Tikra laimė, kad ne visi gimtadienio tostai materializuojasi. Ar kada nors susimąstėte, kad pats tipiškiausias palinkėjimas „Teišsipildo visos tavo svajonės!“ iš tiesų yra tiesiog prakeikimas? Prieš pradėdami ginčytis pabandykite įsivaizduoti, kad išsipildė visos jūsų svajonės. Gyvenate gražiame name ant jūros kranto. Du mieli ir gerai išauklėti vaikučiai bėgioja netoliese ir palaimingą ramybę nutraukia tik pranešti, kaip beprotiškai jus myli. Mylimas vyras kasvakar grįžta su gėlėmis ir apipila bučiniais. Abu dirbate mėgstamus darbus, gerai uždirbate, esate mylimi savo kolegų ir pavaldinių.
Jūsų kaimynai – mieli ir padorūs žmonės, giminaičiai – neįkyrūs. Galite sau leisti įsigyti viską, ko trokšta širdis, jums nekyla jokių problemų, nes profesionalūs dietologai, sporto treneriai ir plastinės chirurgijos specialistai suformavo tobulą kūną. Pasakojimai apie keliones jums kelia nuobodulį, nes apkeliavote beveik visą pasaulį. Tad leidžiate vakarus jaukiame šeimos rate. Sunku įsivaizduoti tik viena – apie ką judu su vyru kalbatės šį ramų, romantišką ir gražų vakarą. Problemų – jokių, svajonių – irgi.
Nenuostabu, kad daugybė šeimų išsiskiria būtent tuomet, kai pagaliau „susitvarko gyvenimą“. Psichoanalitiko kėdėje atsilošusios moterys nuobodžiaudamos sukinėja ant piršto žiedą su keliolikos karatų deimantu ir postringauja, kad laimingiausios jautėsi gyvendamos su vyru bendrabutyje ir kirsdamos keptas bulves su raugintais agurkais.
Seksologai skambina pavojaus varpais skelbdami, kad mažėjančio seksualumo priežastis yra ne fantazijos ir meilės žaidimų stoka, o atvirkščiai – jų perteklius. Amerikiečių psichologai vis garsiau kalba apie vadinamąjį rojaus sindromą ir kad jis neretai tampa savižudybės priežastimi. Rusų psichologai tikina, kad šis sindromas pagal dažnumą užima trečią naujųjų turtuolių psichologinių problemų sąrašo vietą. „Lietuvių kalbos žodyne“ yra dar vienas šio reiškinio apibūdinimas – „persisotinimas“.
Kūniškieji malonumai
Laimės siekis – natūrali kiekvieno žmogaus būsena. Tai variklis, genantis mus į priekį. „Carpe diem! (pažodžiui „Skink dieną!“)“, – dar antikos laikais skelbė hedonizmo teorijos pradininkais laikomi epikūrininkai. XVIII a. anglų mąstytojas Jamesas Millisas teigė, kad vienintelis gėris yra malonumas, o vienintelis blogis – kančia. Epikūras malonumus skirstė į kūniškuosius ir dvasinius ir manė, kad pirmieji yra svarbesni, nes jų nepatenkinę negalime mėgautis dvasiniais.
Humanistinės psichologijos pradininkas Abrahamas H. Maslow, kurdamas garsiąją žmogaus poreikių piramidę, nieko nauja neišrado – jis taip pat teigė, kad pirmiausia žmogus turi patenkinti fiziologinius, o tik paskui visus kitus – saugumo, socialinius, savivertės ir savirealizacijos – poreikius. Tik kam tas „paskui“, juk galima taip aukštai ir nekopti? Ne paslaptis, kad sukti smegenis ir evoliucionuoti mus privertė paprasčiausi instinktai – dirbti pradėjome tikrai ne todėl, kad siekėme save realizuoti, o tik todėl, kad nesušaltume ir nemirtume badu. Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei patektume į fiziologinių malonumų rojų – ten, kur visada šilta, daug maisto, netrūksta sekso...
