Kartais neištikimybė net nelaikoma išdavyste: „…juk aš nieko blogo nedarau. Mano žmonos tai nė kiek neliečia. /…/ Tai visai nesusiję su mano šeima“. Taip ar panašiai bandoma pasiteisinti, atsikratyti kaltės jausmo ir nuneigti žalą. Tačiau žala vis tiek yra, o jos pripažinimas įgalintų jos sumažinimą.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad išduodame ne tik būdami neištikimi: partnerio atstūmimas, nuvertinimas, lyginimas su kitais – taip pat yra išdavystė, kurios pasekmės gali būti ne mažiau pragaištingos. Tačiau šios išdavystės formos yra tarsi labiau priimtinos, apie jas lengviau kalbėti, jas lengviau paaiškinti sau ir kitiems.
Galbūt neištikimybės pasmerkimą stiprina archaiška baimė auginti ne savo vaikus? O gal tokiu būdu vengiama priminimo apie skaudų giluminį konfliktą – Edipo situaciją, kurioje atsiduria kiekvienas, suvokęs, kad motina priklauso ne vien jam? Kad ir kaip būtų, neištikimybė kelia didžiulę sumaištį ir grėsmę šeimos saugumui bei stabilumui, pačiai santuokai.
Kodėl žmonės ryžtasi tokiai rizikai?
Viena iš priežasčių ta, kad apie rizikos kainą tiesiog negalvojama. Be to, griebiamasi magiško mąstymo ir asmeninio išskirtinumo mito – įsivaizduojama, kad kam jau kam, bet MAN mokėti neteks. Gal ir keista, tačiau seksualinė aistra retai kada būna pagrindinė neištikimybės priežastis. Daug dažniau tai – šilumos ir švelnumo, globos, dėmesingumo, pripažinimo paieškos, troškimas pasijusti ypatingu, svarbiu, išskirtiniu. Arba noras pasiimti iš gyvenimo VISKĄ, patirti kažką daugiau.
Sąmoningas apsiribojimas, askezė, gyvenimas tiesoje, ištikimybė ne visada puikuojasi vertybių hierarchijos viršūnėse. Neištikimybė dažnai sutampa su įvairaus pobūdžio krizėmis, susidūrus su netektimi, praradimu. Šiose situacijose keliami klausimai: kas dar manęs laukia?.. Ar aš jau viską patyriau?.. Sr gali būti kažkas daugiau?..
Į neištikimybę gali vesti ir siekis pademonstruoti savo autonomiškumą ir galią. „Tegu ji negalvoja, kad dabar aš jai priklausau ir darysiu, kaip ji nori“. Paaugliškas noras peržengti ribas, nesilaikyti taisyklių taip pat turi įtakos.
Paauglius jau pats draudimas ragina manyti, kad jį pažeisdami jie daro būtent tai, ką nori daryti. Dėl šios priežasties paaugliams visas svarbias taisykles reikėtų pagrįsti ir argumentuoti. Atrodo, kad šis gestas svarbus ir kai kuriems paauglystėje įstrigusiems suaugusiesiems.
Kerštas – tai bandymas atleisti?
Neištikimybės priežastimi gali tapti ir noras atkeršyti, kai santuokoje jautiesi nemylimas, nesvarbus arba išaiškėjo partnerio neištikimybė. Apskritai, kaip pažymi psichoterapeutas Džeimsas Holis, kerštas – tai bandymas atleisti. Keršydamas nukentėjęs žmogus ieško išeities.
Kerštautojas gali net neįsisąmoninti, kad taip jis siekia atleisti: jis tikisi, kad atkeršijus sumažės jo skausmas ir jis paleis jį sukrėtusią situaciją, nebeišgyvens jos iš naujo. Tačiau jei iš tikrųjų siekiama atleisti ir paleisti situaciją, galbūt galima tai padaryti ir kitaip?
Puoselėjantiems keršto fantazijas ir tvirtinantiems, kad neištikimybės jie neatleis, nenori atleisti ir to iš viso neįmanoma atleisti, verta prisiminti, kad kerštas – tai atsiskaitymas, o jei jau taip, atsiskaitę prarandate teisę į nuoskaudą.
Neištikimybę neišvengiamai lydi kaltės jausmas, kurio siekiama atsikratyti, bandant surasti pateisinimą savo elgesiui. Vienas iš pateisinimų – blogas partnerio elgesys. Jausdamiesi kalti, esame linkę pykti ir kaltinti kitus. Todėl neištikimybės šviesioje partneris visada atrodo blogesnis nei iš tiesų yra. Taip pat nemažai pykčio tenka ir trečiajam asmeniui – į jį dažnai žiūrima kaip į šeimos griovėją. Suprantama, ant trečiojo asmens pykti yra saugiau negu pykti ant savo partnerio.
Prisipažinti ar neprisipažinti?
Psichologo konsultacijose neištikimieji kartais klausia, ar jiems prisipažinti, kad buvo neištikimi. Vienareikšmiško atsakymo aš neturiu, tačiau apsispręsti galėtų padėti šie klausimai:
– Ko jūs siekiate savo prisipažinimu?
– Kokios bus jūsų prisipažinimo pasekmės? Ką jis suteiks jūsų partneriui? Ką duos jums pačiam? Kaip tai paveiks jūsų santykius?
– Ar jūs pats norėtumėte išgirsti tokį prisipažinimą iš savo partnerio?
– Ką keičia jūsų prisipažinimas?
