Visai gali būti, kad savo vyrą nustojote mylėti ne todėl, jog jis jums atsibodo, bet todėl, kad jūsų prosenelė būdama jauna neteko savo mylimojo. Ir visai nesvarbu, kad prosenelės niekada nematėte akyse, nieko apie ją nežinote ir tos istorijos negirdėjote. Kaip tik tai, kad nieko apie ją negirdėjote, ir gali būti problemos ašis.
Pasirodo, į nebūtį nustumtos skaudžios ar gėdingos giminės paslaptys niekur nedingsta, bet pačiomis netikėčiausiomis, nemaloniausiomis formomis braunasi į mūsų gyvenimus ir neretai juos sugriauna. Iš pirmo žvilgsnio sunku tuo patikėti, tiesa? Skeptiškai į tai žiūrėjau ir aš, iki apsilankiau konsteliacijoje pati.
Žaidžiame šeimą
Psichoterapeutas Kazimieras Daugėla šeimos sisteminių konsteliacijų metodą taiko tiek grupinių seminarų, tiek individualių konsultacijų metu. „Tai – lyg rentgeno spindulys į vidinį asmens ir visos šeimos, giminės gyvenimą. Jis suteikia visas žinias apie mus ir tai, kas mums nutinka, – sako jis. – Šeimos konsteliacija unikali tuo, kad gali padėti ne tik tam asmeniui, kuris joje dalyvauja, bet ir nieko apie tai nežinantiems šeimos nariams.“
K. Daugėla konsteliacijas vadina šeimos vidinio pasaulio paveikslų išdėstymu. Paprastai per vieną seminarą išanalizuojamos dviejų ar trijų žmonių situacijos, jie vadinami klientais. Žmogus trumpai nupasakoja savo problemos esmę ir iš ratu susėdusių žiūrovų išrenka tuos, kurie galėtų pabūti juo bei jo pasirinktais šeimos nariais. Juos psichoterapeutas vadina pagalbininkais. Vien pagal tai, kaip klientas šiuos žmones sustato, galima nemažai pasakyti apie tai, kokie yra santykiai šeimoje – vienas atsigręžęs, kitas nusisukęs nuo visų, vienas stovi arčiau, kitas – nutolęs. Taip sukuriama tos šeimos emocinė erdvė.
Per kelias minutes ji pradeda veikti stovinčiuosius ir juos užplūsta to šeimos nario, kurio vaidmenį atlieka, pojūčiai. Pasak K. Daugėlos, šie pojūčiai neturi nieko bendra su „aktoriaus“ asmenine patirtimi. Priešingai – kuo labiau išjungiame protą ir asmeninius jausmus, tuo sėkmingiau pavyksta įsikūnyti į parinktą personažą.
Būna, kad atstumiame ne žmogų, o tam tikrą jo asmenybės dalį – mylime mamą, bet negalime pakęsti jos silpnumo.
„Ta mama, kuriai atstovaujate kitos šeimos paveiksle, gali visiškai skirtis nuo tos, kokia esate jūs pati savo šeimoje, – sako psichoterapeutas. – Supraskite, kad tai – ne jūsų istorija. Ir visai nesvarbu, kad jūs savo vaikui, vyrui ar mamai jaučiate kitokius jausmus, kad niekada nedrįstumėte ištarti tokių žodžių. Negalvokite ir apie tai, kaip elgtis būtų teisinga ir protinga. Nebandykite vaidinti. Tiesiog veikite vedami savo pojūčių.“
Jau pirmosios konsteliacijos metu man pasiseka gauti vaidmenį. Tiesa, ne itin aktyvų – mirusios proprosenelės. Aplink mane kažkas verkia, bijo, prosenelę vaidinanti mergina raudodama bando mane kelti nuo žemės, bet man sunku patikėti, kad visa tai jie iš tikrųjų jaučia. Šios konsteliacijos metu išsiaiškiname, kad merginą kamuojantis jausmas, jog jos nemyli mama, kilo dėl to, kad ši savo motiniškus jausmus atidavė savo senelei guosdama dėl anksti mirusios šios mamos. Paini ir sunkiai patikrinama istorija, mat mergina prisipažįsta apie tai nieko negirdėjusi. Nepaisant to, sako pajutusi didelį palengvėjimą, mat jai pavyko suprasti mamą ir širdyje su ja susitaikyti.