Kol rašytojai ar režisieriai futuristai kuria utopinius rojaus modelius, amerikiečių mokslininkas Johnas Calhounas XX a. antrojoje pusėje leidosi į realius eksperimentus – tiesa, ne su žmonėmis, o su pelėmis. Paskutinis jo bandymas vadinosi „Visata 25“ („Universe-25“) ir jis galutinai patvirtino ankstesniųjų išvadas. Mokslininkas sukūrė rojų 8 pelėms: suteikė joms neribotų maisto ir vandens išteklių, pakankamai erdvės ir šilumos, visišką saugumą ir švarą. Iš pradžių pelės mėgavosi gyvenimu ir nepaliaudamos dauginosi, jų skaičius kas 55 dienas padvigubėdavo. Tačiau nuo 315-tos eksperimento dienos populiacijos augimo tempai pradėjo lėtėti, pelių skaičius padvigubėdavo tik kas 145 dienas. Nors vietos vis dar buvo pakankamai, tarp pelių prasidėjo hierarchiniai žaidimai. Silpnesnės gyventojos buvo atskirtos į atstumtųjų kastą, jas buvo galima atpažinti pagal apkandžiotas uodegas, išpešiotą kailį ir įdrėskimus. Išvarytos pelės tapo agresyvios ir nustojo daugintis, sąmoningai traukėsi į šalį ir virto atsiskyrėlėmis. Netrukus atsirado ir dar viena – „gražuolių“ – kategorija. Šios pelės jautėsi išrinktosios – jos taip pat tingėjo daugintis, tik valgė, gėrė, miegojo ir valė savo kailiuką. Taigi nėštumų skaičius tapo itin mažas, negana to, net ir gimusius palikuonis pelės nužudydavo, kad nereikėtų jais rūpintis. Galiausiai po 2,5 metų mirė paskutinis pelių rojaus gyventojas ir eksperimentas baigėsi.
Persivalgyti net skaniausio maisto – labai paprasta. Tą jausmą, kai nuo trečio ar ketvirto torto gabalo atsitraukiame su šleikštuliu burnoje, turbūt pažįsta kiekvienas. O kas toliau? Vienas greičiausių būdų padidinti laimės hormono dopamino kiekį smegenyse – narkotikai. „Jei neutralią būseną laikysime 0, tai skanus maistas dopamino lygį pakelia iki 1, seksas – iki 2, kokainas – iki 5, amfetaminas – iki 10, o metamfetaminas – iki 15 balų. Nenuostabu, kad prie pastarojo itin greitai priprantama“, – sako gydytoja toksikologė Gabija Dragelytė.
Sunku nebandžiusiesiems įsivaizduoti, ką reiškia 7 kartus už seksą didesnis malonumas. Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip žiauriai krentama iš tokios viršukalnės į paprastą kasdienybę, tad nenuostabu, kad, atsidūrus tokioje prarajoje, ranka vėl tiesiasi prie lengvai pasiekiamo malonumo šaltinio, iki tai tampa priklausomybe. Koks stiprus yra šio malonumo poreikis, ir vėl liudija pelės. Vieno eksperimento metu pelių smegenyse buvo įmontuoti elektrodai, stimuliuojantys malonumo centrus. Norėdami juos padirginti, gyvūnai turėjo letenėle spustelėti specialų narve įtaisytą pedalą. Atradusios jį, pelės nebedarė nieko kito – jos pamiršo ėsti, gerti, miegoti ir daugintis, tik stovėjo ir be paliovos spaudė malonumų mygtuką – kol nudvėsė.
Daugiau daiktų!
Laimė, žmonės – ne pelės. Jie kabarojasi Maslow piramidės sienomis aukštyn ir atranda ten naujų poreikių – saugumo, socialumo. Pirmykščių bendruomenių nariams, kad pasijustų saugūs, pakako suręsti tvirtą nuo laukinių žvėrių saugantį būstą ir gerai apsiginkluoti, kad apsigintų nuo kaimyninių genčių išpuolių. Šiuolaikiniam žmogui saugumo suteikia turėjimas. Daiktais ne tik demonstruojame statusą, bet ir slopiname vidinį nerimą. Psichiatrai šopoholizmą (liguistą potraukį apsipirkinėti) laiko tokia pat finansiškai ir emociškai pavojinga priklausomybe, kaip ir polinkį lošti azartinius žaidimus. Negana to, nuo šios priklausomybės kenčia kur kas daugiau žmonių – apie 5 proc. visos populiacijos. Vakarų šalyse šie skaičiai, aišku, yra dar didesni.
