Daugelis moterų šios dienos kantriai laukia ne vienerius metus, dalinasi savo nuostabių sužadėtuvių istorijomis, demonstruoja ant bevardžio piršto užmautą žiedą. O kas, jeigu moteris laukti nebenori? Kaip visuomenėje yra vertinama jos iniciatyva pirštis? Dvi savo vyrams pasipiršusios herojės teigia, kad sulaukė įvairių aplinkinių reakcijų: vieni gyrė už originalumą, kiti kaltino vyro ir savęs pažeminimu.
Vyras negrįžo dvi dienas
Šiuo metu Norvegijoje gyvenanti klaipėdietė Virginija Brazgienė savo vyrui pasipiršo prieš dvidešimt metų – tada, kai nei apie lygias teises, nei apie moterų padėtį visuomenėje tiek diskutuojama nebuvo.
Po pusmečio draugystės Virginijos vyras moteriai pasiūlė jai apsigyventi kartu. „Vyro sesuo su savo būsimu sutuoktiniu iki vestuvių beveik metus pragyveno kartu. Mano vyras buvo linkęs elgtis panašiai, tačiau artimieji iš mano pusės tikrai nebūtų šito supratę. Todėl privalėjau kažko imtis. Į jo pasiūlymą apsigyventi kartu atsakiau klausimu: „O gal tuokiamės?“ – prisimena moteris.
Virginija prasitaria, kad vyras patyrė šoką ir netgi dvi dienas buvo dingęs: „Sakė, kad važiavo pas seserį pasiskolinti pinigų vestuvėms. Tiesą sakant, galvojau, kad nebepasirodys, bet po dviejų dienų jis grižo ir tarė: „Tuokiamės!”
Moteris pasakoja, kad sužadėtuvių žiedą gavo tik po vestuvių, kai laukėsi sūnaus: „Susituokėme labai jauni, neturėjome pinigų, buvome sotūs meile.“
Virginija sutinka, jog dabartinėje visuomenėje viskas per daug materializuojama: „Yra moterų, kurios itin sureikšmina savo deimančiuką ant žiedo, o kad vyras penkis metus su tuo pačiu megztuku vaikšto – to ji nemato.“
Moteris dėl piršlybų sulaukė nemažai kritikos ir iš artimųjų. Buvo sakančių, kad ji neturi savigarbos ir spaudžia vyrą. Visgi Virginija niekada nesijautė nusižeminusi ar vyrą įžeidusi. „Gal kiek jį paspaudžiau, bet tikrai nežeminau. Visgi po piršlybų jis buvo garantuotas, kad aš noriu šeimos ir myliu jį“, – teigia moteris.
Tiek tada, tiek dabar moteriai santuoka atrodo svarbus žingsnis: „Pirmiausia žmonės apkeliauja pasaulį, nusiperka butą, netgi susilaukia vaikų. Tada gal ir susituokia. Vyrams nebėra poreikio pirštis, vesti. Moterų minčių jie dažniausiai neperskaito, todėl reikia pasakyti tiesiai šviesiai.“
Vis dėlto Virginijos vyras iki pat šiol vengia piršlybų temos. Tačiau moteris sako, kad jeigu garsiai kalbame apie lygias teises, tai niekas neturėtų stebėtis ir tokiomis piršlybomis – čia taip pat taisyklių nebelieka.
Vietoj žiedo – apyrankė
Tokios pat iniciatyvos ėmėsi ir kita pašnekovė Danutė Pranaitienė. Su vyru moteris susipažino mokyklos laikais – prieš kiek daugiau nei dešimtmetį. Visgi draugauti pora pradėjo tik baigę mokykla. Praėjus metams jiedu nusprendė ir susituokti.
„Su vyru netgi buvome suplanavę vestuves, o jis vis sakė, kad nesipirš ir kam išvis to reikia. Tuomet nusprendžiau pati imtis iniciatyvos. Likus dviem savaitėms iki vestuvių aš pasipiršau. Visa tai vyko mūsų namuose: jis sėdėjo ant sofos gurkšnojo rytinę kavą. Buvau paruošusi klausimus, kuriuos atsakęs turėjo apversti lapelį. Taip atsakinėdamas jis sudėliojo klausimą: „Ar vesi mane?“ Tuomet jis priėjo, apsikabino mane ir patvirtino, jog tikrai ves. Vietoj banalaus žiedo jam užsegiau apyrankę“, – ypatingą dieną prisimena Danutė.
Moteriai teko išgirsti įvairių replikų iš šeimos ir draugų. Vieni maloniai nustebo, kad Danutė pasirinko neįprastą variantą, kiti sakė, jog tai baisu ir žema. Moters teigimu, kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, stereotipus, skirtingą pasaulėžiūrą, todėl niekas negali uždrausti viso to išsakyti garsiai.
„Visuomenėje visada bus tokių žmonių, kuriems atrodo, kad vyro pareiga pasiūlyti draugauti, pasipiršti, išlaikyti šeimą. Visgi tokiems žmonėms aš užduodu klausimą: tai kam moterys išsikovojo lygias teises?“, – svarsto Danutė.
Prieš piršlybas siūlo pagyventi kartu ir kalbėtis
Porų psichologas ir šeimos išsaugojimo specialistas Mykolas Truncė sako, jog moteris greičiau kurti šeimą skatina tiksintis vidinis laikrodis: jis skatina greičiau susituokti, gimdyti vaikus. Kartais vyras yra neužtikrintas dėl laimingos santykių ateities, todėl gali „įjungti stabdžius“. Tokiu atveju moteriai tenka spausti vyrą. Psichologas pabrėžia, kad laiminga santykių ateitis neapsiriboja tik meile, vyrai dažniau pagalvoja apie pinigus, butą, todėl vestuvės jiems gali ir palaukti.
