.„Jis paskambino ir pasakė, kad nori pasitarti dėl mūsų sūnaus bendros ateities, – pasakoja 48-erių dizainerė Violeta.– Nustebau, nes mūsų sūnui jau 20 metų. Ir jo ateitis man atrodo aiški. Vis dėlto sutikau susitikti, pagalvojau, gal ko nors svarbaus nežinau. Po 15 minučių pokalbio supratau, kad sūnus – tik pretekstas. Iš tiesų mano eksas tiesiog norėjo pasimatyti su manimi. Neslėpsiu, tai paglostė mano savimeilę.
Mes išsiskyrėm prieš 10 metų. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Tiesiog atsibodo jo nuolatinės neištikimybės ir linksmybės. Robertas visada buvo gražus ir charizmatiškas. Kai jis į mane, drovią 20-metę, atkreipė dėmesį, jaučiausi devintame danguje, bet paskui pamačiau, kad teisybė sakoma apie gražius vyrus – jais tenka dalintis su visomis. Šimtą kartų vijau jį pro duris, bet jis vis paršliauždavo keliais su gėlių glėbiu ir prisiekinėdavo, kad geresnės už mane nėra, kad nusižudys ir pan.
Paskutinis lašas buvo mano darbo vakarėlis. Pačiame įkarštyje staiga pamačiau, kad mano Robertėlis kažkur dingo. Pradėjau ieškoti ir ką gi – radau tai, ko tikėjausi. Jis glamžėsi pasislėpęs rūbinėje už paltų su mano bendradarbe! „Mes nieko tokio nedarom, tik kalbamės, tau pasirodė...“ – Dieve, kiek kartų esu girdėjusi panašią giesmelę! Tąsyk atrodė, kad kažkas nutrūko – skaudėjo, bet pajutau palengvėjimą. Robertas teisinosi, kad buvo apsvaigęs, bet, po galais, apsvaigęs jis būdavo pernelyg dažnai. Ir tai buvo dar viena mūsų konfliktų priežastis. Sprendimas skirtis atėjo savaime ir niekada dėl to nesigailėjau.
Išsiskyrusi su Robertu, turėjau keletą ryšių, bet nelabai rimtų. Sąmoningai ieškojau visai priešingo tipo vyrų – solidžių, patikimų, negeriančių. Tik štai problema – su jais man buvo nuobodu. Nežinau, gal ir kvaila svajoti apie drugelius, kai tau tuoj 50-imt, gal tas seksas ne toks jau svarbus?.. Reikia pripažinti, kad Robertas buvo fantastiškas meilužis, gal todėl visi kiti po jo atrodė tokie blankūs?
Galiausia nutariau, kad geriau jokio nei bet koks, atsidaviau likimo tėkmei ir mėgavausi pati savimi, pradėjau sportuoti, vaikščioti į koncertus, italų kalbos kursus, net mokiausi groti gitara (vaikystės svajonė), o tada staiga ir vėl išniro Robertas.
Jis taip švelniai žiūrėjo į mane. Sakė, kad pavargo nuo savo gyvenimo būdo, kad suprato, koks buvo kvailys. Vis stengėsi paliesti mano ranką. Žiūrėjau į atsiradusius žilus plaukus jo galvoje ir nuo audringo gyvenimo kiek pasmukusį veidą. Atrodė išties pavargęs, bet vis tiek gražus. Kalbėjo, kad nieko iš manęs nesitiki, kad nesijaučia nusipelnęs atleidimo, tik norėtų nors kartą per savaitę susitikti pasikalbėti ar tiesiog patylėti. Nieko nepažadėjau, bet kai po 5 dienų atsiuntė 2 bilietus į mano mėgstamiausios grupės koncertą su prierašu; „Jei nerastum su kuo nueiti, mielai palaikyčiau draugiją“, pakviečiau jį kartu. Paskui ėjom išgerti vyno, o vakaras baigėsi mano miegamajame. Mano kūnas jį prisiminė taip puikiai – atrodo, kad niekada nebuvom išsiskyrę.