Tarkim, vien JAV, spėjama, yra apie 15 milijonų šopoholikų, net 80–95 proc. jų sudaro moterys. Tam, kad susirgtum šia liga, nebūtina turėti daug pinigų, neretai esti priešingai – kuo mažiau gali sau leisti, tuo labiau norisi visko turėti. Lietuviams ši legali aistra – labai arti širdies. Pagal prekybos centrų plotą, tenkantį vienam gyventojui, mes įeiname į Europos šalių dešimtuką ir lenkiame kur kas geriau ekonomiškai išsivysčiusias Prancūziją, Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
„Iki atsirado vartotojiška kultūra, hedonizmas nebuvo visuotinis reiškinys. Hedonistų pasitaikė įvairiose socialinėse grupėse, tačiau šiai filosofijai plisti buvo trukdoma, nes darbininkui reikia dirbti, o ne mėgautis malonumais. Dabar dirbti skatina galimybė užsidirbti ir vartoti. Taigi šis požiūris persmelkė visus socialinius sluoksnius, – žurnalui „Moteris“ prieš kelerius metus teigė filosofas Vytautas Rudavičius. – Vartojimo kultūra pasinaudojo egzistenciniu žmogaus troškimu patirti akimirkos pilnatvę ir sumenkino iš tradicijos ateinančias gyvenimo prasmės, Dievo malonės paieškas susiaurindama visa tai iki prekinių santykių. Vartojimas yra kapitalizmo siela. Vartojame ne tik daiktus, bet ir žmones, jausmus, santykius.“
Pasak jo, į Lietuvą vartojimo kultūra taip greitai ir pergalingai atėjo todėl, kad sovietmečiu buvo sunaikinta dauguma kultūrinių, religinių ir politinių saugiklių. Be to, gyvendami už geležinės uždangos, buvome pernelyg pritvinkę didelių lūkesčių, noro turėti, ir kai atsirado galimybės, atsidavėme šiam savo norui visa esybe.
Persisotinti daiktais sunkiau nei maistu. Apie tai, kad net skaniausių kąsnelių skrandžiui yra per daug, jis praneša labai greitai, bet kaip suprasti, kad tau per daug daiktų? Juk spintos yra gana talpios. Visada galima pateisinti naują batelių porą ar rankinę – dar neturėjote tokios spalvos, tokio modelio, reikėjo ko nors, kas tiktų prie naujos suknelės ir pan.
Vis dėlto yra vienas gana aiškus kriterijus, rodantis, kad artėjame prie pavojingos persisotinimo ribos – jei suvokiate, kad naujus daiktus vis dažniau perkate ne todėl, kad jų reikia, o iš emocinių paskatų – kad save pradžiugintumėte, prablaškytumėte, apdovanotumėte, tai – žingsnis priklausomybės link. Apimtos pirkimo manijos šluojame visas parduotuves iš eilės, tačiau, net nebaigusios matuotis parsineštų pirkinių, pajuntame nusivylimą. Na, ir kas, kad tai – „Prados“ rankinė ar „Versace“ akiniai? Juk jie – tik dar viena rankinė ir dar vieni akiniai. Tiesa, kai kuriems žmonėms, kad tai suvoktų, prireikia viso gyvenimo. O kai kuriems neužtenka ir jo. Vis dėlto psichologas Tomas Lagūnavičius vartotojišką kultūrą laiko savotišku saugikliu. Pasak jo, persisotinęs žmogus yra laisvas. Jam nieko nebereikia, taigi jis nieko nebebijo. Tam tikra prasme jis tampa pavojingas visuomenei, tad vartotojiška kultūra atlieka apsauginę funkciją – skatindama vis naujus poreikius, ji neleidžia žmogui pasiekti šios būsenos.
Daugiau dirgiklių!
„Na, ir kas, kad aš turiu daugybę namų su dešimtimis kambarių, o mano spintose kabo šimtai kostiumų? Juk vis tiek vienu metu galiu būti tik viename kambaryje ir vilkėti vieną kostiumą“, – prieš keliolika metų duodamas interviu man yra prisipažinęs vienas garsus Lietuvos milijonierius. Kurį laiką adrenaliną jo gyslose pavarinėjo skandalinga politinė veikla, bet paskui atsibodo ir ji. Milijonierius išvyko į užsienį, nustojo vartoti alkoholį, valgyti mėsą ir keiktis, dvasiškai nušvito ir pradėjo rašyti psichologines knygas.
