Psichiatras psichoterapeutas Erikas Stankūnas kasdien susiduria su nerimo, įkyrumų ir panikos priepuolių atakuojamais žmonėmis, kurie patys jau nebegali susidoroti su juos įsukusiu gyvenimo verpetu.
Mūsų psichika kasdien tvarkosi su įvairiomis situacijomis, balansuodama emocijas, jausmus, pojūčius ir mintis. Žmogui labai svarbu turėti savo komforto zoną – erdvę, kurioje gali nusiraminti ir besąlygiškai jaustis gerai. Tai gali būti namai, darbas, draugų kompanija, pomėgis arba savanoriška veikla.
„Su įtampa, nerimu, baime ir kančia susiduriame kasdien, tai natūralu. Problemų kyla tuomet, kai kančių tampa tiek daug, kad jos pradeda trikdyti žmogaus pusiausvyrą. Tuomet verta pasvarstyti, ar toliau bandyti kapstytis pačiam, ar prisipažinti, kad turiu problemų, ir kreiptis į specialistą“, – sako psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.
Kodėl prieš egzaminą sutrinka apetitas arba paleidžia vidurius?
Dauguma atpažįsta šią situaciją – prieš svarbų pristatymą sutrinka apetitas ar paleidžia vidurius. Arba po giliai sukrėtusio barnio su artimu žmogumi gaudai orą, nes įkvėpti pilnų plaučių nebepavyksta. Taip mūsų psichika perskirsto emocinę įtampą, paversdama ją fiziniais pojūčiais. Žmogui iškyla naujų rūpesčių dėl fizinio sutrikimo ar skausmo, ir pirminė problema tarytum nebetenka svorio.
„Dažnai pas psichiatrus nukreipiami pacientai, jaučiantys fizinius negalavimus ir skausmą, kuriems nėra jokių anatominių priežasčių. Tai psichosomatinis sutrikimas – mūsų organizmo pasiūlyta išeitis iš nemalonių psichiką užgriuvusių situacijų“, – sakė psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas.
Tokie skausmai ar pojūčiai gali pasireikšti pilvo srityje, nugaroje, galvoje, net galūnėse. Tai nėra išsigalvotas skausmas, žmogui iš tikrųjų skauda ir reikia pagalbos. Psichosomatinės ligos gydomos kombinuotu būdu – vaistais ir psichoterapija. Todėl tokius ligonius gydo psichiatrai – gydytojai, turintys medicininį išsilavinimą ir galintys skirti psichotropinių vaistų. Konsultuodami pacientus psichosomatinius sutrikimus gali įtarti ir psichologai. Tačiau jie neturi teisės skirti vaistų, todėl pacientus siunčia tolesniam gydymui pas psichiatrus.
Motyvacijos konfliktas: tarp norų ir realybės
Didelė dalis mūsų norų ir poreikių negali būti patenkinti čia ir dabar, kai kurių jų apskritai neįmanoma įgyvendinti. Tokios situacijos mums kelia nerimą ir įjungia pasąmonines psichikos gynybines reakcijas, kurios aktyvuojasi be sąmoningos žmogaus valios. Išoriškai žmogus gali jausti psichosomatinius sutrikimus, įkyrumus arba disociacijas. Paprasčiausias įkyrumų pavyzdys – kai nuvažiavę pusę kelio į darbą pradedi nerimauti ir svarstyti, ar užrakinai duris, išjungei viryklę ar lygintuvą. Taip pasąmonė bando sulaikyti žmogų nuo vykimo į darbą ir apsaugoti nuo nemalonių išgyvenimų, kuriuos jis tikisi ten patirti.
Po stiprių sukrėtimų, pavyzdžiui, artimojo mirties, ar daug nuolatinės įtampos kasdieniame gyvenime patiriantys žmonės išgyvena disociacijos būsenas, kai pojūčiai tarsi atsiskiria nuo suvokimo. Tuomet žmogui kyla sunkumų atlikti įprastas buitines ar darbo užduotis, pavyzdžiui, tampa sunku suvokti, kaip atlikti šiaip jau įprastus veiksmus kompiuteriu. Aplinkiniams tokia elgsena gali pasirodyti absurdiška, o patį žmogų labai gąsdinti, nors iš tiesų tai jo smegenys taip bando susidoroti su didžiuliu emociniu ir informaciniu krūviu.
