Tai, kad ilgai kartu gyvenanti pora mylisi retai, dauguma priima kaip savaime suprantamą faktą. O štai, jei jie dar ir nesikalba, tai jau ženklas, kad jų niekas nebesieja. Tiesa, kiek kitaip ši situacija atrodo šios moters vyrui. Jis negali suprasti, kokia čia problema, kad jie mažai kalbasi.
„Kalbu tada, kai turiu, ką pasakyti, – sako jis. – Mano darbas yra gana nuobodus, grįžęs namo aš dažniausia neturiu, ką papasakoti, todėl žiūriu televizorių. Jei ji nori kažką pasakyti, tegul pasako.“ Iškart akyse iškyla scena iš vieno seno filmo. Jame moteris aistringu balsu prašo savo partnerio: „Na, pasakyk, kaip, kaip tu mane myli!“ O jis pasimuistęs atsako: „Aš tau geriau parodysiu...“
Į tai, kad vyrai ir moterys skirtingai vertina kalbėjimo svarbą, atkreipia dėmesį ir knygos „Tarp kasdienybės ir geismo“ (leidykla „Alma littera“) autorė psichoterapeutė Esther Perel. Pasak jos, mitas, kad vienas kitą mylintys žmonės turi nuolat kalbėtis ir kad kalbantis galima išspręsti visus kilusius nesutarimus, sukelia nemažai problemų.
Moterys ima viršų
Pasak psichoterapeutės, kalbėjimas kaip intymumo pagrindas, ypatingą reikšmę įgijo visai neseniai – tik XX a. viduryje. Šią nuostatą atnešė feminizmas, išlaisvinęs moteris iš visuomeninės ir šeimyninės priespaudos. Iki tol jos turėdavo taikytis prie vyrų ir gyventi pagal jų diktuojamas taisykles. Santuoka tuo metu buvo grįsta pragmatizmu – bendras ūkis, vaikų priežiūra, sutuoktinių pareigos buvo svarbiausia. Vyrai nėra linkę daug kalbėti, kalbėjimą jie supranta kaip būdą perduoti informaciją, tokiu pat principu vadovautasi ir šeimoje. Tačiau santykių ir šeimos vairą į rankas perėmus moterims, taisyklės pasikeitė – jos panoro kur kas daugiau. O būtent – bendravimo, romantikos, artumo, jausmų. Evoliucijos eigoje jos kur kas geriau išmoko kalbėti, mat tuo metu, kol vyrai medžiodavo, kartu triūsdavo bendroje erdvėje ir dalijosi ne tik būtina informacija, bet ir emocijomis bei jausmais.
Vėliau, ypač Vakarų visuomenėje, moterys išsiskirstė į atskiras erdves, tad galimybių paplepėti sumažėjo. Ir tik XX a., išlaisvėjusios, jos atrado būdą kompensuoti kalbėjimo trūkumą – privertė prabilti savo vyrus. Tarp žodžių „kalbėtis“ ir „mylėti“ moterys padėjo lygybės ženklą. Negana to, joms ėmė antrinti ir visi psichologai, siūlantys kilus bet kokiai problemai „apie tai pasikalbėti“. Galima suprasti ir juos – juk iš kalbų jie valgo duoną.
Mažiau kalbų, daugiau darbų
„Ištarto žodžio viešpatystė sudarė sąlygas atsirasti vyrų diskriminacijai, – teigia E. Perel. – Spaudimą visuomet patiria tas, kuris nekalba. Tai perdėm sumenkina nežodinio bendravimo – malonių staigmenų, dėmesingumo gestų ar bendros veiklos svarbą.“ Iš vyrų iki šiol buvo tikimasi veiksmų, konkurencijos ir bebaimiškumo – šias savybes jie ir puoselėjo. Būtinybė kalbėtis juos verčia jaustis nevykėliais, nes dauguma vyrų nėra taip tobulai įvaldę šio meno kaip jų antrosios pusės. Taigi įspausti į kampą jie meilę rodo ta kalba, kokia yra įpratę. „Kadangi jiems sunkiau bendrauti žodžiais, kūnas tampa vieninteliu raiškos įrankiu, emocinio intymumo priemone, – rašo E. Perel. – Erotika yra vyrų švelnumo prieglobstis. Kūnas yra mūsų visų gimtoji kalba ir daugeliui vyrų tai vienintelė neiškraipyta artumo kalba. Seksas leidžia vyrams patirti gryną artumo malonumą, nes nelieka prievolės sunkiai apibūdinamų poreikių sprausti į žodžių gardą.“
Deja, moterys to nesupranta. Kai vyras, išvydęs moters nepasitenkinimą ir bręstantį konfliktą, užuot kalbėjęsis pradeda ją liesti ar siekia pasimylėti, moteris dar labiau įsižeidžia – neva tam gyvuliui tik seksas rūpi. Abu pasijunta nesuprasti ir atstumti.
Beje, net jei vyras moka kalbėti, nebūtina nuolat jį provokuoti tai daryti. Kaip, beje, ir pačiai pasakoti viską, kas užeina ant seilės. Išviešindami kiekvieną savo emociją ir mintį arba nuolat braudamiesi į kito žmogaus erdvę su klausimais: „Kaip jautiesi?“, „Ką galvoji?“ užuot sustiprinę ryšį, galime jį nužudyti. Mat, pagal Esther Perel, norint išsaugoti gyvą aistrą, kiekvienam partneriui verta turėti savo paslapčių ir sutuoktiniui nepasiekiamų slapto sodo kampelių. Tad nesikrimskime, jei pradėjome mažiau kalbėtis – tikram jausmui žodžių nereikia. Ir, užuot brovusios į vyro smegenis ir širdį įkyriomis kalbomis, leiskime jiems dažniau parodyti, kaip jie mus myli.
