„Kiekvieną kartą dalijantis šia patirtimi – ji skamba vis kitaip, nes ir aš vis keičiuosi“, – savą, rodos, niekam nematomą istoriją pradeda itin žavinga, ryški mergina. Mergina kalba ne apie išorinius ar išvaizdos pokyčius, o apie vidinius, kurių procese iš sielos labirintų jai ištrūkti padeda fotografija ir socialiniai projektai.
Vienas jų ir pirmasis toks Lietuvoje Rasai yra itin artimas. Didžiuosius šalies miestus apkeliavusiose fotografijose vaizduojamos 19-45 metų moterys, iš pažiūros niekuo nesiskiriančios nuo kitų, pasipuošusios ryškiomis aprangos detalėmis. Bet ryškus ir išskirtinis įvaizdis slepia daug daugiau. Po grimu – nerimo sutrikimą turinčios herojės, tarp jų – ir pati Rasa.
Kaip gimė idėja kurti išskirtinę stilizuotą fotoparodą „Nerimo moterys“, kurioje galima matyti ir Jus?
Idėja gimė paprastai, nes aš pati esu nerimo moteris, turiu nerimo sutrikimą. Su juo gyvenau pusantrų metų, per šį laiką perėjau kelis pagrindinius ligos etapus. Pirmas pusmetis – nesuvokimas, kas darosi su mano kūnu. Galvojau, kad trūksta tam tikrų vitaminų ar kūnui būtinų medžiagų, tokių kaip kalis. Praėjau gydymo procesą, bet per tuos šešis mėnesius beveik niekas nepasikeitė. Širdy ir toliau nešiojausi didžiulį „akmenį“, bet buvau per jautri ieškotis informacijos internete ar literatūroje apie mane kamavusį nerimą. Jei tik rasdavau kokių asociacijų tarp aprašomų ligos simptomų ir mano jausenų, viską perimdavau ir jei tik būdavo nerimo priepuolis – viską atsimindavau ir nemokėdavau nešališkai žvelgti į situaciją.
Kai pradėjau gydymą – o pradėjau būdama visiškame dugne – turėjau idėją apie „Nerimo moterų“ projektą. Deja, net ir gerėjant sveikatai, neturėjau jėgų kūrybinei ar kitokiai veiklai. Kai jau pradėjau sveikti, energija grįžo – taip grįžo ir visi mano kūrybiniai projektai. „Nerimo moterys“ ir tapo mano pirmuoju projektu.
Kaip atradote šias bendro likimo moteris ir jų istorijas?
Šias moteris pradėjau jas kalbinti internetiniuose forumuose, tuomet per pažįstamus susipažinau su kitomis herojėmis. Viskas taip šauniai užsisuko, todėl prie projekto pakviečiau prisijungti savo drauges viena jų – visažistė, o kita žinojo mano visą ligos patirtį. Kartu entuziastingai ėmėmės projekto įgyvendinimo: kvietėme moteris, klausėme jų istorijų. Man nebuvo svarbu, kaip šioms moterims prasidėjo nerimo sutrikimas, kokios jo priežastys, nes jų – daugybė. Visa esmė slypėjo klausime: kaip joms pavyko susigyventi su pačiu nerimu?
Susigyventi su nerimu – ar tai įmanoma?
Kai žmogui lūžta koja, jam yra uždedamas gipsas ir su juo jis turi gyventi kažkurį laiką. Bet gyvenimas pasikeičia ir reikia susikurti naują kasdienybės rutiną, kad gyventi su gipsuota lūžusia koja nebūtų kančia. Taip ir su nerimu. Jis būna skirtingų sunkumo lygių, kaip ir kojos lūžis. Tam, kad galėtum gyventi normalų kokybišką gyvenimą – būtinos tam tikros kasdienybės sąlygos nerimui.
Pavyzdžiui, aš šalia savęs itin arti laikiau draugą ir jam smulkiai pasakodavau, kaip aš jaučiuosi. Nes be mano atvirumo – mūsų santykiai būtų sugriuvę. Kai žmogus su lūžusia koja paprašo atnešti šaukštelį – tu matai, kad jam lūžusi koja ir supranti, kad pats neatsineš. Bet kuomet „lūžta“ siela, nematai kas blogai ir nesupranti kodėl asmuo išgyvena tikrą chaosą. Todėl būtinas atvirumas ir taisyklės, kad aplinkiniams ir artimiesiems būtų lengviau suvokti visas panikos atakas ar keistas taisykles.
Kokios atakos persekiojo Jus ir kokios kasdienės taisyklės padėjo su jomis tvarkytis?
