Operos solistė Asmik Grigorian pirmaisiais savo vedybinio gyvenimo su režisieriumi Vasilijumi Barchatovu yra pasakiusi, kad jų dabartinio gyvenimo credo: „Liubitsia, smeshitsia i boltat“ (rus., „Mylėtis, juokauti ir plepėti“). Atrodo paviršutiniška? Anaiptol. Neretai porų santykiai sugriūva ne todėl, kad jie nežiūri į juos rimtai. Priešingai – aistra dingsta, nes jie žiūri į santykius pernelyg rimtai.
Dažna moteris, prisimindama, kuo ją sužavėjo būsimasis vyras, sako: „Jis mokėjo mane prajuokinti.“ Tačiau ilgainiui kažkas nutinka. Vyrai nustoja juokauti su savo žmonomis, jos liaujasi juoktis iš sutuoktinio anekdotų, o švelniai traukiamos per dantį mirtinai įsižeidžia. Seksas tampa vis retesnis, o plepėjimas apie nieką virsta rimtais pokalbiais apie pinigus, remontą ir vaikų auklėjimą. Tokios poros didžiuojasi atlaikiusios visus išbandymus ir naujai iškeptiems jaunavedžiams linki kantrybės ir ištvermės, primindamos, kad puoselėti santykius yra sunkus darbas. Bet juk tuokiamės ne tam, kad taptų sunkiau! Ir kurgi iš priesaikos „... ir džiaugsme, ir varge“ dingo pirmoji dalis?
Nepamiršti to, kas daro santykius džiaugsmingais, siūlo ir Andrea Miller, knygos „Esminis pasirinkimas“ (leidykla „BALTO“) autorė. „Poros, kurios drauge dažnai juokiasi, būna pačios laimingiausios, – rašo A. Miller. – Vienų Šiaurės Karolinos universiteto tyrimų metu buvo filmuojamos 77 poros, pasakojančios, kaip jos susipažino. Buvo fiksuojama, kaip dažnai poros juokėsi ir kaip ilgai tai tęsėsi. Vėliau jie buvo paprašyti apžvelgti savo dabartinius santykius. Tyrimų komanda priėmė labai aiškų sprendimą, kad tų porų, kurios daugiau kartu juokėsi, santykiai kokybiškesni.“
Kitas svarbus dalykas, pasak santykių specialistės, – dažnai mylėtis. Toronto universiteto komanda ištyrusi virš 25 tūkstančių amerikiečių, nustatė, kad tarp sekso ir laimės yra tiesioginis ryšys. Beje, tai nebūtinai reiškia, kad laimės jausmas didėja proporcingai pasimylėjimų skaičiui. Pasirodo, užtenka reguliariai mylėtis kartą per savaitę, kad tai sutvirtintų porą. Aišku, dažnesnis seksas padėties tikrai nepablogins, o štai retesnis – jau rimtas signalas, kad iš sutuoktinių virstate tiesiog kaimynais.
„Ar tai reiškia, kad turiu mylėtis net tuomet, kai nenoriu?“ – klausia dažna moteris. Ir priduria, kad tikras geismas turi gimti spontaniškai. Su tuo A. Miller nesutinka. Pasirodo, poreikį seksui, kaip ir daugumą įpročių, galima išsiugdyti. Kuo rečiau mylimės, tuo rečiau norisi. „Kad ir kaip neseksualiai tai skambėtų, kartais privalote seksą planuoti, – rašo ji. – Mylėjimosi planavimas gali netgi pakurstyti jaudulį.“
Jei moteriai sekso norisi mažiau nei vyrui, A. Miller siūlo prisiminti platininę santykių taisyklę: „Mylėk kitus taip, kaip jie nori būti mylimi“. Pasak jos, mes esame pernelyg pripratę prie auksinės taisyklės: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi“. Deja, ji ne visada yra veiksminga, mat tuomet mes vertinam mylimo žmogaus poreikius pagal savuosius. Tarkim, jei man patinka gauti dovanų, sulaukti komplimentų ir kalbėtis apie santykius, tai tokiais pat dėmesio ženklais lepinu ir savo vyrą. Bet juk jo meilės kalba galbūt yra visai kitokia! Gali būti, kad jis labiausiai jaučiasi mylimas tuomet, kai jam paruošiate skanią vakarienę ir, žinoma, tuomet, kai su juo mylitės. Mat jam meilė – ne žodžiai, o veiksmas. Kad ir kaip moteris dažnai kartotų vyrui jį mylinti, jei ji nenori su juo mylėtis, vyrui atrodo, kad moteris tiesiog meluoja.
Dažnas seksas, juokavimas ir neįpareigojantis plepėjimas – gana lengvas būdas sugrįžti į tuos laikus, kai ryšys dar tik mezgėsi, o širdyje plazdėjo drugeliai. Jei šį pirmųjų pasimatymų pojūtį pavyksta atgaivinti net kartu suvalgius pūdą druskos, vadinasi, ryšys yra gyvas ir toks bus dar ilgai.