Dabar esu sutrikusi. Viena vertus, netikiu, kad žmonės keičiasi. Nenoriu vėl lipti ant to paties grėblio ir likti sudaužyta širdimi. Kita vertus, ką galiu prarasti? Esu laisva, savarankiška moteris. Kodėl nepasimėgauti bent jau geru seksu? Jei matysiu, kad nieko gero neišeina, visada galėsiu jį palikti.“
Ką mano psichologai apie meilę buvusiems?
„Daily Mail Reporter“ paskelbtais apklausos duomenimis, net 38 proc. moterų nostalgiškai prisimena karštas naktis su buvusiuoju ir mano, kad lovoje jis buvo geresnis nei dabartinis mylimasis. Tiesa, pasak psichologės Tracey Cox, tai nebūtinai reiškia norą atgaivinti santykius. „Moterims seksas nėra toks svarbus kaip vyrams“, – teigia ji. Moteris gali išsiskirti net su pačiu nuostabiausiu meilužiu, jei šis neatitinka kitų, kur kas svarbesnių gyvenimo partneriui keliamų reikalavimų – tarkim, yra nepatikimas, melagis, su juo ji jaučiasi nesaugi ir pan. O štai vyrai labai nenoriai palieka jų seksualinius poreikius ir temperamentą atitinkančias moteris ir dar nenoriau gyvena su tomis, kurios jų seksualiai netenkina.
Šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė mano, kad grįžimas pas buvusįjį turi savų pliusų ir minusų. „Tai gali suteikti saugumo. Gerai pažįsti tą žmogų, tad esi apsaugotas nuo nemalonių netikėtumų. Be to, sieja bendri draugai, giminės, vaikai, buitis“, – sako ji. Vis dėlto siūlo nepamiršti atsargumo.
„Susitaikius dažnai taip nutinka – apima medaus mėnesio euforija, sulauki daug dėmesio, gėlių, meilės ir imi tikėti, kad nuo šiol viskas bus gerai, bet ilgainiui grįžti į rutiną ir vėl lipi ant to paties grėblio. Kai žmogus nori susigrąžinti santykius, jis verčiasi per galvą, kad tik taptų toks, kokį jį nori matyti. Taip sukuriamos nereikalingos iliuzijos. Gali šiek tiek pakoreguoti savo elgesį, bet kaip asmenybė lieki toks pat. Jei lipdysi santykius su viltimi, kad viskas klosis kitaip, tos vilties sudužimas bus labai skaudus. Pora, užuot susitarusi viską pradėti nuo nulio ir gyventi visai kitaip, turi būti pasiruošusi atsisakyti tam tikrų lūkesčių ir vilčių. Ypač nevertėtų tikėti priklausomų žmonių pažadais. Net ir geriausi norai negerti, nevartoti narkotikų ar nelošti neretai žlunga.“
„O kodėl nesurizikuoti? – klausia psichologas Tomas Lagūnavičius. – Geriau surizikuoti ir gailėtis dėl to, ką padarei, nei krimstis ir mąstyti, kaip viskas galėjo būti. Atnaujinti santykiai gali būti visai sėkmingi. Žmonės, pamokyti skyrybų, neretai pasitempia, stengiasi paryškina gerąsias savybes, o blogųjų atsikratyti. Taigi gauni to paties žmogaus pagerintą versiją. Tiesa, reikia būti realistais. Ne visada tokio sugrįžimo priežastis būna atgiję jausmai. Tiesiog išeini į vedybų rinką ir pamatai, kad nelabai turi iš ko rinktis. Kol esi įsipareigojęs, vis atrodo, kad aplink spiečiai įdomių, turtingų vyrų ir gražių moterų, bet kai ateina laikas susirasti tą vienintelį, padėtis tampa liūdnesnė. Vienatvė yra labai slegianti. Ilgai kartu gyvenusius žmones ima kamuoti ilgesys, noras prie ko nors prisiglausti. Tada ir prisimeni tą savo buvusį partnerį.“