Mano skepticizmas išgaruoja per antrąjį seansą. Man ir vėl pasiseka, nes šįsyk gaunu gana svarbų vaidmenį – kliento motinos. Vos minutėlę pabuvusi tos šeimos paveiksle staiga pajuntu iš baimės spurdančią širdį, o paskui iš manęs plūsteli nevaldoma rauda. Negaliu suprasti, kas ir kodėl man vyksta, ko verkiu. Galėčiau pasitraukti, bet įdomu, kas bus toliau. Judėdama jaučiu gana įvairius jausmus – abejingumą vyrui, kaltę prieš sūnų, stiprų vienatvės poreikį, o įdomiausia tai, kad konsteliaciją užsakęs vaikinas iš tiesų atpažįsta mane kaip savo mamą, nors suvaidinti jos sąmoningai net ir norėdama negalėčiau, mat apie ją sūnus nepasakojo nieko.
Pamažu paaiškėja kliento problemų priežastis – iš šeimos išstumtas tėvas. Dėl to ir sūnui sunkiai sekasi rasti vietą gyvenime. Konsteliacijos pabaigoje vaikinas pripažįsta tėvą, atranda savąjį vyriškumą ir, padėkojęs tėvams už suteiktą gyvybę, palengvėjusia širdimi eina kurti savo gyvenimo.
Nežinau, ar tai susiję, bet pastebėjau, kad po to vakaro ir mano šeimoje ėmė vertis atvirumo klodai – lyg savaime su vaikais, mama, krikšto sūnumi įsikalbėjome apie tai, apie ką niekada nebuvom kalbėję, ir pasijutom dar labiau suartėję.
Jokios ezoterikos
Konsteliacijos ir sisteminė fenomenologinė terapija – gana naujas psichologinės pagalbos metodas. Pasaulyje jis taikomas maždaug nuo 1993 metų, o Lietuvą pasiekė prieš 10-metį. Šio metodo atradėju laikomas vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris. Viena iš priežasčių, kodėl metodas gana sparčiai plinta ir sulaukia vis didesnio susidomėjimo, yra ta, kad pagelbėti jis gali labai greitai – kartais užtenka vos vieno seanso.
Be to, metodas ypač veiksmingas, kai kalbama apie racionaliomis priežastimis nepaaiškinamas būsenas – nežinia kodėl kamuojantį liūdesį, nerimą, kaltę, jausmą, kad esi nemylimas, nelaukiamas, nereikalingas, nors, regis, turi ir mylinčius tėvus, ir gražią šeimą, ir mėgstamą darbą.
Tai, kas vyksta šios terapijos metu, sunkoka paaiškinti vien racionaliais argumentais, bet mano kalbas apie sielos persikūnijimus ir hipnozę K. Daugėla ryžtingai nutraukia. Pasak jo, tai, kad mes negalime paaiškinti, kaip veikia rentgeno spinduliai ar radijo bangos, ir negalime jų pačiupinėti, dar nereiškia, kad tai – ezoterika.