Vis dėlto piršlybos – tai rimtas žingsnis šeimos kūrimo link. Prieš piršdamasi moteris turėtų gerai pažinoti antrąją pusę, išsiaiškinti jo vertybes, požiūrį į šeimą, santuoką.
M. Truncė pataria poroms bent metus pagyventi kartu: „Kai medus jau iškopinėtas ir nuo akių nukrenta rožinė migla, galima aiškiai pamatyti, kokia iš tikrųjų yra antroji pusė: ar gebama taikiai bendrauti ir spręsti nesutarimus, kaip elgiamasi su pinigais, koks yra seksualinis suderinamumas, ko siekiama, kokių taisyklių laikomasi ir kokiomis vertybėmis vadovaujamasi.“
Jis priduria, kad nederėtų piršis tik dėl paties vestuvių fakto: „Didžiausias turtas – ne vestuvės ir ne dovanos. Svarbiausia – gebėjimas bendrauti taikiai, kurti lygiavertę santuoką, gerbti vienas kitą“
Kitas porų psichologas Erikas Siudikas sako, jog visų pirma, moteris savo viduje turi suvokti, kodėl ji nori pirštis: „Jeigu santykiai yra tvirti, paremti pasitikėjimu, pagarba, nėra krizės ir užslėpto vestuvių poreikio – pirštis tikrai galima. Tačiau kas slypi tada, kai moteris peršasi dėl finansinio saugumo, didesnio stabilumo, garantijos, jog nebus palikta? Kodėl ji nori prisirišti vyrą, kuris abejoja santykiais? Tokiu atveju piršlybos tikrai nėra tinkamas kelias.“
Erikas Siudikas ypač pabrėžia tarpusavio dialogo svarbą: „Jeigu moteris planuoja pasipiršti pati, siūlyčiau pasikalbėti su partneriu apie vestuves: išsiaiškinti jo planus, vizijas, lūkesčius ir norus. Pačių piršlybų planuoti nereikia – tokie dalykai nėra aptariami, tačiau apie bendrą gyvenimą tikrai reiktų pasikalbėti.“
Teigiamas nėštumo testas – ne išeitis
Yra sakančių, jog geriausias kelias į vedybas – pastoti. M, Truncės teigimu, toks antrosios pusės „pririšimas“ gali neigiamai paveikti santykius ir skyrybų atveju sutraumuoti vaikus.
„Kai kurios moterys galvoja, kad vyrai ir moterys mąsto taip pat. Taigi jos mano, kad vyras lygiai taip pat kaip ir jos nori vaiko. Kartais realybė yra kitokia. Moteris gali būti orientuota į šeimą ir vaikus, o vyrui bus svarbiau seksas ir pinigai“, – pabrėžia psichologas. – Santykių krizę išgyvenančių porų patirtis rodo, jog toks „pririšimas“ smarkiai paveikia antrąją pusę ir ji nesijaučia laiminga santykiuose. Jeigu vyras nesijaučia laimingas, jis negali mylėti ir savo žmonos. Ilgainiui vietoje pagarbą santykiams pakeis panieka, kuri apnuodys poros gyvenimą. Tada lieka vienintelė išeitis – skyrybos“
Jeigu šeimoje nėra meilės ir pagarbos, vaikai tikrai neišgelbės santuokos. M. Truncės teigimu, tėvams skiriantis labiausiai nukenčia tie, dėl kurių ir buvo inicijuotos vedybos: „Jau nuo pat pirmųjų vaisiaus užmezgimo minučių vaikas turi stiprų ryšį su mama. Jis be galo gerai jaučia motiną. Jeigu santykiai šeimoje bus prasti, vaikas tai jaus ir išgyvens.“
„Aš dar nepasiruošęs“
Kartais vyrai ilgai delsia pasipiršti. Psichologas E. Siudikas sako, kad piršlybos yra būtinas atspirties taškas porai, gyvenančiai penkis ar dešimt metų kartu.
„Kai žmonės nesusituokę gyvena ilgą laiką, man iškart kyla klausimas: apie ką tai? Neretai, vyro abejonės gali būti to priežastis. Galbūt jis jaučia įtampą santykiuose, turi kokių nuoskaudų ar bijo išeiti iš komforto zonos. Vedybos – didelė atsakomybė, kuri gali gąsdinti vyrą. Tai yra susiję su laisvės apribojimu. Neretai piršlybos yra atspirties taškas: arba partneriai juda į priekį, arba skirstosi. Jeigu moteris pasiperša ir vyras pabėga, už ją reikia pasidžiaugti. Dar po penkių metų gali būti tik skaudžiau“, – priduria porų psichologas.
Specialistas neslepia, jog dalį vyrų moters pasipiršimas gali žeisti: visuomenėje vyrauja vizija, kad vyras privalo žengti šį žingsnį. Visgi E. Siudikas mano, kad žmonės gali laisvai pasirinkti, kaip elgtis, o stereotipai yra senų laikų padarinys.
„Prieš du amžius moterų vaidmuo buvo visiškai kitoks: tada susiformavo tam tikros piršlybų, vestuvių tradicijos. Visgi per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Moterys turi daugiau teisų, kuria karjerą, prisiima įvairias atsakomybes. Atsiranda šioks toks nesuderinamumas. Norėtųsi, kad visuomenė vystytųsi kartu su pasauliu ir priimtu pokyčius. Kiekvienas turi teisę turėti savo piršlybų viziją“, – akcentuoja E. Siudikas.
