Knygoje „Nepramintuoju taku“ („Vaga“) garsus, visame pasaulyje pripažintas psichiatras dr. M. Scottas Peckas, remdamasis ilgamete savo profesine patirtimi, siūlo praktiškus dvasinio tobulėjimo ir bendravimo kelius, padėsiančius pasiekti aukštesnį savęs ir tarpusavio santykių pažinimo lygį. Aptardamas nuoširdžios meilės ryšių prigimtį, autorius moko atskirti ją nuo priklausomybės, atpažinti tikrąją tarpusavio santykių darną ir būti atsakingam pačiam už save. Dalinamės autoriaus įžvalgomis, kodėl asmeniniuose santykiuose dažniausiai neišvengiame kritikos, užuot parodę didesnį nuolankumą savo mylimiausiems žmonėms.
Bene daugiausia meile rizikuojame, kai klusniai naudojamės valdžia. Įprastas to pavyzdys – konfliktai poroje ar šeimoje. Su kuo nors konfrontuodami paprastai sakome: „Tu esi neteisus, o aš – teisus”. Kai tėvai, konfrontuodami su vaiku, sako: „Tu apgaudinėji”, – iš tikrųjų sako: „Apgaudinėti yra blogai. Aš turiu teisę kritikuoti, nes pats neapgaudinėju, ir todėl esu teisus”. Vyras konfrontuoja su žmona dėl jos šaltumo ir sako: „Tu esi frigidiška, nes neatsakai man su didele aistra, o aš esu seksualiai patrauklus ir neturiu jokių problemų. Problemų turi tu, o ne aš”.
Žmona pyksta ant vyro, kuris, jos nuomone, nepakankamai laiko praleidžia su ja ir vaikais, sakydama: „Tu per daug dėmesio skiri darbui, tai neteisinga. Nors tai ne mano darbas, aš puikiai matau ir žinau, kad turėtum kitaip paskirstyti savo laiką, kitaip panaudoti savo energiją”. Daugelis žmonių labai lengvai pasiduoda kritiškam tonui sakydami: „Aš teisus, tu klysti, tu turi pasikeisti”, – nes tam didelių sugebėjimų nereikia. Tėvai, sutuoktiniai ir įvairių kitų vaidmenų žmonės dažnai ir neapgalvotai kritikuodami „šaudo” kritikos strėlėm iš akies, kairėn dešinėn.
Tačiau pikta, įtūžio kupina kritika pasaulyje didina chaosą, o ne supratimą. Kas iš tikrųjų myli kitą žmogų, sunkiau pasiryžta kritikai: jis supranta, kad situacijoje, kai vienas žmogus moraliai ar intelektualiai yra stipresnis, slypi pavojus. Tikrai mylėdamas žmogus supranta ir gerbia kito žmogaus individualybę ir skirtingą tapatybę. Kas iš tikrųjų myli, vertina savo mylimojo ar mylimosios unikalumą ir skirtingumą ir nenori tarti: „Aš esu teisus, tu – neteisi. Aš geriau žinau, negu tu, kas tau yra gerai”.
Tačiau tokia yra gyvenimo tikrovė, jog kartais vienas žmogus geriau žino, negu kitas, ir tai yra dėl didesnio išmanymo ar gilesnės išminties konkrečioje situacijoje. Tokioje situacijoje išmintingesnis – kito žmogaus dvasinio ugdymo tikslu – privalo konfrontuoti su problema ir pareikšti kompetentingą savo nuomonę.
Todėl mylinčiajam dažnai iškyla dilema: meilė – gerbiant kito žmogaus teisę turėti savo kelią gyvenime, ar atsakomybė – padėti kitam su meile, kai mylimam tokios pagalbos prireikia. Dilemą gali padėti išspręsti tik kruopšti savianalizė: mylintysis analizuoja savo „išminties”, t. y. žinių vertę bei ryžto vadovauti motyvus. „Ar iš tikrųjų geriau nusimanau, ar tik remiuosi miglotomis prielaidomis? Ar aš tikrai suprantu savo mylimąją ar mylimąjį? O galbūt teisus kitas ir mano samprata neteisinga dėl riboto žinojimo? Ar nesiekiu naudos sau manydamas, jog reikia nurodyti mylimajam ar mylimajai?” Kas myli, tas privalo kelti sau šiuos klausimus nuolat, nes nuolankumas ir romumas reikalauja kuo objektyvesnės savianalizės.
Taigi yra du būdai kritikuoti kitą žmogų: vienu atveju, kai žmogus spontaniškai ir instinktyviai jaučia, kad jis teisus, o kitas klysta, ir kitu, kai po ilgos savianalizės ir dvejojimų jis prieina prie išvados, jog, ko gero, jis teisus. Pirmasis yra puikybės būdas, ir dažniausiai yra tėvų, sutuoktinių, pedagogų taikomas sprendžiant kasdienius reikalus. Šis būdas, kaip taisyklė, yra nesėkmingas, skatina ne tobulėjimą, o priešiškumo jausmą.
Kitas – nuolankumo būdas, pasirenkamas rečiau, nes reikalauja tikro savojo „aš” išplėtimo. Jis gali dažniau lemti sėkmę ir, remiantis mano patyrimu, niekada nepridaro žalos. Yra daug žmonių, kurie dėl vienos ar kitos priežasties išmoko užgniaužti savo instinktyvią tendenciją kritikuoti ar konfrontuoti su spontaniška arogancija, bet kurie nežengia toliau, slėpdamiesi moraliniame nuolankumo saugume, niekada nedrįsdami prisiimti valdžios.