Kartais prisipažįstant apie neištikimybę siekiama išvengti atsakomybės, vengiama apsispręsti ir įsipareigoti. Atsisakydamas spręsti ir rinktis neištikimasis bando užimti kankinio poziciją: „O, kaip man sunku… Jūs abi man brangios ir jums abiem aš jaučiu gilius jausmus.“
Tokiu prisipažinimu atsakomybė už savo elgesį perkeliama ant partnerio pečių, atsisakoma imtis iniciatyvos ir taisyti situaciją, stiprinti santykius poroje arba priimti radikalų sprendimą ir skirtis. Partneris tarsi pakabinamas, jam bandoma primesti būtinybę suprasti ir atjausti, laukti ir besąlygiškai mylėti. Be to, neištikimybės situacija tarsi legalizuojama – „Aš gi prisipažinau… /…/ Dabar laukiu, kad kas nors pasikeistų.“
Išsipasakoti apie savo klystkelius gali skatinti stiprus kaltės jausmas bei atleidimo poreikis. Bandymas išpirkti kaltę, atlyginti už ją yra neabejotinas dvasinės brandos ženklas.
Tik ar tam išties reikalingas partnerio palaiminimas? Ir ar jis iš viso įmanomas? Ar partneris bus pajėgus atleisti? O gal atgaila gali prasidėti tiesiog dabar? Ar jai tikrai būtinas prisipažinimas? Tai prasmingi klausimai ieškant išmintingo sprendimo.
Žalos mažinimas
Poros, kurios kreipiasi psichologo konsultacijos paaiškėjus neištikimybei, retai kada ateina vedinos siekio susitaikyti, atnaujinti ryšį, ieškoti klaidų, spręsti problemas ir gyventi toliau. Kartais toks tikslas įvardijamas, tačiau labai dažnai slapta kiekvienas iš sutuoktinių ieško sąjungininko, siekia įtvirtinti savo, kaip teisuolio ar nukentėjusiojo (aukos), statusą. Toks vaidmenų pasiskirstymas atrodo logiškas ir aiškus, tačiau jis nepadeda atgaivinti ir sustiprinti santykių.
Jei neištikimybė jau išaiškėjo, kaltininkas turėtų prisiimti atsakomybę, atsiprašyti ir įsipareigoti bendrai kovai dėl poros santykių atgaivinimo ir stiprinimo. Apgautajam lieka atleisti, pasirūpinti sužeista saviverte, susidoroti su neištikimybės faktą lydinčiais jausmais bei mintimis ir drauge kovoti už poros santykių sustiprinimą. Taip pat labai svarbu pažaboti savo mazochistinius polinkius ir besaikį smalsumą, netardyti neištikimojo.
„Kur? Kada? Kaip dažnai? Kokiomis pozom? Ar jis geresnis meilužis? Kuo jis geresnis?“ – šie klausimai gali įkyriai skambėti jūsų galvoje (ir tai pakankamas simptomas ieškoti psichologinės pagalbos), tačiau partnerio bandymai į juos atsakyti tikrai nenuramins. Paprastai jie tik sukelia dar daugiau sumaišties, skausmo, bejėgiškumo ir pykčio, abejonių savimi.
Neištikimybė ypač skaudina, kai nuolat lyginame save ir savo „konkurentą“ – lyg čia būtų įvykusios kažkokios varžybos, kurias visais parametrais laimėjo tas kitas, kita…
Holis praplečia neištikimybės sampratą ir siūlo ją vertinti kaip netektį, kai netenkame pasitikėjimo. Išdavystė ir netektis – tai tos gyvenimo patirtys, kurios mums parodo, kad toli gražu ne viskas yra mūsų rankose, ne visada galime išvengti skausmo. Netekties akivaizdoje tenka pripažinti santykių, pačios būties trapumą ir būtinybę juos nuolat saugoti ir kurti.
Užuot sukus begalinį savigraužos, savigailos ir kaltinimų ratą, prasmingiau būtų atsidėti santykių „remontui“ ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Apie tikslus ir troškimus, vertybes ir jų hierarchiją. Kas gyvenime yra svarbiausia? Kokie šuolio į šalį motyvai ir priežastys? Kas su trečiuoju asmeniu buvo kitaip nei yra tarp mūsų?
Ką gavai iš to santykio? Kodėl mes vienas kitą pamilome? Kaip mes vienas nuo kito nutolome? Kas mus dar jungia? Kaip galėtume vėl suartėti? Kas bus toliau? O kas bus, jei tave (mane) patrauks kitas žmogus? Kas bus, jei neištikimybė pasikartos? Drąsūs klausimai reikalauja drąsių atsakymų, o atviras dalijimasis suartina, padeda atkurti pasitikėjimą.
Galiausiai būtina pripažinti, kad ištikimybė nėra natūralus vidinis poreikis, bet mūsų kasdienis apsisprendimas kurti santykius su vienu žmogumi. Žinoma, mes patiriame įvairių impulsų – mus sužavi ar patraukia kiti žmonės.
Šie impulsai mums suteikia daugiau energijos, ragina pasitempti. Tačiau ar tikrai visiems impulsams verta paklusti? O kartą jiems atsidavus, kartoti tai toliau?.. Iš kitos pusės – ar tai, kad žmogus pasidavė impulsui, buvo (yra) silpnas turėtų būtų baudžiama atmetimu (skyrybomis)?..
Retoriniai klausimai. Atsidūstu, nes žinau, kad neištikimybė visada pareikalauja daugiau, nei šiuo metu yra įmanoma… Augant kartais skauda. Kantrybės ir tvirtybės visiems augantiems.