Mane nerimo atakos ištikdavo kai nebejausdavau, kad galiu kontroliuoti situacijos. Taip dažniausiai nutikdavo viešajame transporte, spūstyse, eilėse parduotuvėse, lėktuve, viešose vietose. Parduotuvė turbūt yra didžiausia baimės oazė, kuri visoms mano kalbintoms „nerimo moterims“ buvo kritinė vieta. Taip pat ir man. Joje man viskas būdavo per ryšku, per garsu, nekontroliuojama, aš joje bijojau pasiklysti. Kuomet vykdavau apsipirkti, tai būdavo tarsi kelių minučių misija – pasičiumpu ko reikia ir bėgu prie kasos, o eilė ir keldavo spūsties pojūtį. Tuomet mes su draugu susikūrėme taisyklę, kad prieš einant apsipirkti iš anksto nuspręsime ko mums reikia, nes aš tiesiog negalėjau leisti sau klaidžioti po prekybos centrą.
Jūs išties šiandien atrodot itin atvira ir stipri. Mūsų visuomenėje nėra lengva apie tai kalbėti. O kaip į Jūsų ligą reaguodavo artimieji: šeima ir draugai?
Išties, vienintelis žmogus, kuris supranta kaip aš jaučiausi gyvendama nerime, yra mano draugas. Kuomet pasakodavau šeimai apie savo savijautą, apie ligos eigą, mano būseną – jie nesuprasdavo. Manau, tai yra normalu, nes jei tu kasdien to nematai, nesusiduri su visomis nerimo atakomis, net ir stengiantis – nesuvoktum to iki galo. Kai pasakodavau sesei ir mamai telefonu apie tai, kad negaliu įeiti į parduotuvę, man sakydavo: „Gal reikia kokių vitaminų?“.
O kaip Jūs pati supratote savo ligą?
Nerimo sutrikimas yra neapčiuopiamas. Pradžioje, kuomet man skaudėdavo širdį, kuomet nerimas mane graužė iš vidaus – galvojau, kad tai turi būti kažkokia sunki vidinių organų liga. Lygiai taip pat ir mano projekto herojės pradinėje ligos suvokimo stadijoje buvo siunčiamos atlikti įvairiausius tyrimus. Kai specialistai pasako, kad tai nėra fiziologinė liga, sunku suvokti, nes bloga savijauta kamuoja ir toliau. Tam reikia laiko. Mes nesame linkę pripažinti psichologinių ligų, nes tam reikia nemažai drąsos. Pavyzdžiui, vienai mano herojų gydytojai beveik iš karto pasakė, jog ji turi nerimo sutrikimą ir tai yra panikos atakos. Tuomet ji, iš vienos pusės, džiaugėsi, kad pagaliau žino, kas ją šitiek laiko kankino. Iš kitos – buvo sudėtinga suvokti, kad tai „tik“ psichologija. Tiek mano herojei, tiek man tuo metu norėjosi išgirsti itin sudėtingos, nepagydomos ligos pavadinimą.
Pabandykime grįžti prie Jūsų nerimo pradžios. Kada supratote, kad kažkas negerai?
Mano organizmas pradėjo siųsti signalus, kad aš „perdegiau“. Viskas prasidėjo nuo vienokio ar kitokio savęs alinimo, emocijų užspaudimo. Vieni žmonės su stresu, įtampa ar pervargimu taip ir visą gyvenimą nugyvena. O man ir mano herojėms gyvenime dar papildomai kažkas susidėjo ir mes palūžome. Darbas, skyrybos, potrauminis stresas – šios ir kitos gyvenimiškos situacijos gali būti nerimo sutrikimo priežastimis. Taip pat sužinojau, jog narkotikai ir alkoholis organizmą veikia labai panašiai ir taip pat gali būti šios ligos sukėlėjai.
Pirmą kartą ligoninės priimamajame atsidūriau tiek nusilpusi, kad nesugebėjau atsistoti nuo žemės. Širdis taip intensyviai plakė, kad galvojau, jog ji sustos. Ten praleidau naktį, mano kraujas buvo nusilpęs, trūko kalio. Po to savaitę praleidau namie, nes nusilpo ir pats organizmas, laikėsi temperatūra. Tokia mano ligos istorijos įžanga, kai dar nesupratau, kas man yra.
Dažnai lankydavotės ligoninėje?
Apie šį įvykį tėvams nieko nepasakojau. Po kelių savaičių su tėvais vykome apsipirkti. Dar nesijaučiau gerai, bet tėvams sakiau, kad esu tiesiog apsirgusi. Prekybos centre atsisėdau ant bortelio ir suvokiau, kad negaliu kontroliuoti savo organizmo. Šeima išsigando, prekybos centro darbuotojai (jų teigimu, jie tai darė pirmą kartą) iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Paramedikų automobilyje aš papasakojau, kad prieš kelias savaites lankiausi ligoninėje, man žemas kalio kiekis kraujyje. Tuomet mama išsigando ir nustebo, nesuprato kas dedasi. Taip vėl atsidūriau Kauno klinikose, kur man sulašino vaistų ir tik tada liepė apsilankyti pas šeimos gydytoją. Po vizito pas ją man nustatė hipokalemiją, tad ir toliau vartojau kalį. Sutriko ne tik organizmo veikla, bet ir socialinis gyvenimas. Vis dar nežinojau, kas man darosi...