„Mes matome, kad informacija kažkokiu būdu keliauja. Juk sunku paaiškinti, kodėl, viename pasaulio krašte šeimos narį ištikus nelaimei, kitas tą pačią akimirką pašoka lovoje, čiumpa telefoną ir jam skambina, – sako K. Daugėla. – Jautresni žmonės tai patiria dažniau, ne tokie jautrūs – rečiau. Tai žmogiškieji fenomenai. Vokietijoje atlikti išsamūs tyrimai rodo, kad šis psichoterapijos metodas yra suprantamas, veiksmingas ir atitinkantis profesionalius reikalavimus. Beje, apie tai, kad egzistuoja kolektyvinė pasąmonė, jau prieš šimtą metų kalbėjo šveicarų psichiatras, analitinės psichologijos įkūrėjas Carlas Gustavas Jungas.“
Psichoterapeutas pabrėžia, kad labai svarbu, jog konsteliacijas taikytų profesionalūs specialistai. „Yra tekę girdėti ir blogų atgarsių apie šį metodą. Veikiausiai dėl to, kad kažko nesuprasdami dalyviai patys prisigalvojo interpretacijų arba metodą taikė jo pakankamai neišmanantys žmonės, – sako jis. – Svarbu, kad specialistas žinotų, kaip tinkamai elgtis, kai žmogus atveria vidinį pasaulį, kad šis procesas gydytų ir stiprintų, o ne sunkintų.“
K. Daugėla neslepia, kad nutinka visko – kartais pagalbininkui nepavyksta atsiriboti nuo asmeninės patirties ar jis ima kalbėti „iš savo protingos galvos“, kartais klientas stengiasi vesti visus pagal savo įsivaizdavimą ar nenori priimti atsiveriančios tiesos, tad proceso metu labai svarbu palaikyti ryšį tarp jo ir pagalbininkų.
Atrodytų, kad poveikis turėtų būti didesnis, jei sau atstovautų tikrieji žmogaus šeimos nariai, bet psichoterapeutas su tuo nesutinka.
„Bertas Hellingeris šį metodą atrado atsitiktinai, – sako jis. – Iš pradžių jis kviesdavo tikruosius šeimos narius, bet, vienam ar kitam neatvykus, juos pakeisti paprašydavo ką nors iš žiūrovų.
Ilgainiui pastebėjo, kad tie pakviestieji ne tik puikiai įsilieja į „šeimą“, bet netgi elgiasi natūraliau nei tikrieji. Tai suprantama – vaidindami pačius save, neretai įjungiame gynybinius mechanizmus, nes nenorime parodyti, ką iš tiesų jaučiame ir galvojame.“
Kas kita, kai tikrieji šeimos nariai sėdi tarp žiūrovų. Stebėdami savosios šeimos gyvenimą, jie geriau supranta vieni kitus, nei kalbėdamiesi. Daugžodžiauti nepatariama ir konsteliacijų dalyviams.
„Žmogus pajunta daugiau, nei jam pasakoma. Žodžiai yra tik pagalbinė priemonė, svarbiau patirti išgyvenimus. Kartais per daug žodžių trukdo patirti tai, kas iš tikrųjų vyksta“, – sako K. Daugėla. Paklaustas, ar nepavojinga dirbti su žmogaus pasąmone ir atsidurti kitų žmonių kailyje, psichoterapeutas atsako, kad visi seminaro dalyviai yra sąmoningi, suvokia, kas jiems vyksta, ir visada gali pasitraukti, jei nepatinka.
Šie seminarai naudos duoda ne tik užsakiusiesiems konsteliaciją, bet ir pagalbininkams bei žiūrovams. „Žiūrovams tai, ką mato, padeda patirti savo gyvenimą, – aiškina K. Daugėla. – Lygiai kaip žiūrėdami spektaklį, filmą ar skaitydami knygą per herojų gyvenimus ir jausmus išgyvename savuosius. Kadangi tai, kas vyksta konsteliacijos metu, yra tikra, o ne sukurta, poveikis yra dar stipresnis. Tai panašu į grupinę terapiją.“
Atstumtieji sugrįžta
Dažniausiai konsultavimas ir psichoterapija analizuoja vieno žmogaus patirtį ir jo santykius su artimiausiais šeimos nariais, tėvais. Sisteminė šeimos terapija skiriasi tuo, kad ne mažiau svarbų vaidmenį gali atlikti tie, apie kuriuos nieko nežinome ir su kuriais nebendraujame, – proseneliai, senelių ar tėvų broliai, seserys, mylimieji ir pan.