Nesugebėti pasipriešinti, kai reikia pasipriešinti auklėjimo ir dvasinio tobulėjimo vardan, yra lygiai tas pats, kaip ir neapgalvotai kritikuoti arba teisti, o tai yra meilės stokos išraiška. Jeigu tėvai myli savo vaikus, jie kartkartėmis, nors ir nedažnai, apdairiai turi kritikuoti konkretų jų elgesį ir savo ruožtu turi leisti kritikuoti savo elgesį vaikams. Taip pat sutuoktiniai turi ne vieną kartą konfrontuoti tarpusavyje, jeigu santuokinių ryšių funkcija ir tikslas yra partnerių dvasinis tobulėjimas. Jokia santuoka negali būti vertinama kaip tikrai sėkminga, jeigu sutuoktiniai nėra pakantūs vienas kito kritikai.
Tas pats pasakytina ir apie draugystę, kai, priešingai tradicinei nuomonei, draugystė remiasi principu „ranka ranką plauna”, kai nėra konfliktų ir viskas remiasi tarpusavio meilumu bei komplimentais, kaip numatyta mandagaus elgesio taisyklėse. Tokie santykiai yra paviršutiniški, neskatinantys artumo ir neverti vadintis draugyste; laimei, daugelis žmonių draugystę ima suprasti giliau. Mylinčiųjų savitarpio konfrontacija yra svarbi visų sėkmingų ir prasmingų žmogiškųjų santykių dalis. Antraip visi ryšiai būna paviršutiniški arba nesėkmingi.
Kritika yra viena vadovavimo ir valdžios taikymo formų. Tai yra nei daugiau, nei mažiau, kaip bandymas iš anksto apgalvotais būdais įtakoti įvykius, kitą žmogų, arba savo veiksmu paveikti sąmoningai ar nesąmoningai numatytu būdu. Kai mes kritikuojame kitą, tai darome dėl to, kad pakeistume jo gyvenimą. Suprantama, kad kritika nėra vienintelis ir geriausias būdas daryti įtaką įvykiams. Galima paveikti pavyzdžiu, patarimu ar pamokymu, paskatinimu, bausme, draudimu ar leidimu, patyrimu, organizavimu ir t. t.
Apsiribosime pasakę: kas myli kitą žmogų, tas turi taikyti šį kritikos meną, nes jeigu kam nors rūpi kito žmogaus dvasinis tobulėjimas, turi būti pasiruošęs paskatinti reikiamu momentu ir kuo prieinamiausiu būdu. Taip, pavyzdžiui, mylintys tėvai, prieš priimdami sprendimą, kas iš tikrųjų yra geriausia jų vaikui, turi nuodugniai išnagrinėti savo vertybių sistemą. Po to, atsižvelgę į vaiko charakterį ir gebėjimus, turi gerai apmąstyti, koks įtakojimo būdas tiktų labiausiai: kritika ar pagyrimas, aiškinimas ar paryškintas dėmesys. Kritikuoti kitą, kai jis negali to priimti, geriausiu atveju, yra tuščias laiko švaistymas ir gali turėti žalingą poveikį. Kas nori būti suprastas, turi kalbėti kitam suprantama kalba ir tokiu lygmeniu, kokį pastarasis sugeba priimti. Jeigu norime mylėti, turime išplėsti savąjį „aš” ir pritaikyti savo bendravimą prie mūsų mylimojo galimybės.
Aišku, kad vadovauti su meile yra sunkus darbas. Tačiau kokia čia gali būti rizika? Problema ta, kad juo žmogus nuoširdžiau myli, tuo jis nuolankesnis ir tuo mažiau rodys arogancijos bei valdžios. Kas aš toks esu, kad galėčiau daryti įtaką kitiems? Kokia aukščiausia valdžia man suteikia teisę nuspręsti, kas yra teisinga ar neteisinga mano vaikui, sutuoktiniui, šaliai ar žmonijai? Kas įgaliojo kitą priversti paklusti man, o savo požiūrį laikyti teisingu? Kas aš esu, kad įsivaizduoju esąs Dievas? Tai ir yra rizika.
Suprantama, kad naudodami valdžią ir bandydami tvarkyti pasaulį, žmonijos likimą, mes žaidžiame Dievą. Dauguma tėvų, pedagogų ir vadovų, daugelis mūsų, turinčių valdžią, to nesuvokia. Išpuikę nuo valdžios, neturėdami jokio savęs pažinimo, kurio reikalauja meilė, mes laimingi, tačiau destruktyviai ignoruojame faktą, kad vaidiname Dievą. Tačiau tie, kurie iš tikrųjų savyje turi meilės ir deda pastangų didinti savo išmintį, kuri reikalinga tam, kad tikrai mylėtum, supranta, kad veikti, vadinasi, vaidinti Dievą. Jie suvokia ir tai, kad kito kelio nėra, yra tik pasyvumas ir bejėgiškumas. Meilė verčia visiškai sąmoningai suvokti savo veiksmų, – tai, ką mes darome – apimtį. Šitaip sąmoningai mylintis žmogus imsis atsakomybės, ir lengvabūdiškai nežais Dievo, tarsi jis neklysdamas vykdytų jo valią.