Tai kaip galiausiai suvokėte?
Atsistačius kraujo rodikliams, gyvenimas neatsistatė. Jautrumas ir apatija persekiojo mane. Pakartotinai apsilankius pas gydytoją, ji man rekomendavo psichiatro konsultaciją. Diagnozė – nerimo sutrikimas. Nepatikėjau nei gydytoja, nei tuo, ką išgirdau. Išeinant iš kabineto antidepresantų receptą išmečiau į šiukšlinę. Vėl grįžtu pas šeimos gydytoją, vėl užsirašau pas kitą psichiatrę. Ir vėl panaši situacija. Praėjo pavasaris, praėjo normali vasara.
Ir tuomet nerimas ištiko rugpjūtį. Kai panika ištiko namuose, supratau, kad nebėra „šventos“ vietos ir saugumo man trūksta viduje. Tai buvo vienas sunkiausių momentų. Viskas buvo taip stipru, jog supratau, kad tai, kas man buvo šventa, kas man leido jaustis ramiai – niekas nebegalioja. Nei draugas, nei namai nebesuteikė ramybės. Man buvo negera pačiai su savimi. Atsirado mintys net apie savižudybę.
Tokios mintys apie nenorą gyventi kamuodavo dažnai?
Tas beviltiškumas, kai supranti, jog viskas pasikeitė, o savo gyvenimo neišpildai nei 50 proc., tai pradedi abejoti apie savo vertę šioje žemėje. Kokia nauda iš manęs? Jei manęs neliktų, kas pasikeistų? Mintys apie savižudybę mane lankydavo net žiūrint filmus. Pavyzdžiui, kino juostoje matomi mirties vaizdai mane paskatindavo apgalvoti net savižudybės formas. „Ne... Nuskęsti tai nenorėčiau“, – galvodavau. Būtent tokia būsena reiškia, kad reika vartoti antidepresantus.
Rasa, šiandien spinduliuojate energija, Jūsų akys vėl žiba. Kas padėjo ne tik susigyventi, bet ir išgyventi nerimą?
Pripažinimas sau, kad aš sergu ir man reikia gydymo. Vaistai ir reguliarus lankymasis pas psichologę. Pas ją praleisdavau kelias valandas per savaitę ir su nekantrumu laukdavau kito susitikimo. Tai labai išlaisvindavo. Kaip psichologė man kartą sakė, reikia įsivaizduoti, jog kiekvienas žmogus turi psichologinį stuburą, kuris ima ir sulūžta, ir jokie gynybiniai mechanizmai, kurie anksčiau padėdavo, nebeveikia. Taip, kaip gydytume stuburą ir gulėtume lovoje metus, taip ir psichologiniam pagrindui atstatyti reikia laiko.
Turbūt gyvenant su šia liga teko nemažai ką „paleisti“. O ką atradote gyvendama su nuolatiniu nerimu?
Tiek sau, tiek ir kitoms nerimo moterims uždaviau klausimą: „Ar džiaugiesi turėdama nerimo sutrikimą, ar gali padėkoti šiai ligai?“. Visos projekto „nerimastingosios“ dalyvės, kurios šiai dienai yra drąsios ir atviros, neslepiančios savo veido ir ligos, manau, nesigaili patirtų išgyvenimų ir nepyksta ant nerimo. Ši liga suteikia kitokį požiūrį į kasdienybę. Atvirumas apie savo problemas išlaisvina ir padeda kurti naują dar tikresnį ryšį su savimi ir aplinka. Lygiai taip pat atsiranda kažkoks „filtras“ žmonėms ir veikloms, kuriuos verta mokėti paleisti.
O ko nesinorėjo paleisti?
Pavyzdžiui, nors gyvūnų globos namai „Penkta koja“ ir toli nuo mano namų, kas kėlė nerimą, nes laukdavo ilga kelionė, bet lankymasis ten ir galimybė būti arti gyvūno buvo stipriau už visas mano baimes. Sergant nerimo sutrikimu, kažkokiu būdu lankiau makiažo, mados iliustravimo kursus. Kuomet sustiprėjau ir sugrįžo mano visi kūrybiniai projektai bei noras savanoriauti – nenorėjau paleisti nerimo moterų. Pažintis su jomis suteikė bendruomeniškumo jausmą. Mes supratome, kas yra panikos ataka, ir galėjome drąsiai tarpusavyje apie tai kalbėtis. Mūsų skausmas mus vienija.
