man išvažiuojant, moteris – ji turėjo dar ir kitų vaikų – pasiūlė vežtis ir berniuką. Buvo labai skaudu skirtis. Padariau mūsų bendrą nuotrauką ir užrašiau keletą žodžių. Gal užaugęs mane atsimins.“
Kai Eglė grįžo iš Gvatemalos, dvylika metų kartu esanti pora nusprendė, kad gyvenimo Londone jiems gana. Martynas ten gyveno nuo paauglystės, o Eglė – aštuonerius metus. Mergina nutarė studijuoti meno terapiją Ispanijoje, vaikinas – grįžti į Lietuvą. Barselonoje veikiančioje dailės terapijos mokykloje „Metáfora“ E. Usonytė įgijo magistro laipsnį.
„Studijoms ispanų kalba nebūčiau pasiryžusi, jei ne mamos padrąsinimas. Kai paaiškėjo, kad mokykla nesurinko grupės anglų kalba, buvau nusiteikusi ieškoti kitos mokymosi įstaigos, bet mama įtikino nekreipti dėmesio į kliūtis. Iš pradžių buvo labai sunku, bet kalbos barjerą įveikiau“, – pasakojo pašnekovė. Studijų praktiką E. Usonytė nusprendė atlikti Lietuvoje, tad dvejus metus praleido savanoriaudama „Carito“ organizacijoje. Dailės terapijos specialistė padėdavo specialiųjų poreikių vaikams – turintiems elgesio, emocijų ir kitų sutrikimų ar išgyvenantiems psichologines krizes dėl amžiaus tarpsnių ypatumų ir neigiamų aplinkos veiksnių.
Saugumo garantas
Anot psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Šiuo principu remiasi ir meno terapijos metodas.
Pasak E. Usonytės, dailės terapijos pakraipų yra labai įvairių. Viena mokykla moko direktyvinės intervencijos metodų, kai terapeutas nustato reikiamas paliesti temas. Eglė mokėsi kito būdo – stebėti dalyvius ir laukti, kol jie patys parodys norą aptarti skaudžias temas. Kartais žmogus atsiveria greitai, bet kartais šis procesas užtrunka net iki aštuonių mėnesių. Tai labai individualu ir priklauso nuo daugelio aspektų. „Aš pati lankau dailės terapiją, kur dažniausiai taikomas direktyvinės intervencijos metodas, ir jis man tinka. Visgi šiuos būdus, manau, geriausia taikyti pagal poreikį.
Vienus žmones reikia pastūmėti, o kitų reikia palaukti, kol atsivers patys, – aiškino specialistė. – Vienai mergaitei sunkiai sekėsi piešti, bet gerai – rašyti, todėl į dailės terapiją pažvelgėme lanksčiai ir sulaukėme gerų rezultatų. Kartais tenka iš pradžių išsiaiškinti, kaip apibūdinti emociją. Ką reiškia jaustis, pavyzdžiui, nemaloniai? Būna, kad ilgai žaidžiame paprasčiausius vaikiškus žaidimus, – tai irgi yra dailės terapijos dalis. Vėliau atsiranda gebėjimas prisiliesti prie dažų, teptukų bei klijų. Neretai būna taip, kad vaikai iš pradžių tarsi netelpa savyje, tiesiog taško dažus, „verda iš jų sriubą“, plėšo lapus ar ilgai karpo siūlus, ir tik tada, kai emocijos išsilieja, aprimsta, gimsta konkretesni piešiniai, tokius jau galima kartu nagrinėti. Konkretėja piešiniai, konkretėja emocijos, problematika ir gebėjimas atvirai apie tai kalbėti.“
Per dvejus darbo metus E. Usonytė patyrė, kad dailės terapija – galinga priemonė, ypač kai vaikas yra patyręs sunkių traumų, išgyvenęs patyčias, seksualinę prievartą ar smurtą. „Nežinočiau, kokiais žodžiais tokiu atveju kreiptis į vaiką, kaip paskatinti jį atsiverti, o per piešinius problemos išlenda pačios, tarsi išsilieja.“