„Konsteliacija parodo du dalykus – mano paties vidinį pasaulį, sąveiką su kitais ir tai, ką kaip palikimą nešuosi iš giminės atminties, – sako K. Daugėla. – Didžiausią įtaką daro 4 kartos, bet būna, kad problemų šaknys siekia ir septintą. Tai dažniau nutinka ypač sunkių šeimos traumų atvejais.“
Jei žmogus jaučiasi nemylimas, nereikalingas, neranda sau vietos, jaučia nepaaiškinamą liūdesį ar kaltę, to priežastis dažniausiai būna išstūmimas. „Kiekvienas elementas, įeinantis į sistemą, turi teisę jai priklausyti, – vieną svarbiausių gyvenimo dėsnių paaiškina psichoterapeutas. – Jei koks nors šeimos narys yra laikomas blogas, kažkuo netinkamas, jis iš dalies arba visiškai išstumiamas iš sistemos, iš savųjų rato.
Būna, kad net pasakoma: „Tu man – ne vaikas, ne brolis, ne tėvas ir pan.“ Taip elgiamės, kai jis yra dėl kažko kaltas arba tiesiog neatitinka mūsų lūkesčių, pavyzdžiui, vedė ne tą moterį, neturi reikiamo išsilavinimo, yra nuskurdęs, turi priklausomybę. Bet šeima veikia kaip organizmas. Kaip kūne vieno neveikiančio organo funkciją stengiasi kompensuoti kiti, taip ir išstūmus žmogų, šią tuštumą nesąmoningai užpildo kitas.“ Kartais tai kompensuoja tos pačios šeimos nariai. Tarkim, dažna situacija, kai, emociškai išstūmus kažkuo netinkamą – girtaujantį, smurtaujantį ar silpną – vyrą, jo funkcijas perima sūnus. Jis savo motinai tampa lyg vyras ir savo vyrišką jėgą nukreipia netinkama linkme – emocinei mamos tuštumai užpildyti, todėl negali sukurti harmoningų santykių su savo žmona.
Kartais išstumto šeimos nario jausmai, likimas grįžta kitai kartai – vaikams ar anūkams. Tarkim, jei sesuo nekenčia savo brolio ar tėvo arba bijo jo likimo, gali nutikti taip, kad jos sūnus arba anūkas ims elgtis lygiai taip pat, kaip išstumtasis brolis, tėvas. „Būna, kad atstumiame ne žmogų, o tam tikrą jo asmenybės dalį. Pavyzdžiui, mylime mamą, bet negalime pakęsti jos priklausomybės, nesavarankiškumo, silpnumo. Tai gali sugrįžti kaip mūsų pačių dalis, – sako K. Daugėla. – Dėl to dažnai nutinka taip, kad pasakiusi: „Niekada nesielgsiu kaip mano mama“, dukra tarsi prieš savo valią vėliau ima elgtis lygiai taip pat. Tik pripažindami savo motiną ir dėkodami jai už suteiktą gyvybės dovaną, mes galime auginti savo moteriškumą, kaip ir vyrai – per pagarbų santykį su tėvu – vyriškumą.“
Pasak psichoterapeuto, dažniausiai išstumiami gėdingi dalykai: savižudybės, nusikaltimai, palikti vaikai, išduota meilė, pasisavintas turtas, priklausomybės. Dažnai šeimos nariais nepripažįstami anksti mirę kūdikiai, abortų ar persileidimų metu prarastos gyvybės.
„Tokioje šeimoje vėliau gimę vaikai neretai jaučiasi nelaukiami, nemylimi, nevertingi, nemoka džiaugtis gyvenimu, gali turėti priklausomybių, sveikatos sutrikimų ar net polinkį į savižudybę, nors tėvai jiems skiria visą savo meilę ir dėmesį, – sako jis. – Tai gali paveikti ir poros gyvenimą, jie išsiskiria arba nutolsta, susvetimėja. Tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad iš tikrųjų šeimoje yra ne vienas, o du ar trys vaikai. Galbūt simboliškai tai pažymėti – pasodinti jiems medžius, užsakyti mišias.“
Paslėpę artimojo kaltę, nešiojamės ją patys arba tai daro mūsų vaikai. Pripažinę ją, išlaisvėjame.