„Disociacinės būsenos yra susijusios su motyvacine funkcija. Kilus konfliktui tarp norų ir realybės, mūsų smegenys įjungia apsauginius mechanizmus ir pasiūlo būdą trumpam pabėgti. Disociacinių būsenų išgyvename kiekvienas, jos leidžia trumpam atsijungti nuo aplinkos, laiko ar emocijų. Paprastai ilgainiui žmogus susitaiko su esama situacija, atsisako savo tikslo ar modifikuoja jį pagal realybės sąlygas. Tačiau kai minėtų simptomų pasidaro per daug arba disociacinės būsenos trunka per ilgai ir pradeda trukdyti gyventi, reikalingas gydymas, nes tai tampa kankinančia liga, – sakė psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas. – Vis dažniau tenka gydyti nuo psichosomatinių pojūčių, įkyrumų ar disociacinių būsenų kenčiančius pacientus. Kartais žmonės taip bijo suklysti, nepateisinti į juos įdėtų darbdavio, tėvų, sutuoktinio ar kolegų vilčių, kad tiesiog nebesugeba dirbti ar mokytis. Jie skaito tekstą ir nesuvokia, kas parašyta, nes juos užvaldžiusi baimė nesuklysti blokuoja racionalų mąstymą. Tokiems žmonėms galima ir būtina padėti. Paprastai taikoma psichoterapija ir medikamentinis gydymas.“
Užslopintų emocijų pasekmės – nerimas ir panikos atakos
Emocijos yra fizinės kūno reakcijos į tam tikras situacijas. Ne visi mokame identifikuoti savo emocijas. „Esu turėjęs pacientų, kurie nesugeba įvardyti, ką jaučia. Jų emocijų skalėje buvo trys laipteliai – „Blogai. Gerai. Normaliai“. O kodėl blogai – dėl baimės ar pykčio, nusivylimo ar pavydo? Kol negalime įvardyti savo emocijų, negalime jų išgyventi, jos tūno užslopintos mūsų psichikoje, kol galiausiai prasiveržia nuolatiniu nerimu, įkyrumais ar panikos priepuoliais.
Šias būsenas taip pat būtina profesionaliai gydyti, nes pačiam žmogui tai yra lyg užburtas ratas. Pavyzdžiui, panikos priepuolis dažnai pasireiškia savikontrolės praradimu, labai didele išprotėjimo ar mirties baime, atitinkamai reaguoja ir kūnas – stipriai plaka širdis, kyla kraujo spaudimas, pila prakaitas, atsiranda kūno drebulys, žmogui trūksta oro. Po kelių tokių panikos priepuolių žmogus pradeda vengti viešų vietų, izoliuoja save, o nerimas, kad vėl ištiks panikos ataka, vis stiprėja.
„Jei užgimė emocija, ji vienokiu ar kitokiu pavidalu išeis iš mūsų. Žinoma, jeigu supykome ant savo vadovo, ne visada galime tą pyktį jam išlieti, nes mūsų galios pozicijos yra nevienodos, taip galima prarasti darbą ir pajamas. Bet apie savo pyktį galima pasikalbėti su draugu, giminaičiu, galų gale psichologu arba psichoterapeutu“, – patarė psichiatras psichoterapeutas E. Stankūnas. Fizinis krūvis – bėgimas, plaukimas, kovos menai – trumpalaikiu periodu gali pašalinti užslopintų emocijų įtampą, tačiau efektyviausias būdas yra visgi suvokti savo emociją, ją įkūnyti žodžiais ir išgyventi.
Depresija – ne visuomet jos galima išvengti
Atpažinti depresiją yra lengviau nei ją pripažinti. Čia labai svarbus artimųjų dėmesys ir rūpestis, kad depresija susirgusiam žmogui būtų suteiktas gydymas, nes pačiam išsikapstyti iš šios ligos gniaužtų sudėtinga. Depresijai būdinga savaites ir mėnesius trunkanti slogi nuotaika, neviltis, liūdesys. Žmogus nebemato gyvenimo prasmės, praranda malonumo jausmą, viskas aplinkui atrodo tuščia ir pilka. Taip pat labai sumažėja energija, nieko nesinori veikti, žmogus jaučiasi išvargęs tiek fiziškai, tiek emociškai, kartais nebėra jėgų net ryte pakilti iš lovos. Jeigu tokia savijauta trunka ilgiau nei mėnesį – tai jau rimta, reikalinga specialisto konsultacija.
Depresinę reakciją žmogus gali patirti po kokio nors sukrėtusio įvykio – praradęs darbą, po skyrybų arba dėl artimo žmogaus mirties. Tai psichologinės prigimties depresijos.
Tačiau dalį žmonių depresija užklumpa be jokio išorinio dirgiklio. Endogeninės (savaiminės) depresijos yra determinuotos biologiškai aktyvių medžiagų veikimo pokyčių smegenyse. Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu tokio žmogaus smegenys pradeda veikti pagal depresinį scenarijų. Depresijos nėra tiesiogiai paveldimos, bet jei giminėje pasitaikė šios ligos atvejų, didesnė tikimybė, kad depresija gali užklupti ir jus.
Nuo psichikos ligų nesame apsaugoti nė vienas, bet mūsų visuomenėje vis dar egzistuoja barjeras kreiptis į psichiatrą. „Psichiatras, išvertus iš graikų kalbos, yra sielos gydytojas. Nereikėtų bijoti, kad atėjus pas mus į konsultaciją bus uždėtas kažkoks štampas. Jei jaučiate, kad ilgokai neberandate ramybės, kamuoja nemiga, įkyrios mintys, dingo pasitenkinimas gyvenimu, atsirado skausmai, kurių priežasčių neranda kiti gydytojai, ateikite pasitarti. Vaistų, skiriamų psichikos sutrikimams gydyti, taip pat nereikėtų bijoti, nes jie yra saugūs, pritaikyti gydyti lėtines ligas, t. y. skirti ilgiau vartoti, ir dauguma nesukelia priklausomybės, kaip stereotipiškai manoma“, – sakė psichiatras psichoterapeutas.