Dienos centrą lankančių vaikų kasdienybė nėra paprasta – jie kasdien grįžta į probleminę namų aplinką. „Dažno jų gyvenimas nėra stabilus. Kai kurių tėvai dažnai keičia gyvenamąją vietą, kai kurie turi keisti mokyklas, prisitaikyti prie to, kad namuose nuolat keičiasi vyrai – mamos partneriai. Tokiomis sąlygomis dailės terapija tampa saugumo, stabilumo garantu. Kad ir kas nutiktų, dailės terapeutas tavęs nevertins, neteis ir nebars. Vaikas ima pasitikėti suaugusiuoju, vėliau gali pradėti pasitikėti ir gyvenimu, nes įsitikina, kad įmanoma nebūti atstumtam, net jei esi piktas. Čia, saugioje aplinkoje, jis gali kalbėti tai, ko niekada negalėtų patikėti draugams arba mamai.“
Mama ir vaikas
„Mano darbas nėra interpretuoti, ką matau piešinyje. Pačiai yra tekę patirti, kaip, prisėdus piešti ko nors labai gražaus, procesas kažkodėl nukrypsta visai kita linkme. Per dailės terapijos pratybas paprastai neieškome piešinyje nei konkrečių žmonių, nei problemų. Tiesiog šnekamės apie tai, ką matome: kaip apkirptas lapas, kodėl figūra be galvos. Taip šnekučiuojantis pačiam piešinio autoriui kažkas staiga ima aiškėti. Po kurio laiko kai kuriuos piešinius dar kartą peržiūrime. Kai skausmas jau atlėgęs, apie problemą jau galima pasikalbėti daugiau“, – aiškino specialistė.
E. Usonytė dailės terapijos pratybas veda ne tik vaikams, bet ir socialinės rizikos grupės mamoms, turinčioms mažų vaikų. „Iš pradžių moterys dažnai sako žodį „nežinau“: „Nežinau, kodėl nupiešiau tokią suknelę; nežinau, kodėl tokia spalva“, bet po truputį, aptarinėdamos viena kitos piešinius, pačios išryškina skaudžią temą, ir pasirodo, kad negraži suknelė simbolizuoja sesers vestuves, į kurias labai nesinorėjo eiti. Dažna jų iš pradžių nė nežino, kad turi problemų dėl vaikų auginimo. Maniau, kad niekada negalėsiu joms padėti, bet ryžausi.“
„Pati vaikų dar neturiu, bet jaučiu, kad jei atsiranda problemų dėl atžalos elgesio, vertėtų išsiaiškinti, kokių problemų esama šeimoje, kokie santykiai. Tik atrodo, kad vaikas piktas, nes nenori valgyti ar rengtis, bet iš tikrųjų jis jaučia stresą ir pykčiu reaguoja į santykius namuose arba taip signalizuoja, kad jam trūksta mamos ar tėvo meilės. Kartais vaikas išmoksta gauti dėmesio net blogu elgesiu. Jam geriau gauti diržo, nei negauti apskritai jokio dėmesio. Kai dirbau darželyje, vienas berniukas nuolat lįsdavo į tujų gyvatvorę – tik taip sulaukdavo dėmesio. Kartą paprašiau jo nebijoti ir išlįsti. Nei bariau, nei klausiau, kodėl taip daro, tiesiog stipriai apkabinau ir ilgokai taip palaikiau. Kitą dieną tas berniukas paklausė, ar galėsiu jį vėl apkabinti, jeigu padarys taip pat. Atsakiau, kad jam nebūtina būti piktam ir lįsti į krūmus, nes galiu apkabinti ir šiaip. Nuo tada vaikas, siekdamas išreikšti pyktį, nebesislėpdavo tujose.“
Nors ir atrodytų keista, bet pakeisti santykius šeimoje gali ir pats vaikas. „Viena mergaitė, turėjusi sunkumų mokykloje, negalėjo pasitikėti mama – žinojo, kad ši jai meluoja. Daug kalbėjomės apie tai, kodėl jai svarbu, kad mama ja didžiuotųsi, koks tai jausmas. Po kurio laiko mergaitė ėmė rodyti mamai savo piešinius, ir vieną dieną man išdidžiai pasakė: „O šiandien mano mama manimi didžiavosi.“ Tai mergaitei buvo tik septyneri metai. Dailės terapiją ji apibūdino kaip meilę, kuri atmerkia akis.“
