Jų gausu liaudies dainose, yra ir pasakose, bet kasdienėje kalboje iki šiol jie buvo vartojami tik tarp itin artimų žmonių: kalbant su mažais vaikais, retkarčiais – ir tarp kitų šeimos narių: sesutė, broliukas, motinėlė, tėvelis. Na, ir žinoma, kai reikėdavo pabrėžti kokio nors daikto realų mažumą. Jei prieš porą dešimtmečių tvirtas vyriškis būtų pasakęs, kad neseniai pirko mašinytę arba „mašiniuką“ , nė neabejotume, kad jis kalba apie žaislą savo sūnui. Dabar šiuo vardu gali būti pavadintas ir galingas visureigis, ryjantis 20 litrų benzino šimtui kilometrų.
Manipuliavimo priemonė
Pastaruoju metu deminutyvai išplito kaip kokios piktžolės į visas sferas. Visai neseniai klausiausi, kaip kolegė skambino sako klientui pasikalbėti apie „projekčiuko biudžetuką“. Nors visai panašu, kad tas „biudžetukas“ galėtų tapti visai neblogu vidutinės šeimos mėnesio biudžetu.
Štai neseniai viename forume radau tokią Liepsnelytės žinutę. „Labukas, visoms. Mielosios, turiu prašymuką. Man reikalingi 2 mini projekčiukai. Vienas – žaidimo projekčiukas, kitas – kokio nors renginuko. Reikalingi šie darbukai atsiskaitymui univere.“ Keista, bet kiti forumo dalyviai anaiptol neišsilydė nuo tokios meilybės, bet iškart įžvelgė klastą. Pridėję nustebusių ir tankiai mirkčiojančių veidukų, klausinėjo vieni kitų, ar jie teisingai suprato, kad ši Liepsnelytė nori gauti jų darbus ir panaudoti juos kaip savus?
„Yra tam tikras procentas žmonių, kurie kaip apsėsti naudoja tuos mažybinius žodelius, ir akivaizdu, kad su jais tikrai kažkas netvarkoje“, – sako psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Ji patvirtina, kad mažybiniai malonybiniai žodeliai anaiptol nėra tokie jau nekalti, kaip kalbėtojas bando pateikti. Už jų neretai slepiasi noras manipuliuoti ir tai žmonės greitai pajunta. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ne vietoje naudojami deminutyvai mus erzina.
„Tie žmonės nori atrodyti labai minkšti ir mieli, – sako G. Petronienė. – Vadindami pinigus „pinigėliais“ tarsi sumažina jų vertę. Tada ir paprašyti tų pinigėlių lengviau, ir nesumokėti. Ir pašnekovas turėtų pasijusti nepatogiai, kad dėl kažkokių pinigėlių kelia triukšmą. Deminutyvai tampa gynybos būdu, leidžiančiu sumažinti, sušvelninti grėsmę.“
Nuvertina santykius ir žmones
Toks bandymas nuvertinti savo poelgius ar kito žmogaus jausmus dažnas ir kalbant apie santykius. Vienas vaikinas pasakojo, kad mergina jį paliko tokia SMS žinute: „Soriukas, mažuti, bet aš radau kitą žmogutį“. Pasak psichologės, taip siekiama sudaryti įspūdį, kad konkurentas nėra itin galingas, viso labo – tik žmogutis, tad ir pykti ar pavyduliauti tokiam kažkaip nepatogu. „Taip tarsi sakoma: „Nemuškite manęs. Juk aš toks mielas ir pūkuotas...“ – pabrėžia psichologė. – Bet vargu ar normalų žmogų tai paguodžia.“ Juk net ir skirdamasis nori tikėti, kad buvai svarbi kito žmogaus gyvenimo dalis, kad jis gerbia tavo širdies skausmą ir supranta, kaip jautiesi. O pasirodo, buvai lengvai pakeičiamas eilinis žmogutis.
Kartais vyrai nuoširdžiai nesupranta, kodėl rodydami švelnumą ir globą, sulaukia mainais pykčio. „Na, ko tokia suraukta nosytė? Darbelyje nepasisekė?“ – klausia vyras savo žmonos, aiškiai duodamas suprasti, kad rimtai nevertina nei jos darbo, nei jame patiriamų problemų, nei jausmų.
Stiprių vyrų silpnumas
Pasak Genovaitės Petronienės, klaidinga manyti, kad deminutyvus naudoja tik nekaltomis mergaičiukėmis apsimetančios „pupytės“. Šie žodžiai gana dažni ir tvirtų, galingų vyrų žodyne. Dalis tokiu būdu stiprina savo pozicijas. Pavadinęs žmogų berniuku, mergaite, zuikučiu, iškart pastatai jį į vaiko vietą, tad pats gali jaustis stiprus ir svarbus. Taip vadindamas daiktus, parodai, kad gali sau leisti viską – jei 100 tūkstančių kainuojantis automobilis tau yra tik „mašiniukas“, o sabalų kailiniai – tik „kailinukai“, tampa akivaizdu, kad iš tiesų gali sau leisti daug daugiau...
Kita vertus, neretai toks elgesys rodo ne jėgą, o silpnumą. „Kartais toks manieringumas yra nesąmoningas ir kyla iš nesaugumo jausmo, – sako psichologė G. Petronienė. – Jei žmogus jaučiasi saugus ir atsipalaidavęs, tokių, kaip sakė Ilzė Butkutė, „veminutyvų“ („vemti verčiančių deminutyvų“) jis paprastai nenaudoja. Juk namie su artimaisiais nebūnam manieringi. Turėjau vieną klientą – labai stiprų, tvirtą vyrą. Kartą nuo gėrimo jis patyrė panikos priepuolį ir tie „veminutyvai“ taip pasipylė, kad buvo net nejauku klausyti. Akivaizdu, kad jo viduje slepiasi mažas išsigandęs berniukas.“
Tiesiog madinga
Nesunku pastebėti, kad deminutyvai dažniau pasitaiko jaunų žmonių kalboje, ir ypač būdingi vadinamojo „auksinio jaunimėlio“ žargone. Taip bandoma suteikti viskam lengvo atsainumo atspalvį. „Kiekviena grupė turi savo kalbos klišes, būna, kad visi persiima tuo pačiu žodžiu, ar ta pačia forma, tarsi užsikrečia, – sako psichologė. – Ta liga serga visa grupė, tačiau patekę į kitą aplinką, jie greitai persiorientuoja ir ima kalbėti normaliai. Šiuolaikiniams jauniems žmonėms būdinga apsimesti vaikiškesniais: jie ir rengiasi vaikiškiau, ir kalba. Tarsi norima parodyti, kad aš dar toks mažas, neatsakingas, manimi reikia pasirūpinti.“
Jei deminutyvų vartojimas labai erzina, Genovaitė Petronienė siūlo pralaukus pirminį irzulį, tiesiog ramiai pasakyti, kad jums nepatinka, kai esate vadinamas „žmogučiu“, o jūsų alga – „pinigėliais“. Jei žmogus tai daro nesąmoningai, paprastai tokios pastabos pakanka. Jis pamato save iš šalies, ir kitąsyk stengsis taip nekalbėti. Tik nereikėtų piktintis ir reikalauti – vartoti tokius žodžius neuždrausta, tai nėra necenzūrinė leksika.