Išstumiamos ne tik gėdingos, bet ir skausmingos, sunkios, gąsdinančios patirtys – netektys, nelaimingos meilės, sunkios ar psichinės ligos ir pan. Tai irgi duoda atgarsių – tarkim, moteris netikėtai nustoja mylėti savo vyrą, o konsteliacijos metu paaiškėja, kad būdamas lygiai tokio pat amžiaus mirė močiutės mylimasis. Giminė susikūrė iš antrosios jos santuokos, tad apie pirmąją meilę nebuvo kalbama.
„Man iki šiol tenka dirbti su Antrojo pasaulinio karo trauminių patirčių pasekmėmis, nors prabėgo jau 70 metų, – pasakoja K. Daugėla. – Pavyzdžiui, ateina moteris su sociofobija, bijo būti tarp žmonių. Paaiškėja, kad jos senelės šeima buvo ištremta, o jai pačiai teko slapstytis ir nuolat bijoti, kad kas nors neatpažintų. Sunku rasti giminę, kurios šis karas ir pokaris nebūtų palietęs, kone kiekvienoje šeimoje buvo laisvės gynėjų, stribų, ištremtųjų, žuvusiųjų. Iš tiesų visų šalių istorijose galima rasti tokių sudėtingų laikotarpių, bet mūsų situaciją apsunkina tai, kad apie šiuos dalykus buvo arba vis dar yra nepriimta, nemokama kalbėti.“
Jei tuo laikotarpiu, kai tai vyksta, žmonės sugeba tą patirtį integruoti, priimti su derama pagarba kaip sunkų, bet svarbų gyvenimo kelio etapą, trauminių pasekmių palikuonims gali ir nebūti. Mat svarbūs ne patys įvykiai, o tai, ar teisingai juos išgyvename. Kaltes reikia pripažinti, o netektis – išgedėti.
Su meile ir dėkingumu
„Kas gera, prisiminkim, kas bloga teišblės“, „Apie mirusiuosius – tik gerai arba nieko“, – šie ir kiti mūsų sukurti savisaugos mechanizmai, deja, tik apsunkina gyvenimą. K. Daugėla pabrėžia, kad kiekvieną išstumtąjį – kad ir kokia gėdinga, skausminga ar baisi būtų jo istorija – privalu grąžinti į šeimą. Ir padaryti tai reikia tinkamai, pripažįstant jį kaip lygiavertį šeimos narį – ne tik nesmerkti, bet ir negailėti.
„Sakydami, net ir apie brangų asmenį, kad jo likimas buvo varganas, gailėdami, jaučiamės pranašesni ir taip vis tiek išstumiame jį iš lygiųjų rato, – teigia psichoterapeutas. – Jei yra likusi neapykanta artimojo skriaudėjui, kažkuris iš šeimos narių pats gali tapti skriaudėju. Arba priešingai – nuolat jaustis visų skriaudžiama auka.“
Dar sunkiau sekasi į šeimos ratą grąžinti tuos, kurie nusikalto patys – žudė, vogė, išdavė, nuskriaudė artimuosius ar kitus žmones. „Priimti – nereiškia pateisinti, – sako K. Daugėla. – Mes turime pripažinti, kad taip pasielgęs žmogus buvo kaltas, bet laikyti jį savu. Paslėpę jo kaltę, nešiojame ją savyje patys arba tai daro mūsų vaikai. Pripažinę ją, išlaisvėjame. Kitas svarbus žingsnis – padėkoti. Tų žmonių lemtis buvo sunki, bet per juos atėjo mūsų gyvenimas. Jei senelis nebūtų buvęs stribas, galbūt jis nebūtų sutikęs savo būsimos žmonos, ir nebūtų gimęs jūsų tėvas, o per jį – ir jūs. Tad jam dėkojame ne už tai, ką jis padarė, o už suteiktą gyvybės dovaną. Jei nesugebam priimti kainos, per kurią atėjo gyvenimas, nesijaučiam verti ir paties gyvenimo.“