„Prie bet kurio dirgiklio anksčiau ar vėliau priprantama, ir jis nebesukelia to malonumo, kurį anksčiau sukeldavo“, – teigia T. Lagūnavičius. Kiekvienas naujas malonumas sukelia kito, dar stipresnio pojūčio troškulį. Tai, kas vakar kėlė euforiją, šiandien atrodo natūrali būsena, o tai, kas buvo natūrali būsena, virsta tiesiog diskomfortu. Suvokę, kad malonumų centras yra ne skrandis ir genitalijos, o smegenys, bandome peržengti vis naujas ir naujas ribas.
Gladiatorių kautynės, nukryžiavimai, žmonių kovos su laukiniais žvėrimis, ištisomis dienomis rodomos romėniškuose amfiteatruose, buvo ne kas kita, kaip bandymas patenkinti persisotinusios visuomenės troškulį. Šiais laikais aštrių pojūčių ieškome žaisdami azartinius žaidimus, šokinėdami parašiutu, nardydami srauniose kalnų upėse ar skraidydami parasparniais. „Vieni naujų dirgiklių ieško per pojūčius, kiti – per mąstymą. Dirgikliai turi būti arba vis stipresni, arba tiesiog kitokie. Tik dėl šios priežasties žmonės atsisako civilizacijos privalumų ir išvažiuoja į džiungles arba į kaimo sodybą auginti ridikėlių“, – teigia psichologas.
Nenuostabu, kad dažnai tenka išgirsti pikantiškų žinių apie keistas naujųjų turtuolių pramogas. Persisotinę ikrais, aukščiausios prabos gėrimais ir elitinėmis prostitutėmis, jie pajunta beviltišką tuštumą, tad, palikę savo keliolikos hektarų dvarus, velkasi valkatų drabužius ir maklinėja Maskvos gatvėmis prašydami išmaldos, o jų išpuoselėtos žmonos apsimeta prostitutėmis ir siūlo savo paslaugas sunkvežimių vairuotojams. Tiesa, jų visų saugumu paprastai rūpinasi slapta juos stebintys apsaugininkai, tad nuo šuolio į bedugnę aštrių pojūčių ieškotojai yra apsaugoti. Tokių pramogų rusų turtuoliams organizatoriai sako, kad elgetaujant surinkti 17 dolerių oligarchus džiugina labiau nei kasdien į sąskaitą įplaukiantys milijonai...
„Persisotinti iš viso gyvūnijos pasaulio būdinga tik žmonėms, nes mes turime įgimtą pažinimo refleksą, ir jo, priešingai nei kiti gyvūnai, neprarandam netgi bręsdami, – teigia T. Lagūnavičius. – Natūralu, kad persisotinimą greičiau pajunta turtuoliai. Ne tik todėl, kad jiems viskas lengviau pasiekiama, bet ir todėl, kad jie yra labiau izoliuoti nuo realaus pasaulio. Tolsti nuo kasdienybės, problemų, bendrauji vis siauresniam rate, tad pažinimo refleksas lieka nepatenkintas.“
Lūkesčių spąstai
Visiškai nesvarbu, ką vartojame – maistą, narkotikus, daiktus ar emocijas, vieną dieną atsitrenkiame į dugną. Psichologė Dovilė Jankauskienė įsitikinusi, kad taip nutinka tik todėl, kad vartodamas žmogus eikvoja pats save, jis nebekuria. „Tai sukelia tuštumos, praradimo, išsibarstymo jausmą, veda į degradaciją ir ribotumą“, – sako ji. Todėl ropščiamės į pačią Maslow piramidės viršūnę, kur įsitvirtinusi pagarba ir savirealizacija. Mėgstama veikla suteikia kur kas ilgiau tveriantį džiaugsmą nei materialūs daiktai. O jei dar už ją sulaukiame įvertinimo, pripažinimo, išvis pradedame skrajoti kaip ant sparnų. Deja, net olimpiniai medaliai amžinos laimės negarantuoja.