Tai kam skirtas šis projektas „Nerimo moterys“?
Kai man labai reikėjo informacijos, jos nebuvo. Bendraujant su šiomis moterimis supratau, kad esu ne viena ir nerimo sutrikimas yra tikra, rimta liga. Tai davė stiprybės kalbėti savo ir kitų herojų lūpomis. Vienos tiesos kaip tvarkytis su šia liga nėra, bet labai svarbu sau pripažinti ją ir pradėti gydymą. „Nerimastingųjų“ tikslas yra paskatinti kitus nebijoti ir taip kurti atvirą psichologinių ligų diskursą visuomenėje. Perskaityti internete kas yra nerimo sutrikimas ar panikos ataka nereikalauja daug pastangų.
Bet štai nueiti pas psichiatrą, psichologą ar pradėti vartoti vaistus – tai jau iššūkis. Pats žodis „antidepresantai“ siejamas su neigiamomis konotacijomis, todėl žmonės pradeda gydytis „pozityvumu“ ir taip klampina save giliau. Nes teigiamų emocijų tu tiesiog neįsileidi į savo gyvenimą. Psichologinės ligos nereiškia, kad tu esi „durnas“. Liga gali būti įveikiama ir normalus gyvenimas grįžta – šiame projekte turime daug gerų pavyzdžių.
Jūsų projekto herojės pasipuošusios itin ryškiu makiažu ir ryškiomis skrybėlėmis. Kaip gimė ši idėja?
Pagrindinė projekto „Nerimo moterys“ idėja – moterų atvaizdavimas per simboliką. Kai pradėjau gryninti savo idėją, norėjau, kad jų įvaizdyje būtų blizgus elementas. Ši mintis kilo dėl klausimų, kuriuos man užduodavo psichologė. Pavyzdžiui, į psichoterapijos seansus aš ateidavau pasipuošusi ryškiu sijonu ar blizgančiais auskarais. Psichologė manęs klausinėdavo, ką noriu parodyti šiuo įvaizdžiu, o gal kaip tik nukreipti dėmesį. Nes taip, graži ir ryški apranga sukuria drąsios, savimi pasitikinčios merginos įvaizdį. Taip kilo idėja užsisakyti blizgias skrybėles, kurios tarsi atspindėtų sunkios ligos maskavimą blizgiais akcentais ir taip nukreiptų dėmesį nuo moterų veido, nuo pagrindinės problemos.
Kas Jums labiausiai įstrigo iš nerimo herojų istorijų?
Pavyzdžiui, viena moteris iš naujo mokėsi lipti laiptais. Pagalvokite, kaip sunku gyventi, kai įprastas veiksmas – nulipti iš penkto į pirmą aukštą, išeiti iš namų į gatvę – tampa tikru iššūkiu. Kita – negalėdavo važiuoti tuneliu, o gyvena svetur, mieste, kuriame jų itin daug. Kiekvieną kartą ji persiplanuoja savo maršrutą, kad tik išvengtų tunelio, tos kontrolės praradimo vietos. Man labai pasisekė, kad dirbu tokį darbą, kuriame pati galiu planuotis savo veiklas ir užduotis. Deja, yra tokių herojų, kurios tiesiog neturėdavo jėgų nueiti į darbą. Tai kaip gyventi, o jei dar turi šeimą?
Paradoksalu, bet Jūsų projekto pirmoji fotoparoda vyko prekybos centre, iš kurio prieš kurį laiką buvote išvežta su greitąja pagalba. Išties drąsus žingsnis, kuris liudija pasveikimą?
Kaip sakė mano psichiatrė, šis projektas liudija aukščiausio lygmens ir brandžiausią ligos gydymo formą, nes aš ne tik vėl turiu jėgų įgyvendinti kūrybinius projektus, bet ir jais noriu padėti kitiems. Viešumas nebuvo mano pirminė idėja, bet jis suteikia galimybę plėsti diskusijų lauką apie nerimo sutrikimą. Taip, aš jau galiu drąsiai įeiti į prekybos centrą, bet aš dar nesu ta senoji Rasa. Mano istorija nėra kažkuo ypatinga, tiesiog aš esu tokia, kokia esu. Esu tokioje situacijoje, kurioje atsidūriau dėl nesugebėjimo išgyventi emocijų, paleisti pykčio ir kitų patirčių.
Ką patartum kitiems, šiuo metu išgyvenantiems šią ligą?
Tais momentais, kai nesi užtikrintas, jog tavo kūnas atlaikys – labai svarbu yra palaikymas bei supratimas. Tam, kad jis būtų – svarbu būti atviram su savo aplinka, visiems kantriai paaiškinti, nes tik kalbėjimas mus išlaisvina ir kartu palengvina artimų žmonių būtį. Atvirumas padeda kurti ryšį su kitais ir savimi.