Ar užtenka šiuos dalykus pripažinti sau pačiam? „Idealu, jei žmogus apie tai gali atvirai kalbėti ir su kitais. Kuo mažiau paslapčių nešiojiesi, tuo laisvesnis tampi ir kartu kitiems padedi atsiverti, – sako K. Daugėla. – Į klausimą: „Ar tiesa, kad tavo senelis buvo žydšaudys?“, galima atsakyti: „Taip, tai buvo jo sunki ir dramatiška lemtis.“ Deja, mūsų visuomenėje daug nepakantumo, pagal žmogaus kilmę, tėvų ir protėvių gyvenimus nustatoma ir jo vertė, todėl atvirai kalbėti gali būti rizikinga. Tokiais atvejais svarbu šiuos dalykus bent jau pripažinti savo šeimoje.“
Kita dažna šeimų problema – sumaišyta tvarka. „Tėvai visada turi likti dideli, o vaikai maži, – pabrėžia K. Daugėla. – Net jei vaikų pasiekimai yra didesni nei tėvų, svarbu nepamiršti, nuo ko viskas prasidėjo. Dažnai nutinka, kad vaikas jaučiasi suaugęs labiau nei tėvai, jie tarsi susikeičia vietomis. Būna, kad, negaudama paramos iš vyro, motina nukreipia savo jausmus į sūnų, arba tėvas – į dukrą, o šie, norėdami padėti ir paguosti gimdytojus, patys tampa jiems tėvais arba partneriais. Jei aš mamą guodžiu ir jos gailiu, tampu aukštesnis už ją, sutrinka įprasta hierarchija. Negana to, jei savo tėviškus jausmus nukreipiame į gimdytojus, meilės nelieka savo atžaloms ar antrajai pusei – gyvendami tėvų gyvenimus negalime gyventi savųjų. Natūralu, kad tokioje šeimoje užaugę ir meilės negavę vaikai jos negalės suteikti ir saviesiems. Taip ši problema keliauja iš kartos į kartą.“
Negi tai reiškia, kad turime šaltakraujiškai atsiriboti ir palikti tėvus vienus vargti savo vargų? „Tėvams padėti ir juos išklausyti reikia, bet negalima nešti kartu jų skausmo naštos, – atsako psichoterapeutas. – Pagalvokite, ar jums tikrai palengvėtų, jei gulėtumėte su sulaužyta koja, o dukra, norėdama jus palaikyti, taip pat susilaužytų koją? Tas pat ir su dvasinėmis kančiomis.“
Tuos dalykus teoriškai pripažįsta dauguma psichologų, bet praktiškai atsiriboti nuo tėvų ar kitų artimųjų problemų pavyksta sunkiau. Pasak K. Daugėlos, tai pasiryžę padaryti žmonės ilgainiui pradeda jaustis kalti, kad atstūmė tėvus. „Taip nutinka todėl, kad ignoruojamas meilės jausmas, – sako jis. – Sisteminė fenomenologinė terapija neskatina nutraukti ryšių, atsiriboti. Meilė yra labai svarbi jėga. Iš meilės, norėdami padėti, mes pažeidžiame tvarką ir su meile galime ją atkurti. Teiginį: „Iš meilės tau, brangi mama, aš tampu tavo mama, nešu tavo naštą ir atsisakau dalies savo gyvenimo“ reikėtų keisti kitu: „Aš gerbiu tavo naštą, mama, bet iš meilės tau aš renkuosi kurti savo gyvenimą, kurį tu man davei.“
Meilė niekur nedingsta, bet iš griaunančios ji tampa kuriančia jėga. Kai nutiesiame gilų, teisingą santykį į tėvų ar kitų šeimos narių širdis, gyvenimas pradeda tvarkytis, nors artimieji gali ir nepasikeisti – likti tokie pat smurtaujantys, girtaujantys ar abejingi.“
Kalbant apie vyro ir moters santykius šeimoje, gana dažna problema – nelygybė. Kai vienas jaučiasi vertingesnis, visada duoda, o kitas tik ima, kenčia abu. Beje, K. Daugėla pabrėžia, kad bandyti perauklėti savo artimųjų nereikėtų. Kiekvienas žmogus turi teisę į savo likimą – kad ir koks baisus, skaudus ir taisytinas jis mums atrodo, nuspręsti, ar nori ką nors keisti, gali tik pats žmogus.