Šaulė Daina Gudzinevičiūtė, 2000-ųjų Sid- nėjaus olimpiadoje laimėjusi auksą, praėjus metams po šio įvykio spaudoje atvirai prisipažino: „Aš netgi labai rimtai susirgau po šios olimpiados. Atrodo, ritinai ritinai tą Sizifo akmenį į kalną ir netikėtai užritinai. Pramušei galva sieną, o už jos – tuštuma. Ką daryti toliau? Kai atsigavau po ligos, mane užplūdo daugybė sveikinimų, susitikimų, interviu. To buvo per daug, atrodė, kad ta dirbtinė šypsena amžiams prisiklijuos man prie veido. Suprantu, kad už olimpinį auksą mažesni laimėjimai lyg ir neturėtų džiuginti, bet aš žiūriu į tai filosofiškai. Gyvenimas dryžuotas, sportininkui sunku visą laiką išsilaikyti aukščiausios pozicijos, tad išmokau džiaugtis net ir mažesnėmis pergalėmis.“
Dar sudėtingesnius jausmus patyrė ne vieną medalį laimėjusi plaukikė Rūta Meilutytė. Neatlaikiusi lūkesčių keliamos įtampos ji buvo susirgusi depresija. Vienas iš psichologų siūlomų vaistų tokiu atveju – orientuotis ne į rezultatus, bet išmokti mėgautis pačia veikla. Deja, ir veikla galima persisotinti gana greitai. Tai vadinama perdegimo sindromu. Ilgi viršvalandžiai darbe, dalykinių susitikimų ir skambučių kupini savaitgaliai, šešti metai be atostogų – iš pradžių tai suteikia savimeilę glostantį svarbumo pojūtį, bet vieną dieną vis tiek atsitrenki į paprastutį klausimą: „Kas iš to?“
O gal sumažinkim poreikius ir lūkesčius iki minimumo ir išmokime mėgautis gyvenimu čia ir dabar. Ši naujojo hedonizmo banga apėmusi kone visą Vakarų visuomenę. Žmonės skelbiasi išpažįstą „čia ir dabar“ religiją ir kviečia atrasti laimės šaltinį savyje įsivaizduodami, kad skelbia kažką itin revoliucinga. Deja, deja... Šis dviratis jau išrastas daugiau nei prieš 2 tūkstančius metų minėtojo Epikūro. Jis manė, kad, norint būti laimingam, nebūtina ką nors veikti. Pasak jo, laimei pajausti pakanka, kad nebūtų kančios. Natūrali žmogaus būsena, kai neatsitinka nieko gera ir nieko bloga, yra maloni, ir šis džiaugsmas mums įgimtas. Tik kuo šią filosofiją išpažįstantis žmogus skiriasi nuo pelių rojaus gyventojų? Tik tuo, kad moka medituoti.
Laimė, yra takelis iš šio užburto rato. Jis kviečia šiek tiek atsitraukti nuo savęs ir apsidairyti aplinkui. Suvokdami save ne kaip atskirą individą, o kaip visumos (šeimos, tautos, pasaulio, Visatos) dalį, gerokai praplečiame sąmonės ribas. Kai tai, ką kuri, turtina ne tik tave, bet ir suteikia laimės kitiems, persisotinti sunkiau, nes dalijantis gėrybėmis indo perpildyti neįmanoma. Nesvarbu, kuo dalijiesi – materialiomis vertybėmis, jausmais ar žiniomis.
Pasak T. Lagūnavičiaus, persisotinimas yra geras tuo, kad verčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę. „Vis dėlto reikia pripažinti, kad jokio absoliutaus, iš viršaus nuleisto gyvenimo tikslo nėra, – teigia jis. – Iš tikrųjų vienintelė evoliucijos varomoji jėga yra bandymas prisitaikyti. Smegenys atsirado tik tam, kad galėtume atskirti valgoma nuo nevalgoma. O visi kiti tikslai, tebūnie tai – savęs tobulinimas, bandymas pagerinti karmą, kūryba ar pasiaukojimas kitiems, yra dirbtinai sukurti. Suvokti tai – labai skausminga, ir ne visi tai pakelia. Pačiam susikurti gyvenimo tikslą – didžiulė atsakomybė. Tie, kurie nepajėgia pasinaudoti persisotinimo krizės pasiūlyta galimybe keistis, gali nugrimzti į gilią depresiją ar netgi nusižudyti. Todėl būtų gerai, kad šalia atsirastų žmogus, kuris padėtų suprasti, jog atsivėrusi tuštuma nėra pabaiga. Kad veikiau tai yra pradžia.“
